Vieną popietę į stovyklą atvyko pats generolas Haris. Prie komendantūros durų laukė jau Robertsas ir Karpinskis. /Haris buvo žemas, raumeningas vyriškis, buldogo veidu, pasisveikino su jais be žodžių.
— Viskas paruošta?—riktelėjo.
— Tikrai taip,— užtikrino Robertsas.
įėjo į didžiulę salę, kurioje anksčiau buvo kažkokia mokslinė laboratorija. Prie sienos dar tebestovėjo lenta, o kambario viduryje didžiulis stalas. Su Teksaso saliūnininko patyrimu priėmimą paruošė Luisas. Haris atidžiai peržiūrėjo gėrimus, kažkokį butelį netgi pakėlęs apžiūrėjo, truputį įsipylęs paragavo.
—■ Tvarka,— pasakė.— Netrukus jie turi būti čia. Sėskitės ponai,— įsakė.— Mūsų armijos štabas sutiko, kad čia atvažiuotų du karininkai iš jų misijos, esančios anapus Elbės. Jie tikina, kad grupenfiureris Volfas, kurį jiems pažadėjo perduoti, yra čia, stovykloje.
— Nieko apie tai nežinau,— pasakė Robertsas.— Mes irgi ieškojome Volfo, bet, deja, jokių rezultatų.
Haris žvelgė į juos gana šaltai.
— Aš jumis nepatenkintas,— pareiškė,— lyg kūdikiai leido-tės apmulkinami.
— Padariau viską, kad surastume Volfą,— pareiškė Karpinskis.
Haris mostelėjo ranka.
— Ne apie tai eina kalba,— tęsė Haris.— Tai skandalas,— staiga suriko, sudrumsdamas tylą,— kad jie atpažintų žmogų, esantį mūsų stovykloje! Jie, o ne mes! Buvo jų čia koks žmogus?— Vėl prisipylė stikliuką.— O jei buvo arba yra, tai jūs nieko nežinote, nes tas ponas pas jus nesiteikia ateiti. O ko jam eiti? Būdamas jo vietoj, aš irgi neateičiau.— Kreipėsi į Karpinskį:—Jeigu Volfas iš tiesų čia, tai jūs, ponas Karpinski, grįšite į JAV.
— Apie nieką daugiau nesvajoju,— atsakė kapitonas.
Tarpdury pasirodė puskarininkis.
— Atvažiavo,— pranešė.
— Kai tarpduryje pasirodė du laukiami karininkai, Hario veidas pasikeitė neatpažįstamai. Nuoširdus nerūpestingas generolo juokas turėjo byloti apie džiaugsmą, su kuriuo sutinkami sąjungininkai.
Tarybinis karininkas turėjo pulkininko laipsnį, už jo stovėjo lenkiška uniforma majoro laipsniu Kliosas. Karpinskis ir Robertsas žiūrėjo į jį, tarytum ne į šios žemės gyventoją.
— Tai jūs! — pagaliau šūktelėjo Karpinskis.— Nieko sau istorija!
Robertsas pratrūko kvatotis.
— Šį raundą jūs laimėjote,— pasakė.— Ką ir bekalbėti: leidomės apmulkinami.
— Ko gero ir kitą raundą laimėsiu,— atsakė Kliosas ir pridūrė:— Atvežiau jūsų apsiaustą ir kepurę.
Jau ilgokai visa draugija sėdėjo prie stalo. Generolas Haris, klausydamasis Karpinskio pasakojimo apie Kliosą, nenuleido akių nuo jauno lenkų karininko.
Kai jau pasakė visus tokiomis progomis numatytus tostus, Haris kalbėjo:
— Vadinasi, jūs tvirtinate, kad mūsų stovykloje slapstosi grupenfiureris Volfas. Mes apie tai nieko nežinome.
— Prašome pakviesti keturis esesininkus: Vormicą, Olersą, Lebofą ir Farenvirstą.
Robertsas išėjo iš kambario, o Haris vėl pripylė Klioso taurelę.
— Niekad nenorėčiau,— pasakė jis,— kad jūs būtumėt mano priešas.
— Tikriausiai tai priklauso tiktai nuo jūsų, pone generole,— atsakė Kliosas.
Į kambarį pirmas įėjo žandaras, paskui keturi gestapininkai ir vėl du žandarai.
— Kuris gi iš jų?—paklausė Haris,— kuris jūsų nuomone? Ir kokių jūs turite įrodymų?
— Vieną valandėlę,— pasakė Kliosas, prieidamas prie gestapininkų. Jie žiūrėjo į jį su neslepiama neapykanta.— Sustokite kita tvarka,— įsakė,— taip, kaip tada pastogėje, kai įspėjau jūsų paslaptį. Pirmas Vormicas, antras Olersas, trečias Lebofas, ketvirtas Farenvirstas.
— Ką tai reiškia?— paklausė Robertsas.
