— Ne,— nuoširdžiai prisipažino Kliosas.
— Edvino negalime išgelbėti. Pagaliau nežinia, ar jis to norėtų. Trisdešimt septintaisiais metais, kai kiekvienu momentu grėsė išdavystė, Edvinas išmeldė iš manęs pažadą, kad jeigu įkliūtumėm, jis nebus iškeistas.
— Ar jis žino,—Rucinskis stąiga pakeitė temą,-» kas tuose mikrofilmuose?
— Taip,— atsakė Kliosas.
— Tuo geriau. Negalime Vonsovskio išgelbėti, bet galime sudaryti jam galimybę suvaidinti dar vieną vaidmenį, patį didžiausią jo gyvenime vaidmenį.
— Suprantu,— pasakė Kliosas ir iš tiesų pradėjo suprasti.— Jūs norite, kad Vonsovskis imtų išdavinėti.
— Taip,— atsakė Rucinskis.— Išdavinėti tuos bendrininkus, kuriuos jūs jam pakišite. Didžiulis, gigantiškas šnipų tinklas, kuriame bus keletas jų stambių figūrų, tegu tarpusavy pjaunasi.
— Turiu šį tą geresnio,— tyliai pasakė Kliosas. Jis staiga pajuto didelę simpatiją Rucinskiui.— Turiu šį tą žymiai geresnio,— pakartojo.— Tokį dalykėlį, kurį jie tuoj pat griebs. Sąmokslas, vidinis sąmokslas. Kaip jūs manote?
— Ar jūs prisimenate prieš trejetą mėnesių Edvino perduotą pranešimą? Apie Berlyno generolų grupės bandymą ieškoti kontaktų Stokholme?
— Galite neabejoti, neturiu galvoje tikrojo sąmokslo. Paliksime ramybėje tuos, kurie bando rengti sąmokslą prieš Hitlerį, o Dibelijui ir Reineriui paruošime ką nors ypatinga.
— Tvarka,— pagyvėjo Rucinskis.— Pranešiu centrui. Paprašysiu patvirtinti planą ir kandidatų sąrašą.— Staiga jis pajaunėjo.— Svarbiausia, kad Edvinas suprastų, ko jūs norite, kad nepasakytų nei per mažai, nei per daug.
Sugrįžo Kliosas iš Vilčos pakiliai nusiteikęs. Prieš valandėlę jo mintyse subrendęs planas tik iš paviršiaus atrodė nutrūktgalviškas. Trečiojo Reicho teroristinis mechanizmas buvo toks komplikuotas, taip susipynęs su atskirais židiniais, taip suveltas, o kompetencijos ribos tokios neaiškios, kad jo sugalvotas žaidimas žadėjo sėkmę. Beginklis ir ankštoje kameroje uždarytas Vonsovskis, netekęs draugų ir ryšių, demaskuotas kaip Reicho priešas, dar gali smogti hitlerininkams ir jis smogs.
Pajutęs energijos antplūdį, Kliosas nusprendė, kad jam niekas netrukdo jau šiandien imtis darbo, nors tik rytoj privalo pradėti tfendrą tardymą. Susiradęs rikšą, liepė vežti į Zolibožą. Invalidų aikštėje paleidęs rikšą, patraukė siauromis, tamsiomis vilų kvartalo gatvelėmis link Vislos. Tuoj pat suprato, kad čia nieko negalės nuveikti. Priešais plokščią modernią vilą, kuri, kaip žinojo, priklausė Vonsovskiui, du mėlynieji policininkai šildėsi rankas prie liepsnojančio kokso krūvelės. Greitai apsisuko, netoliese pavyko pasigauti vežiką ir nuvažiavo prie Varšuvos abvero įstaigos.
Po pusės valandos su šešių žmonių apsauga pusiaukrovinine Škoda Kliosas važiavo į Vonsovą. Apsaugą paliko palei vilą, o pats, paėmęs tik pistoletą ir elektrinį žibintuvą, nuėjo į vilą. Virtuvėje aptikęs išgąsdintą moterį, įsakė jai vesti į grafo kabinetą. Jį nudžiugino žinia, kad po grafo arešto dar niekas į vilą nebuvo atvykęs. Liepdamas saugoti Vonsovskio vilą 2o-libože, Dibelijus turbūt buvo įsitikinęs, kad vien tik tenai Vonsovskis laiko jį dominančius daiktus.
Didžiulis Čipendeilio stiliaus rašomasis stalas, tokie pat foteliai ir spintos. Tarp šių baldų vienintelis disonansas buvo paprastas amerikoniškas sukamasis fotelis prie rašomojo stalo. Patikrino, ar rašomojo stalo stalčiai neužrakinti. Juos nusprendė peržiūrėti vėliau. Dabar pirmiausiai norėjo surasti vietą, kurioje Vonsovskis laikė dokumentus, kurie, jo nuomone, buvo verti saugoti. Atitraukė nuo sienos spintas, paskui nukabinėjo nuo sienos paveikslus, • suvyniojęs kilimą, pasišviesdamas žibintuvėliu, metras po metro čiupinėjo grindis — ieškojo kokios nors slėptuvės, bet viskas veltui.
