— Aš manau, Edas galvoja teisingai. Dirksonas išlips iš kabinos, o Tomas liks. Dirksonas apžiūrės moterį, patrauks į kelio kraštą ir grįš į mašiną. Tada per radiją jie iškvies greitąją pagalbą ir nuvažiuos toliau.
— Taip. Ir aš manau visai taip pat,— pasakė Morganas.
Džipo nuomonės jis net neklausė — Pžipas retai pąsąkyda-vo, ką būtų verta išklausyti, žinoma, jeigu kalbama ne apie seifą ar kokią sudėtingą spyną.
— Taigi, situacija tokia,— toliau dėstė Morganas.— Vienas išlipo iš mašinos, kitas liko kabinoje. O dabar sakyk,— jis vėl kreipėsi į Kitsoną,—ar vairuotojas pakeis užrakto laiką ir nuleis plienines štoras, esant tokiai situacijai?
Kitsonas išsitraukė iš kišenės nosinę ir nusišlupstė veidą.
— Turbūt ne,— pasakė jis niūriai.
Morganas pažvelgė į Bleką:
— Kaip manai tu?
— Žinoma, nenuleis,— ryžtingai patvirtino Blekas.— Juk Kitsonas sakė, jeigu pakeis užrakto laiką, paskui turės kviestis specialistą. Vadinasi, šito jie griebsis tik pačiu blogiausiu atveju. O štorų tas pasilikęs nenuleis todėl, kad jam bus įdomu pažiūrėti, ką daro jo draugužis ir kas yra atsitikę moteriškei.
Morganas linktelėjo.
— Na štai, pamažu judame pirmyn. Mašina sustabdyta, ir mygtukai nepaspausti.— Jis parodė pirštu į Kitsoną.— Atvejis, kurį tu laikei neįmanomu. Sakei, kad tai kvailos kalbos, idiotiška fantazija. O ką pasakysi dabar?
— Ir ką tau tas duos?— piktai paklausė Kitsonas.— Gerai, sakykim, aš klydau, bet kas bus toliau?
Morganas išpūtė plonytę dūmų srovelę į lubas. Jis aiškiai triumfavo.
— Šiaip ar taip, užduotį atlikau neblogai,— tarė jis.— Sustabdžiau mašiną, išlaipinau sargybinį. Dabar įsivaizduokite „butelio kaklą", kur mašina sustabdyta. Abiejose kelio pusėse tankūs krūmynai, ten gali pasislėpti du ar trys žmonės. Sargybinis išlipa ir eina prie moters. Savaime suprantama, tokiame karštyje langų jie nebus užsidarę. O gal tu, Kitsonai, manai, kad vairuotojas uždarys langus, kai sargybinis išlips?
Kitsonas vėl patylėjo valandėlę, paskui papurtė galvą:
— Turbūt ne.
— Tegu aš skradžiai žemę prasmegsiu, jeigu jis uždarys. Toj plieninėj dėžėj karšta ir su atvirais langais. Taigi kartoju: mašina stovi, o šalia krūmai, kuriuose lindime pasislėpę dviese. Vairuotojas pro priekinį stiklą stebi, ką veikia jo draugas. Tasai eina prie moters. Jie nieko neįtaria. Šioje vietoje dažnai būna avarijos. Per šešis pastaruosius mėnesius čia susi-knežino penki automobiliai, Aš laukiu krūmuose. Maždaug per dešimtį pėdų nuo mašinos. Paskui, kai anas pasilenkia prie moters, išeinu pro mašinos užpakalį, šoku prie vairuotojo lango ir atkišu tiesiai jam į veidą revolverį. Tą pačią akimirką moteriškė atkiša revolverį į sargybinį.
Morganas ištiesė ranką ir užspaudė cigaretę peleninėje.
— Na, kaip manot, ką tuodu paukšteliai darys? Vaidins didvyrius*
— Gali,— ramiai atsakė Kitsonas.— Jie yra dori žmonės.
— Gerai, kad dori, bet tikriausiai ir ne pamišėliai. Kertu lažybų, jie pasiduos.
Stojo ilga, sunki tyla, paskui Džipas truputį virpančiu balsu pasakė:
— O jeigu nepasiduos?
Morganas pervėrė jį blizgančiomis juodomis akimis.
— Laimikis — milijonas dolerių, po du šimtus tūkstančių kiekvienam. Jeigu nepasiduos, teks spustelt revolverį. Tokių pinigų nepasiimsi, visai nesusitepęs rankų.
Kalba vėl nutrūko, paskui Džipas tarė:
— Man šitas sumanymas nepatinka, Frenkai. Ar tau neatrodo, kad mes per silpni susidoroti?
Morganas nervingai mostelėjo ranka.
— O ko tu jaudinies? Tavęs ten nė nebus. Tau aš turiu specialų darbelį, ir, duodu žodį, tu puikiai susidorosi.
Kitsonas pasilenkė į priekį.
— O aš? Aš irgi tiek dar neišprotėjau, kad susidėčiau su galvažudžių gauja. Manęs neskaičiuokit!
Morganas pažiūrėjo į Bleką, kuris degėsi cigaretę.
— Tuos du bailius išklausiau. Ką pasakysi tu?
Blekas atkišo lūpas ir nusviedė užgesusį degtuką per kambarį.
— Aš esu tikras, kad aniedu pasiduos. Jei ne — tuo blogiau jiems.
— Ir aš taip manau,— pasakė Morganas.— O tada mudu ir mergina puikiausiai susidorosim. Džipas su Kitsonu gaus lengvesnį darbą, bet jų ir dalis bus mažesnė. Mes rizikuojam, mes daugiau ir gaunam. Man rodos, šitaip bus teisinga, ar ne?
Kitsonas nepatenkintas susiraukė. Mintis apie du šimtus tūkstančių dolerių jau buvo jį beužvaldanti.
— Galbūt. Žiūrint kokia bus ta mano dalis,— pasakė jis.
— Šimtas dvidešimt penki tūkstančiai,— tvirtai pasakė Mor-
ganas.^ Džipas— technikos specas, todėl gaus šimtą septyniasdešimt penkis. O tą šimtą tūkstantėlių, kurie atliks nuo jūsų, pasidalinsime mudu su Edu. *
Kitsonas ir Džipas persimetė žvilgsniais.
— Jeigu tie vyrai smarkiai priešinsis, vienas iš mūsų arba vienas iš jų gali žūti,— pasakė Kitsonas, sunkiai alsuodamas.— Man šitas nepatinka. Iki šiol visi mūsų darbai buvo palyginti nesudėtingi. Daugiausia grėsė metai kalėjimo, o čia — jau žmogžudystė. Aš atsimetu.
— Teisingai,— tarė Džipas.— Aš taip pat atsimetu.
Morganas grobuoniškai nusišypsojo.
— Na ką gi, pamėginkim balsuoti. Juk tokios mūsų taisyklės, kad, imdamiesi darbo, visada balsuojame. Taip ir dabar.
— Balsuoti nėra ko,— griežtai pasakė Kitsonas.— Nes jeigu Edas lieka su tavim, balsų skaičius bus lygus. O tu juk pats nustatei tokią tvarką: jeigu skaičius lygus, darbo nesiimam. Užmiršai?
— Ne, neužmiršau,— vyptelėjo Morganas.— Bet vis tiek balsuosime. Tegul viskas būna padaryta kaip dera solidžiai kompanijai. O tada, koks sprendimas bus, prie tokio ir liksime. Sutarta?
Kitsonas gūžtelėjo pečiais.
— Balsuokim, tik nesuprantu, kam gaišti laiką.
Morganas atstūmė kėdę ir atsistojo. Nuo stambaus raumeningo jo kūno per stalą nutįso juodas šešėlis.
— Džipai, paruošk popierėlius — balsuosime.
Džipas paėmė bloknotą ir išplėšė lapą. Paskui kišeniniu peiliuku supjaustė jį į keturias dalis ir numetė popieriaus juosteles ant stalo. Apskritas kaip mėnulis jo veidas buvo suglumęs.
— Prašom,— tarė jis,— dalinkitės.
Morganas tyliai paklausė:
— Kodėl tik keturi, Džipai?
Džipas, nieko nesuprasdamas, dėbtelėjo į jį.
— Juk visada būdavom keturiese.
Morganas nusišypsojo.
— Sakiau, kad penkios dalys — ar jau užmiršai? Su mumis balsuos ir viena mergina.
Jis nuėjo prie durų, plačiai atidarė ir pasakė:
— Prašom, Džine. Jie nori balsuoti, ar mums imtis šito darbo, ir man reikalingas tavo balsas.
Ji įėjo iš tamsos į ryškiai apšviestą kambarį ir atsistojo šalia Morgano, žiūrėdama į tris vyrus, kurie irgi spoksojo į ją. Jauna, ne vyresnė kaip dvidešimt trejų metų, truputi aukštesnė negu vidutinio ūgio, į viršų sušukuotais vario spalvos plaukais. Akys didelės, žalsvai pilkos ir tokios abejingos, jog atrodė lyg jūros vanduo stiklinėje. Burna gal kiek didoka, lūpos putlios, goslios, smakro linija ryžtinga, gal net įžūli.
Apsivilkusi ryškiai raudona šilkine bliuze, sukišta į siaurą juodą sijoną su kloste. Krūtinė didelė, liemuo — laibas, klubai apvalūs, kojos ilgos, grakščios. Figūra tokia, kokią padarė madingą italų kino žvaigždės. Ji iškart patraukė visų vyrų dėmesį — jie užkibo tarsi žuvys ant kabliuko. '
Juodos Morgano akys perbėgo trijų vyrų veidais, ir jo lūpos išsišiepė. Jis žinojo, kad mergina padarys įspūdį, ir dabar buvo įdomu matyti, kad tas įspūdis dar didesnis, negu tikėjosi.
Džipas nejučiomis pakėlė ranką ir pasitaisė siaurutį raudoną kaklaraištį, storos jo lūpos geidulingai nusišypsojo, pasirodė akinamai balti stambūs dantys.