Kliosas priėjo prie lentos, surado gabalėlį kreidos ir parašė vieną po kitos keturias pavardes: Vormicas, Olersas, Lebofas, Farenvirstas, paskui kiekvienoje pavardėje paliko tik pirmąsias raides, o kitas nutrynė. Lentoje liko žodis Volf.
— Štai,— kalbėjo rodydamas į visą ketveriukę,— grupenfiureris Volfas, kuris niekad neegzistavo. Reikalaujame šiuos ponus perduoti; jiems nepavyks savo nusikaltimų primesti išgalvotam šefui.
DŽEIMSAS HEDLIS ČEIZAS
VISAS PASAULIS
w ■
KISENEJE
ROMANAS
12 anglų kalbos vertė DANGUOLE KUISIENE
James Hadley Chase THE WORLD IN MY POCKET London, Panther Books, 1958
1
Ant stalo paskleistos kortos, pokerio žetonai, pilnos peleninės nuorūkų, butelis viskio, stiklinės. Prie jo sėdi keturi vyrai. Kambaryje prietema, tik pro žalią lempos gaubtą ant stalo krinta šviesa. Cigarečių dūmai vinguriuoja virš vyrų galvų ir šliaužia į tamsą.
Morganas, blyškaus veido ilgšis šaltomis neramiomis akimis, padėjo keturis karalius ir atsilošė į kėdės atkaltę, barbendamas pirštais į stalą.
Minutėlę buvo tylu, paskui kiti trys, piktai burbėdami, sviedė kortas ant stalo.
Džiuzepė Mandinis, vadinamas Džipu, tamsaus gymio storulis maža kumpa nosim, juodais garbanotais plaukais, žilstelėjusiais smilkiniuose, pažėrė per stalą Morganui žetonus ir nelinksmai nusišypsojo.
— Man turbūt užteks,- - pasakė jis.— Taip sekasi! Nieko geriau už devynakę per visą vakarą.
Edas Blekas, pačiupinėjęs dailią savo žetonų krūvelę, atidėjo keturis ir pastūmė juos Morganui. Aukštas, šviesiaplaukis, įdegęs, jis turėjo to gašlaus grožio, kuris moteris traukia, o vyrams kelia įtarumą. Vilkėjo dailiai sulyginta flaneline eilute, kaklaraištis buvo rankomis siuvinėtas — geltonos pasagėlės butelio žalumo fone. Iš visų keturių atrodė puošniausiai. *
Ketvirtasis, Aleksis Kitsonas, buvo jauniausias, dvidešimt trejų metų, gražiai sudėtas, raumeningas, suplota profesionalaus boksininko nosimi, tamsiomis nerimastingomis akimis. Su atlapais marškiniais ir velvetinėm kelnėm. Išsiviepęs Aleksis numetė Morganui paskutinius savo žetonus.
— Man irgi užteks,— tarė jis.— Turėjau keturias karalienes, maniau...
Jis nebaigė sakinio, pastebėjęs, kad visi įdėmiai žiūri į Morganą, o jo nesiklauso.
17. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai
257
Morganas dėliojo savo išloštus žetonus į tris tvarkingas krūveles. Iš jo siaurų lūpų kyšojo cigaretė. Kiti trys žaidėjai klausėsi greito, lygaus jo alsavimo. Sudėstęs žetonus, kaip norėjo, jis pažvelgė į draugus. Juodos kaip gyvatės jo akutės lėtai slinko nuo vieno veido prie kito.
Blekas nekantraudamas paklausė:
— Ką tu sumanei, Frenkai? Matau, visą vakarą kažko ne-rimsti.
Dar kelias sekundes Morganas bilsnojo pirštais į stalą, paskui griežtai tarė:
— Vyrai, ar nenorėtumėt gauti po du šimtus tūkstančių?
Tie neteko žado. Jie pakankamai gerai pažinojo Morganą —
šitaip jis niekada nejuokaudavo.
— Kas čia per naujiena?—paklausė Džipas, palinkęs į priekį.
— Po du šimtus . tūkstančių kiekvienas,— pasakė Morganas, pabrėždamas paskutinį žodį.— Juos galima pasiimti, tik tas bus nelengva. *
Blekas išsiėmė pakelį cigarečių, išsitraukė vieną ir pradėjo sukioti ją tarp pirštų, žiūrėdamas į Morganą.
— Tu nori pasakyti, kad iš viso ten yra aštuoni šimtai tūkstančių dolerių?—paklausė jis.
— Milijonas. Ir jeigu jūs visi trys sutiksite, kiekvienam teks po penktadalį.
— Penktadalį? O kas bus penktas?—greitai paklausė Blekas.
— Sužinosit ir tą,— atsakė Morganas. Jis stumtelėjo kėdę, atsistojo, tvirtai įsirėmė rankomis į stalą ir palinko į priekį. Liesas baltas jo veidas buvo susikaupęs.— Uždavinys sunkus. Paimti pinigus bus nelengva, bet turėsime milijoną grynais — susižersim į kišenes, o pinigai kišenių nedrasko. Dešimties dolerių banknotais, ne didesniais. Bet įsidėmėkit — paimti juos bus sunku.