Kai jau beveik netekęs vilties atsisėdo į amerikonišką sukamą fotelį, pasiruošęs peržiūrėti stalčius — juk pagal nerūpestingą grafo Edvino Vonsovskio gyvenimo būdą netgi pritiktų viską laikyti ant paviršiaus — prisiminė tą disonansą, kuris vos įėjus krito į akis. Atsikėlęs pastatė fotelį ant rašomojo stalo, apčiupinėjo oda apmuštą atlošą ir sėdynę, bet ten nieko nebuvo. Apvertęs fotelį aukštyn kojomis, pastebėjo veržles, laikančias metalinį skydą, prie kurio buvo pritvirtinta fotelio graižtvinė ašis. Kai su lenktiniu peiliuku ėmė atsukinėti pirmąją veržlę, suprato, kad būtent čia pataikė. Po plieno skydu glūdėjo maža metalinė dėžutė nuo tabako. Dėžutė buvo gerokai sudėvėta, spalvotas jūreivio portretas su didžiule pypke dantyse vos beįžiūrimas. Kliosui nereikėjo atidarinėti dėžutės, kad įsitikintų, jog Vonsovskis būtent čia laiko svarbiausius daiktus. Neatidaręs dėžutės, įsidėjo į kišenę, atidėdamas šį darbą patogesniam laikui. Vėl prisuko keturias veržles, laikančias fotelio ašį, ir nusprendė apžiūrėti rašomąjį stalą.
Atidaręs pirmąjį stalčių, pamatė, kad šis darbas pareikalaus žymiai daugiau laiko, negu jis galvojo. Stalčiuose buvo tikras balaganas. Vos pradėjęs ruoštis nors apgraibomis surūšiuoti viršutinio stalčiaus popierius, jis išgirdo automobilio burzgesį. Kliosas užgesino šviesas ir atidengė štoras. Aiškiai pamatė sniego fone juodo mersedeso siluetą. Kaip tik tuo metu šoferis atidarė dureles, pro kurias išsiropštė aukštas, palinkęs vyriškis. Kliosas nusijuokė. Pažinojo šį mersedesą ir vyriškį. Prasidėjo įdomus žaidimas. Štai pasirodė pirmasis partneris.
5
Kabinetas, į kurį aukštas esesininkas atvedė Vonsovskį, buvo erdvus ir šviesus. Per nepridengtus jokiomis užuolaidomis langus plieskė ryški žiemos saulė. Edvinas užsidengė ranka akis. Po dviejų dienų, praleistų tamsioje kameroje, ši ryški šviesa jį akino.
— Sėst,— burbtelėjo žmogus už rašomojo stalo.
Tiktai dabar jį pastebėjo Vonsovskis. Melsvos žandenos, sunkios, tarytum sutinusios blakstienos, siaura apžėlusi kakta, antakiai virš stambios nosies suaugę į vieną. Oi, kaip trūko ariš-kos išvaizdos šiam S D hauptšturmfiureriui!
— Sėst,—pakartojo.
Vonsovskis prisiminė, jog matė šį tipą dar prieš tą lemtingą naktį, kai jis atvažiavo su Dibelijaus iškviestais esesininkais. Tik negalėjo prisiminti kur.
— Aš pripratęs prie kitokių manierų,— šaltai pasakė Vonsovskis,— ypač kai į mane kreipiasi žemesni karininkai,— ir pasižiūrėjo į jį abejingai.
Paveikė. Liozė pašoko lyg ant spyruoklių ir, atsistojęs prieš Vonsovskį, visu ūgiu pademonstravo savo šimtą šešiasdešimt penkių centimetrų ūgį. Turėjo pastebėti, kad netgi, užrietęs galvą, tesiekė Vonsovskio pasmakrę, todėl tučtuojau atsisėdo.
— Aš pats žinau, kaip man kreiptis į prakeiktus šnipus.
— Šio žinojimo turėtų jums pakakti, Lioze.— Dabar prisiminė ir šį tipą, ir jo pavardę. Prieš pusantrų metų ištaiginga sanatorija Saksonijoje,, kasdieninės procedūros nervų raminimui. Vadinamasis škotų rimbas — pakaitomis šalto ir karšto vandens srovės, kurios, aukšto spaudimo švirkščiamos, plakė nuogus poilsiautojų kūnus. Vandens srovės plakamas lyg boba inkštė mažas ir nutukęs Liozė.— Negi jūs nepažinote manęs? Kaip ten jūsų nervai?