— Sutinkame,— tarė jis.— Kada galime bėgti?
— Rytoj. Rytoj vakare mūsų lauks. Be jūsų ir grupenfiurerio bėgsiu aš ir mums parodęs kelią kareivis. Siūlau tučtuojau po vakarinio patikrinimo ateiti į katilinę. Ar ponai spėsite pranešti grupenfiureriui Volfui?
Nei vienas iš jų neatsakė.
„Pirmasis raundas laimėtas,— galvojo Kliosas, atsargiai lipdamas suktais laiptais.— Jei patikėjo, rytoj vakare turėsiu Volfą. Tai yra turės jį amerikiečiai ir perduos mums. Neišsisuks.11
Nepastebėjo prie pastogės durų susirietusios tamsios figūros. Leitenanto Luiso šnipelis Fogelis arba Šikelis išgirdo Kliosą sakant: „Rytoj vakare katilinėje".
Luisas triumfavo. Naujai užverbuotas šnipelis iš karto gerai užsirekomendavo, pranešdamas apie aukšto vermachto pareigūno planuojamą pabėgimą. Luisas nusprendė nieko nesakyti nei Karpinskiui, nei Robertsui, o pats areštuoti ir su niekuo nesidalinti sėkme. Buvo kino mėgėjas, jam patiko dramatiškos pabaigos, todėl nusprendė palaukti iki vakaro, o kai pabėgimo dalyviai susirinks katilinėje, ten įžengs su savo žandarais. Bet įžengė per daug anksti.
Kliosas atėjo į katilinę dar prieš patikrinimą ir nekantriai žvilgčiojo į laikrodį. Ar ateis? Ar pagaliau išvys grupenfiurerį Volfą. Ar Volfas paprasčiausiai vienas iš tų keturių? Aptarė su Karpinskiu signalizacijos sistemą, bet žinojo, kad mažiausia klaida gali visą planą paversti niekais. Nepagaunamasis Volfas buvo toks priešas, į kurį negalima žiūrėti lengvabūdiškai. Ar jis patikės savo valdiniais? Ar jis patikės, kad iš tiesų yra šansų pabėgti?
Griebęs kastuvą jis ėmė kasti koksą; nenorėjo pernelyg anksti sukelti Volfo įtarimą. Išgirdo durų girgžtelėjimą, atsigręžęs pamatė ant slenksčio amerikiečių žandarus. Negi Karpinskis atsisakė nuo šios operacijos? Tegu juos velniai... Išsižergęs ir įsisprendęs stovėjo šypsodamasis leitenantas Luisas.
— Pačiupome tave, brolyti,— pasakė jis.— Užsigeidei gryno oro, ką?
Išvilko jį iš katilinės ir tempė per kiemą. Nematė netgi Vor-mico ir Olerso, kurie kaip tiktai išėjo iš kareivinių ir tučtuojau pasuko atgal, išvydę prie katilinės Kliosą ir amerikiečius.
Žandarai įvedė jį į Luiso kabinetą. Leitenantas jam įsakė atsistoti vidury kambario ir rankas laikyti už sprando.
— Sakyk, kas su tavimi norėjo pabėgti.
— Nieko nepasakysiu.— Kliosas buvo įsiutęs. Visos jo pastangos nuėjo niekais.
— Kalbėk,— maurojo Luisas,— įsitikinęs, jog netrukus vokiečių karininkas viską pasakys, o jis, Luisas, pasieks šiame kare pirmąją savo pergalę. Bet ant slenksčio pasirodė kapitonas Karpinskis.
— Paleiskite jį,— tyliai pasakė, bet jo balsas išgąsdino Luisą.— Tučtuojau jį paleisti.
Kliosas suprato, kad tai ne Karpinskis, o Luisas be savo-viršininko žinios sumaišė jo planus. Kliosas išėjo, o Teksaso-saliūnininkas turėjo įsitikinti, kad niekad nereikia per anksti džiaugtis laimėjimais.
— Jūs idiotas, Luisai! — šaukė Karpinskis.— Kas įsakė sulai* kyti Kliosą? Kodėl nepranešei prieš tai?
— Buvo planuojamas pabėgimas.
— Nebuvo jokio pabėgimo,— šaukė Karpinskis,— jūs girdite,, nebuvo.
Dabar Luisas jau nieko nebesuprato. Sunkiai alsavo, išsproginęs į kapitoną savo paraudusias akis.
— Jūs norite pasakyti, kad mane apmulkino, kad mano šnipelis mane apgavo? Na, aš jam parodysiu.
Karpinskis mostelėjo ranka. Buvo įsitikinęs, kad šis žmogus nieko nesupranta.
— Ateityje savarankiškai nieko nespręskite.
Trinktelėjęs durimis, Karpinskis išėjo iš kambario. Jo laukė dar nemalonus pokalbis pas Robertsą, kuris nemėgo, jei kas nors stovykloje vyko be jo žinios.
— Turėjome dirbti išvien ir lojaliai,— tyliai kalbėjo Robert-sas.— Kas per istorija su tuo Kliosu?
— Mažas eksperimentas,— paaiškino Karpinskis,— kuris šį kartą nepavyko. Gal pabandysime pakartoti.
