— Jeigu viskas taip sudėtinga,— įsiterpė Džipas,— aš iš karto atsisakau. Du šimtai tūkstančių, žinoma, kolosališka, bet argi lavonui reikalingi pinigai!
Morganas nusišypsojo.
Džipas visada pirmas apleisdavo pozicijas. Jis turėjo gerų savybių, bet nei drąsa, nei atkaklumu nepasižymėjo. Tik gerai išmanė techniką. Nedaug tebuvo užraktų, kurių nebūtų atrakinę jautrūs jo pirštai. Savo praktikoje jis buvo įveikęs daugybę neįsivaizduojamo sudėtingumo užraktų, bet visada buvo įpratęs dirbti ramioje aplinkoje. Jam niekada nereikėjo dirbti įsitempus, o čia, Morganas žinojo, darbas bus be galo įtemptas. Ar Džipas ištvers tokį išbandymą? Jis buvo tikras, kad sugebės įkalbėti Džipą, bet tai dar ne viskas. Kai operacija bus pradėta ir įtampa pasieks aukščiausią tašką, viskas priklausys nuo Džipo meistriškumo. Jeigu jis suskys, tai ir iš viso darbo liks muilo burbulas.
— Nusiramink,— pasakė Morganas, dėdamas Džipui ant peties ranką.— Ar gali pasakyt, kad nuo to laiko, kai pradėjome dirbti keturiese, koks mano sumanymas buvo nevykęs? Na?
Džipas linktelėjo, kiti du žiūrėjo į Morganą ir laukė.
— Pinigai gal ir nebuvo labai dideli,— toliau kalbėjo Morganas,— bet tuščiom kišenėm nesėdim. Tačiau vieną gražią dieną, be abejo, policija užlips mums ant kulnų. Jeigu dar ilgiau šitaip žaisim, greitai susilauksim nemalonumų. Todėl aš ir pagalvojau: geriau iš karto stvert didelį kąsnį ir tada išsiskirstyti kas sau. O su dviem šimtais tūkstančių galima pagyventi. Su tokiais pinigais, kartoju, visas pasaulis bus jūsų kišenėje. O paimti juos galima. Tik reikia gerai pasiruošti. Žinau, riešutas bus kietas. Kitsonas beveik viską jums papasakojo. Teisingai papasakojo, tik užmiršo vieną dalyką.
Morganas nužvelgė visus tris vyrus: Džipas lyg nesavas, Kitsonas išsigandęs ir toliau atkakliai prieštaraus, Blekas vis* dar abejingas, laukia svarių argumentų.
— Jis užmiršo, kad tą mašiną agentūra turi jau penki mėnesiai, kad ji važinėja po du kartus per savaitę ir visi įsitikinę, kad ji neįveikiama. Visi, tarp jų ir Kitsonas, mano, kad tik bepročiui gali ateiti mintis užpulti šitą mašiną. O kai žmogus taip kuo įsitikina, jo budrumas susilpnėja ir smakras atidengtas smūgiui. Reikia tik vikriai ir taikliai smogti dešiniąja, ir priešininkas gatavas.
Jis tyčia stengėsi kalbėti bokso terminais, norėjo patraukti Kitsono dėmesį. Jam būtinai reikėjo savo pusėje turėti ir Kit-soną, ir Džipą. Ir pastebėjo, kad pradžia padaryta: Kitsonas dabar atrodė jau nebe toks užsispyręs ir klausėsi kur kas atidžiau.
— Viską, ką Kitsonas jums papasakojo, aš jau seniai skaičiau laikraščiuose,— dėstė Morganas.— Tie veikėjai taip didžiuojasi savo stebuklu, kad garsinasi kaip įmanydami. Jie įsitikinę, kad į tą mašiną-seifą niekas neįsilauš, todėl mano — kuo smulkiau apie ją viską išpasakos, tuo daugiau baimės visiems įvarys ir tuo labiau pakels agentūros markę. O man, kai tik perskaičiau, taip ir neišeina iš galvos mintis: reikia pamėginti. Mes galim, vyrai, jį paimti, jeigu tik nepritrūksim drąsos. Drąsos reikės, bet neužmirškit — užmokestis kiekvienam du šimtai tūkstančių dolerių.
Blekas sutrynė cigaretę ir tuojau pat užsidegė kitą. Jis nenuleido nuo Morgano blyškių primerktų akių.
— Tai tu ką sugalvojai?— paklausė.
— Taip.—Morganas užsidegė cigaretę ir papūtė dūmus per stalą tiesiai į Džipą.— Sugalvojau. O pagaliau ir visi turime gražaus laiko dar pagalvoti. Ta mašina vežios į tiriamąją stotį po milijoną dolerių kiekvieną savaitę, sakysim, penkerius me-
tus, o gal dar ilgiau. Suprantu, kad jie yra viskam pasiruošę, bet, žinokite, laikas bėga, ir ekipažo budrumas savaitė po savaitės silpnėja, žmonės atsipalaiduos... O tada pasirodom mes ir" laimim.
