— Būna taip, kad iš viso nėra išeities,— rimtai pasakė Vormicas.
— Ponai,— Kliosas nusprendė pulti pirmasis,— tiktai mes penki tiksliai žinojome pabėgimo terminą,— pasižiūrėjo į juos ir jų veiduose vėl pamatė šypsenas.— Tik mes penkiese,— pakartojo,—vienas iš mūsų išdavė. Reikia sužinoti kas. Labai svarbu yra išsaugoti grupenfiurerio Volfo gyvybę, todėl būtina pašalinti bet kokią nereikalingą riziką.
Ar gerai suvaidino? Atrodo, kad jie apstulbinti. Netrukus prabilo Lebofas.
— Jūs pasakėte, ką mes galvojome,— tarė jis.— Jūs tik įsivaizduokite,— kalbėjo toliau,— kad mes irgi priėjome išvadą, jog tarp mūsų yra išdavikas. Netgi žinome, kas išdavikas. Ar tai jūsų nedomina, Kliosai?
Tą pačią akimirką iš pastogės tamsos išniro vyriškis, kurį Kliosas iš karto pažino, dar jam nespėjus uždėti ant peties rankos ir pastebėti į save nutaikytą pistoleto vamzdį. Bruneris! Štai tas siurprizas. Vadinasi, šioje stovykloje vermachto eilinio pėstininko uniforma slapstėsi jo seniausias ir pikčiausias priešus.
— Jūs pažįstami?—paklausė Olersas.— Esame be galo laimingi. Šiandien rytą sutikau savo seną pažįstamą Brunerį, kuris pasirodė ir jūsų pažįstamas, Kliosai. Jis mums paaiškino, kodėl taip labai norėjote padėti grupenfiureriui Volfui pabėgti.
Likusieji prapliupo kvatotis.
— Stovėk ramiai, Hansai, mielas bičiuli,— tuo metu tyliai pasakė Bruneris.— Jei pradėsi šaukti, tučtuojau nudėsiu.
Kliosas tylėjo. Iš tiesų padėtis buvo beviltiška. Suprato, kad turi jį nušauti, nes per daug žinojo. Niekaip negalėjo pasiekti lango, nuplėšti uždangą ir tuo būdu signalizuoti Karpinskiui. Atrodė, kad jau apskritai nėra jokių šansų.
— Baik,— pasakė Vormicas.
Bruneris užsirūkė papirosą.
— Tuojau, netrukus... Pernelyg ilgai šito laukiau,— pasakė Bruneris ir kreipėsi į Kliosą.— Gerai pagyvenai, Kliosai, tau pavyko penkerius metus mus mulkinti, bet iš čia gyvas neišeisi.
— Tave reikėjo pakarti jau penkiolika kartų,— atkirto Kliosas.— Bet vis vien tu šito neišvengsi.— Paskui pridūrė.— Gailiuosi, kad nepačiupau grupenfiurerio Volfo, bet kas nepavyko man, pavyks kam nors kitam.
— Niekada jo nepagausite,— užtikrino Vormicas.
Kliosas atsisėdo ant dėžės nugara į langą. Elgėsi lyg jam negrėstų pavojus, lyg nežinotų, kad netrukus turės žūti. Ar pavyks jam laimėti truputį laiko?
— Ar norite mane nušauti tučtuojau,— paklausė,— ar pageidautumėt pasikalbėti. Galėčiau jums papasakoti ši tą įdomaus.
— Mūsų niekas nedomina,— nutraukė jį Bruneris.— Nepavyks tau išgelbėti savo purvino kailio.
— Gal ką nors papasakoti, pavyzdžiui, apie tave, Bruneri?
— Niekai!—pertraukė Olersas.— Netgi ir tai, kad amerikiečiai nori bendradarbiauti su lenkų žvalgyba. Mane tai tik stebina.
— Ar neramina?—paklausė Kliosas.— Jis kalbėjo iš lėto, atidžiai žiūrėdamas į juos.— Atsiminkite, kad mano mirtis nieko neapsaugos nuo bausmės ir nepavyks paslėpti Volfo.
— O gal jam pasakyti, kur yra Volfas?—staiga paklausė Farenvirstas.— Tokia jau tradicija. Zūstantieji prieš mirtį sužino.
— Nereikia,— burbtelėjo Vormicas.
Kliosas žiūrėjo į juos, stovinčius vienas šalia kito: Vormicas, Olersas, fon Lebofas, Farenvirstas ir staiga suprato. Per vėlai suprato.
— Hansai,— šnabždėjo Bruneris, pasilenkęs prie jo,— viską prisimeni. Susumavai mūsų sąskaitas? Ir tą miestą prie Vislos? Ir tavo pusseserę Editą? Ir Kolbergą? Galas, Hansai.
Bruneris džiaugėsi savo didžiąja diena, savo triumfu.
— Šauk, Bruneri!—suriko Kliosas. Staiga pasilenkė ir, kol tas susiorientavo, taikliu smūgiu išmušė Bruneriui pistoletą iš rankos.
Viskas, kas vyko toliau, tetruko porą sekundžių. Smarkus smūgis patiesė Brunerį ant grindų, keturi gestapininkai puolė Kliosą, bet jis jau laikė rankoje pistoletą. Skubiai nutraukė nuo lango užuolaidą ir, laikydamas nutaikytą į juos pistoletą, traukėsi prie durų, o jie artėjo, apduję nuo siuto, pasiryžę žudyti netgi savo gyvybės kaina. Kliosas, nuplėšęs duslintuvą, šovė į langą, paskui virš jų galvų, pečiais pastūmė pastogės duris ir laiptais nuriedėjo žemyn, tik paskutiniu momentu spėjo nusigriebti medinių turėklų. Stovykloje kaukė pavojaus sirena. Kieme pasigirdo amerikiečių žandarų riksmas, paskui mūriniais laiptais bėgančių žmonių žingsniai. Netrukus čia bus Karpinskis su savo žandarais, bet Kliosas dabar nebenorėjo nei kalbėtis su amerikiečiu, nei pasilikti stovykloje. Sužinojo, ką norėjo sužinoti. Savo uždavinį įvykdė.
Kai žandarai įbėgo į paskutinio aukšto koridorių, Kliosas pasislėpė tamsioje nišoje po laiptais ir stovėjo prisiglaudęs prie sienos. Robertso ir Karpinskio vedami žandarai nubėgo į pastogę. Truputį palaukęs, Kliosas tamsiu koridoriumi pasileido į priekį, o paskui niekieno nesaugomais laiptais žemyn.
„Vis tiktai jie turėjo prie pastato palikti apsaugą,— pagalvojo.— Aš dėl visa ko būčiau įsakęs uždaryti visus išėjimus."
Kliosas atsidūrė tuščiame kieme. Reflektoriai tikriausiai pagal pavojaus signalą apšvietė aptvarus ir stovyklos vartus. Tačiau komendantūros pastatas stovėjo tamsus ir tik keletas langų buvo apšviesti. Kaip pabėgti? Ir dar aliarmo metu. Kliosas atidžiai stebėjo komendantūrą; tarpduryje stovėjo kareivis, bet vienas tamsus langas parteryje buvo praviras. Kliojsas apėjo aplink pastatą ir, dar neturėdamas jokio plano ir nieko negalvodamas, šoko per langą į vidų. Rizikingiausi sumanymai jam ateidavo į galvą tada, kai susidarydavo ypatingai sunki situacija. Žinojo, kur yra Robertso ir Karpinskio kabinetai. Kaip ir tikėjosi, durys buvo nerakintos. Skubėjo, pamanė Kliosas. Kabykloje buvo amerikiečių karininko apsiaustas ir kepurė. Buvo tai, ko ieškojo. ‘
Po valandėlės vėl ėjo per kiemą. Buvo ramu, tik vielomis, kuriomis buvo aptverta stovykla, nuolat šliaužiojo reflektorių spinduliai. Kliosas amerikiečių apsiaustu ir kepure lėtai nuėjo prie vartų, prie pat sargybinio sustojo, užsirūkė papirosą. Paskui neskubėdamas praėjo pro vartus, abuojai atiduodamas pagarbą pasitempusiam žandarui. Priešais jį skendėjo tamsi, tuščia erdvė. Buvo laisvas. Nuo Elbės jį skyrė aštuoniasdešimt kilometrų.
Tuo tarpu pastogėje, ryškiai kišeninių žibintuvų apšviesti, prie sienos stovėjo keturi gestapininkai ir Bruneris. Be kepurės ir apsiausto su pistoletu rankoje kapitonas Robertsas klausinėjo.
— Sakykite, kas šovė?
Visi tylėjo. Išsigandę gestapininkai žiūrėjo į amerikiečius nieko nesuprasdami.
— Kur yra ginklas?—šaukė Robertsas.
— Jūs gi žinote,— pagaliau suvapėjo Vormicas.
— Nevaidinkite idiotų! — Robertsas prarado savitvardą.— Atsakinėti į klausimus! Kas turi ginklą?
— Ginklą paėmė ponas kapitonas Kliosas,— atsakė Olersas, stengdamasis šią pavardę ištarti su reikiama pagarba.
Robertsas žvilgterėjo į šalia stovintį Karpinskį, tarytum norėdamas pasakyti „Matai, ką tu pridarei!"
— Ponas hauptmanas Kliosas,— pakartojo Vormicas,— jūs gi žinote.
— Kur jis yra?
Gestapininkai iš tiesų nieko nesuprato.
—1 Išėjo,— pagaliau atsiliepė Olersas.— Kodėl mūsų klausiate?
Robertsas sustojo prie Brunerio.
— O kaip tu vadiniesi?—paklausė.— Tavęs aš nepažįstu.
— Sturbanfiureris Bruneris,— prisistatė.
— Štai kaip! O gal grupenfiureris Volfas?
— Ne!—sušuko Bruneris.— Ne! Pagaliau pasiklauskite Klioso.
— Mes ir jį paklausime,— pasakė Karpinskis.— Bet pirmiausia tu mums viską pasakysi.
— Aš neturiu ką pasakyti,— vapėjo Bruneris.— Vykdžiau įsakymus. Aš juk nenušoviau Klioso.
Dabar amerikiečiai nieko nesuprato. Žiūrėjo į Brunerį lyg į beprotį.