— Neinformuodami manęs?
— Apie viską būsi painformuotas,— šaltai pasakė Karpinskis*
— Tikiuosi. O su Kliosu, jeigu leisi, aš irgi pasikalbėsiu. Truputį kitaip. Šis žmogus mums gali būti naudingas, bet jam reikia išaiškinti, kad mums rūpi ne tiktai Volfas, o galbūt pirmiausia ne Volfas. Supranti?
— Norėčiau nesuprasti,— atsakė Karpinskis.
Luisas iš tikrųjų nepamiršo Šikelio. Bent turėjo ką apkaltinti dėl nepavykusios galimybės pasižymėti. Iškvietė jį pas save.
. — Tu kvaily, tu idiote! — giežė pyktį ant Šikelio.— Niekas nesiruošė bėgti, girdi. Sumelavai man. Jei nori iš šios stovyklos išeiti, niekad neišdrįsk ką nors panašaus daryti!
— Betgi, ponas leitenante,— protestavo Šikelis,— jie ten buvo penkiese. Jau žinau visų pavardes: Kliosas, Vormicas...
Nespėjo užbaigti. Nuo staigaus smūgio jis atsidūrė ant grindų. Teksaso saliūnininkas Luisas labai nemėgo, kai jį kas apgaudinėjo.
Ar gestapininkai leisis dar sykį įkalbinėjami pabėgti? Ar patikės, kad Klioso įkliuvimas buvo atsitiktinis, kad kelias per katilinę nėra visiems laikams uždarytas? Kliosas nepagailėjo karčių žodžių kapitonui Karpinskiui. Jeigu ne Luisas su savo žandarais, jau būtų turėję Volfą. Amerikiečiui pasakė, kad bandys dar kartą, nors didelių vilčių nebeturėjo. Jį neramino kažkokia keista prielaida. Kodėl tik šie keturi? Kodėl niekas kitas iš dešimčių gestapo darbuotojų niekad nematė Volfo? Jis manė, kad bus gana sunku iš naujo susitikti sn gestapininkais, bet Olersas, su kuriuo rytojaus dieną pasikalbėjo kareivinių kieme, netikėtai lengvai sutiko.
— Taip, taip,— pasakė kažkaip keistai juokdamasis.— Mes taip pat norėjome su jumis, Kliosai, pasikalbėti.
Susitarė vėl susitikti vakare pastogėje. Kliosas apie tą susitikimą painformavo Karpinskį, bet jam pasirodė, kad amerikietis ne per daug šiuo reikalu domisi.
— Tai negali pavykti,— pasakė ir tučtuojau pridūrė:—Kodėl jūs, ponas Kliosai, taip labai norite surasti Volfą?—Tačiau jis davė sutikimą dar sykį pabandyti.
Kai Kliosas užkopė į pastato paskutinį aukštą, jau buvo visiškai tamsu. Atidžiai dairydamasis, ėmė kopti suktais laiptais.
Durys į pastogę buvo uždarytos. Kai pasibeldė, jam tučtuojau atidarė, ir jis išvydo visus keturis, šiek tiek toliau susėdusius ant senų taburečių ir dėžių. Pasakęs „labas vakaras", nesulaukė jokio atsakymo. Pasižiūrėjęs į jų veidus suprato, kad jie ruošia jam kažkokį siurprizą, kad čia kažkas turėtų įvykti. Jau buvo benorįs grįžti atgal, bet buvo per vėlu, o antra vertus, jis, Kliosas, niekad nenutraukdavo sykį pradėto žaidimo. Ant siauro langelio kabojo tamsus skuduras, pagalvojo, kad reikia tik nutraukti šį skudurą, ir tučtuojau čia atsiras Karpinskis su savo žmonėmis, bet tai jau buvo paskutinė priemonė, o jis vis dar turėjo vilties sėkmingai realizuoti savo sumanymą.
— Laukėme jūsų, Kliosai,— pagaliau nutraukė tylą Olersas. Jo balse suskambo grėsmingos gaidelės.
— Buvome tikri, kad tave išleis,— tučtuojau pridūrė Lebofas.
— Man pavyko išsikrapštyti,— tartum nepastebėjęs Lebofo tono, pasakė Kliosas.— Paprasčiausiai per anksti atėjo. Nieko jie negalėjo įrodyti. Taip pat niekas neįtaria nei jūsų, nei grupenfiurerio.
Kliosas jų veiduose pastebėjo šypsenas. Negi suvaidino pernelyg naiviai? Negi šį kartą nepakankamai įvertino priešą?
— Tikime jumis, Kliosai, tikime, kad jūs esat geras vokietis ir puikus kolega,— Vormicas netgi neslėpė ironijos.— Tikime, kad jūs tuos amerikiečius pavertėte tikrais asilais, ko jie pagaliau visiškai nusipelnė...
— Nesuprantu šito tono! — Kliosas pakėlė balsą. Jis žinojo,, kad šioje draugijoje riksmas veikia visų geriausiai.— Situacija labai rimta. Reikia parengti naują pabėgimo planą. Kitos išeities neturime. .