— Pala, pala, taip neskubėk,— užsidegė Kitsonas, visu kūnu palinkdamas į priekį.— Ir nesąmonių nepaistyk! Kiek, tavo manymu, reikia laiko vairuotojui paspausti mygtuką, net jeigu jis važiuotų snausdamas? Dviejų sekundžių, ne daugiau. Šešių sekundžių — paspausti trims mygtukams, ir mašina virsta plieniniu vėžliu, su kuriuo niekas nieko nebegali padaryti. Nejaugi tu manai sustabdyti mašiną, atidaryti duris, susidorot su vairuotoju ir sargybiniu per šešias sekundes? Kokia idiotiška fantazija!
— Tu taip manai?— kandžiai paklausė Morganas.
— Aš ne manau, o žinau. Pabandyk pirmiau sustabdyti tą šarvuotį! Tu dar būsi per jardą nuo jo, o plieninės Storos jau bus nuleistos, užrakto laikas pakeistas, ir radijas visu garsumu šauks pagalbos. "
— Iš tikrųjų?—vėl paklausė Morganas, taip kandžiai šypsodamas, jog Kitsonui panižo delnai jam gerai trinktelti.
— Taip. Iš tikrųjų. Ir gali aiškinti ką nori, mano nuomonės nepakeisi,— vos tvardydamasis pasakė Kitsonas.
— Gal tu liausies pagaliau šokinėjęs ir leisi Frenkui pasakyt, ką jis yra sugalvojęs,— įsiterpė Blekas.— Jeigu tu manai, kad esi protingesnis už jį, tai kodėl, po velnių, pats nesiimi mums vadovauti?
Kitsonas nuraudo, piktai truktelėjo pečiais ir atsirėmė į kėdės atlošą. Niūriai pažiūrėjo į Bleką, paskui į Morganą.
— Gerai. Tegul sako. Bet aš dar sykį kartoju: nieko nebus.
Blekas pažiūrėjo į Morganą.
— Na, Frenkai, ką tu siūlai?
— Vakar aš įsidėmėjau jų maršrutą. Nuo pat agentūros iki stoties. Galas nemažas: šimtas trys mylios. Septyniasdešimt mylių autostrada, dvidešimt -- senuoju plentu, dešimt — žvyrkeliu ir trys mylios slaptu keliu į raketų stotį. Aš apgalvojau, kurioje vietoje būtų galima mašiną stabdyti. Autostrada atkrinta, antroji kelio dalis — taip pat. Ir autostradoj, ir plente didžiulis, beveik nenutrūkstantis judėjimas. Slaptasis kelias dieną naktį saugomas, vadinasi, irgi atkrinta. Lieka žvyrkelis.— Morganas nukrėtė cigaretės pelenus ir, primerkęs juodas akis, įdėmiai nužvelgė trijulę priešais save.— Dešimties mylių tarpelis. Ketvirtoje mylioje atsišakoja kelias į Dešimtąją autostradą. Judėjimas čia nedidelis, ir beveik visos mašinos važiuoja ta atšaka, kuri praeina pro pat raketų stoti, nes kelias čia geresnis ir dviem myliom trumnesnis. Pora mylių prieš stoties vartus abipus kelio stūkso didelės uolos, ir kelias čia susiaurėja lyg butelio kaklas. O prie uolų dar tankūs krūmynai. Labai tinkama vieta užpuolimui arba nelaimingam atsitikimui.
Blekas linktelėjo.
— Teisybė,— tarė jis.— Vieną kartą pats važiavau tuo keliu ir vos nenugarmėjau toje vietoje. Jeigu ties posūkiu bent kiek padidinsi greitį, nepajusi, kaip atsidursi „butelio kakle". Tikriausiai ten būdavo daug avarijų, nes dabar jau ženklą pastatė.
— Taip,— patvirtino Morganas.— O dabar įsivaizduokite tuos du vyrukus mašinoje. Šitokiu oru kabinoje perkūniškai karšta. Jie važiuoja tuo maršrutu keliasdešimtą kartą, viskas jiems atsibodę, o dar tokia tvankybė... Jie atsipalaiduoja. Privažiavę „butelio kaklą", staiga ties posūkiu pamato į uolą atsitrenkusią ir nusiritusią mašiną. Vidury kelio kraujo klane guli leisgyvė moteris.— Jis palinko priekin ir įsmeigę akis į Bleką.— Kaip manai, ką jie darys: pervažiuos per ją, ar sustos ir išlips pažiūrėti, kas atsitiko?
Blekas vyptelėjo ir pažiūrėjo į Kitsoną.
— Na kaip, išminčiau, idiotiška fantazija?
— Ką darys tuodu kabinoje?—pakartojo Morganas, o Kitsonas, visas išraudęs, pasimuistė kėdėje.
— Jie sustos,— pasakė Blekas.— Aš manau, vienas iš jų išlips iš kabinos, o kitas... kitas iškvies per radiją policiją. Jeigu jie iš tikrųjų tokie budrūs, kaip Kitsonas sako.
Morganas žvilgtelėjo į Kitsoną. '
— Na, o ką tu pasakysi? Ką, tavo manymu, jie darys?
Kitsonas valandėlę padelsė, paskui gūžtelėjo pečiais ir tarė: