— Du šimtai tūkstančių?—išsižiojo Džipas.— Nejaugi tiek pinigų yra pasaulyje!
Morganas vyptelėjo. Tuo momentu jis buvo panašus į alkaną vilką.
— Uždavinys sunkus,— pakartojo jis,— bet pasidarbuoti verta. Su tokiais pinigėliais visas pasaulis bus jūsų kišenėje.
— Pala, Frenkai,— tarė Blekas.— Ar tu ne apie tą mašiną, kuri vežioja pinigus į raketų tiriamąją stotį?
Morganas atsisėdo ir šypsodamas linktelėjo.
— Tu, pasirodo, nežioplas, Edai. Taip, apie tą. Na, ir kc pasakysi? Joje visada būna lygiai milijonas. Visas smulkiais banknotais. Milijonas, kurį reikia paimti.
Jis įsmeigė akis į Kitsoną. Tasai vis dar išsigandęs žiūrėjo į jį.
— Supratai, vaikeliuk? Reikia tik paimti.
— Tau galvoj negerai, Frenkai,— pralemeno Kitsonas, ir didėlės jo rankos susigniaužė.— Toks darbas ne mūsų nosiai, patikėk, aš žinau, ką sakau.
Morganas nusišypsojo jam taip, kaip suaugęs žmogus šypsosi neišmanėliui geltonsnapiui, pasakiusiam kokią paikybę. Paskui jo akys nukrypo į Bleką — Morganas žinojo, jeigu Ble-kui idėja patiks, tai gal kas ir išdegs. Bleko makaulė netuščia. Šitas vaikinas, Kitsonas, ne bailys, moka kumščiais pasidarbuoti ir vairuoja neblogai, bet galvoje vėjai švilpia. Jeigu ir Blekas pasakys, kad iš to nieko neišeis, tada gal iš tiesų reikia dar pasvarstyti.
— Ką tu pasakysi, Edai?
Blekas užsidegė cigaretę, suraukė antakius.
— Tokio darbo aš nesiimčiau ir už dar didesnius pinigus, bet jeigu esi ką nors sumanęs, aš mielai tave išklausysiu.
Blekas toks visada. Jis niekad netars savo žodžio, kol nežinos visų smulkmenų.
Storulis Džipas nerangiai sukrutėjo ir sumišęs pažvelgė į Kitsoną, paskui į Morganą.
— Ir kame gi tas sunkumas?— pasiteiravo.
Morganas mostelėjo Kitsonui.
— Paaiškink jam, berniuk. Tu turbūt žinai, apie ką kalbam? Juk esi ten dirbęs.
— Taip,— tarė Kitsonas.— Aš tai žinau. Ir nesuprantu, kas gali šitokiam darbui ryžtis. Tik pamišėliui gali užeiti noras pasičiupti tuos milijonus,— juk čia bėdos neišvengsi.— Jis nužvelgė tris vyrus prie stalo, kiek nepasitikėdamas ir jausdamasis nesmagiai, kad tokiu tonu kalba su vyresniais žmonėmis.— Aš nejuokauju. Susidūręs su šarvuotų krovininių mašinų agentūra, lengvai neišsisuksi. Tas man gerai žinoma. Kaip Frenkas sakė, esu ten dirbęs.
Džipas pasitrynė ranka veidą ir rūškanai pažiūrėjo į Morganą. .
— Bet tu kažką esi sugalvojęs, ar ne, Frenkai?
Morganas, nekreipdamas į jį dėmesio, akylai žiūrėjo į Kit-soną.
— Na, na, kalbėk,— paragino jis.— Tegu visi sužino, koks darbas laukia.
Kitsonas paėmė vieną Morgano žetoną ir, suraukęs kaktą, ilgai spaudė jį storais pirštais.
— Man išeinant iš agentūros, jie kaip tik gavo naują mašiną. Anksčiau turėjo paprastą „konservų skardinę", kurią visada lydėdavo keturi automobiliai. Naujai mašinai apsauga nebereikalinga. Ji iš tikrųjų labai aukštos klasės. Dabar agentūra taip užtikrinta krovinio saugumu, kad jo net neapdrau-džia.
— Kuo gi ta mašina taip ypatinga?— paklausė Morganas.
Kitsonas storais pirštais persibraukė plaukus. Jam buvo nesmagu juos mokyti, bet jis pasiryžo įtikinti Morganą, kad šio užmojis — pražūtingas. Iki šiol jis visada tikėjo Morganu. Jų ketveriukė darbavosi jau šešis mėnesius ir buvo spėjusi nemažai nuveikti. Pinigų laimėjo ne kažin kiek, bet ir didelės rizikos niekada neturėjo. Visos tos kombinacijos buvo Morgano sugalvotos. Be abejo, Kitsonas pripažino, kad du šimtai tūkstančių dolerių — didžiuliai pinigai, tiktai kokia prasmė apie tai galvoti? Morganas pasakė, kad juos reikia tik pasiimti. Bet jis labai klysta. Stačiai nesuvokia, ką kalba.
— Na, sakyk,— ragino Morganas su dygia' šypsenėle akyse,— kuo ypatinga naujoji mašina?
Kitsonas giliai įkvėpė.
— Į ją niekaip neįsigausi, Frenkai,— berte išbėrė jis. Vaikinas kalbėjo taip įtikinamai, jog net jo balsas virpėjo.— Šita mašina padaryta iš ypatingo metalų lydinio, jo neperpjausi. Galbūt ilgai veikiama aukštos temperatūros ir ištirptų, bet kaitinti reikėtų ištisas valandas, gal net kelias dienas. Pati stipriausia mašinos dalis — durys. Jose yra laikrodinis užraktas. Jį galima nustatyti kokiam nori laikui. Iki raketų stoties šarvuotis važiuoja tris valandas. Išvažiuojant iš agentūros, užraktas nustatomas keturioms valandoms — viena valanda paliekama vairuotojui atsargoje, jei kelyje susidarytų kamštis ar kas nors sugestų.
Kitsonas padėjo žetoną ant stalo ir pažiūrėjo į Džipą su Edu, o tie, net palinkę į priekį, klausė jo susirūpinę.
— Prietaisų skyde yra mygtukas, kuris valdo užraktą. Jei tik iškyla koks pavojus, vairuotojui tereikia jį paispausti, ir užrakto veikimo laikas pakeičiamas.
— Ir kas tada atsitinka?—sū ta pačia dygia šypsenėle paklausė Morganas.
— Kai mygtukas paspaudžiamas, durų nebeatidarysi, kol iš naujo nebus nustatytas užrakto laikas, o tą gali padaryti tik specialistas.— Kitsonas užsidegė cigaretę ir išleido dūmus pro plačias šnerves.— Ir dar vienas dalykas: mašinoje yra trumpųjų bangų siųstuvas ir priimtuvas, todėl iki pat raketų stoties vairuotojas palaiko radijo ryšį su agentūra.
Matydamas, kad Morganas visą laiką ironiškai šypsosi, Kitsonas pasisuko į Džipą ir dabar kalbėjo tik jam.
— Taigi įsivaizduok, kad koks pakvaišėlis sumano užtverti kelią ir sustabdyti šarvuotį. Vairuotojas ir sargybinis nedelsdami imasi apsaugos priemonių: vairuotojas paspaudžia mygtuką, kuris pakeičia užrakto laiką, sargybinis spusteli kitą ir plieninėmis štoromis uždengia langus bei priekinį stiklą, nuo ko mašina virsta neatidaroma plienine dėže. Tada sargybinis paspaudžia dar vieną mygtuką, ir įsijungia nenutrūkstamas radijo signalas. Kiekviena policijos mašina tą signalą pagaus ir suras šarvuotį, kad ir kur jis būtų. Ir kai jau paspausti tie trys mygtukai, vairuotojui ir sargybiniui belieka ramiai sėdėti savo plieninėje dėžėje ir laukti pagalbos.
Kitsonas nukratė cigaretės pelenus, jo ranka virpėjo nuo susijaudinimo.
— Todėl dar kartą sakau: tos mašinos niekas neįveiks. Ir geriau nesišaukti bėdos.
Džipas pasikasė pakaušį, riebiame jo veide staiga pasirodė nuobodulys. Blekas paėmė visą malką kortų ir be jokio tikslo pradėjo jas maišyti, nenuleisdamas šviesiai mėlynų akių nuo Morgano.
— O kaip vairuotojas ir sargybinis?—paklausė Morganas.— Gal su jais pavyktų rasti kalbą?
Kitsonas sumosavo rankomis.
— Rasti kalbą? Su tais? Ar iš galvos išsikraustei?
Morgano akys piktai sublizgėjo.
— Aš tavęs klausiu, tai ir atsakyk, o nelaidyk burnos,— tarė jis.— Iš galvos aš neišsikrausčiau ir tokių juokų nemėgstu.
Pamatęs, kad Morganas supyko, Blekas pabandė jį nuraminti.
— Nesikarščiuok, Frenkai. Vaikinas tiesą sako. Bent jau žino, ką sako. .
Morganas paniekinamai šyptelėjo.
— Gerai, gerai. Ateis laikas—viską pamatysim.
Jis žvilgtelėjo į Kitsoną.
— Na. Tai kodėl, sakai, su tais tipais negalima susišnekėti?
Kitsoną ėmė pilti prakaitas. Ant suplotos jo nosies ryškioje lempos šviesoje sublizgo mažyčiai prakaito lašeliai.
— Aš esu su jais dirbęs,— pasakė jis, įsmeigęs akis į Morganą.— Aš juos pažįstu. Vairuotojas yra Deivas Tomas, o sargybinis— Maikas Dirksonas. Jie drąsūs, apsukrūs vyrai, ir su ginklais moka darbuotis. Jie žino, kad jei atsilaikys užpulti, tai kaip premiją gaus po du tūkstančius dolerių. Ir dar žino, kad į mašiną tikrai niekas neįsilauš. Tai nejaugi, manot, jie būtų tokie kvaili, kad susidėtų su mumis ir netektų tokio pelningo darbo? Jie dori vaikinai. Patys tuo įsitikinsit, kai tik su jais susitiksite.