Blekas, stačiai pritrenktas, pakėlė antakius ir, atstatęs lūpas, be garso pritariamai švilptelėjo.
Kitsonas atrodė tarsi trinkteltas per galvą plaktuku. Jis žiūrėjo į merginą taip, kaip iškankintas bulius žiūri į matadorą, laukdamas paskutinio smūgio.
Morganas pasakė:
— Džine Gordon.
Blekas atsistojo. Kiek padelsęs, atsistojo ir Džipas, o Kitsonas, vis dar negalėdamas atsitokėti, tebesėdėjo, padėjęs ant stalo didžiules rankas, sugniaužtas į kumščius. Jo akys blizgėjo tarsi stiklinės.
— Iš dešinės į kairę,— ramiai pasakė Morganas,— Edas Blekas. Jis vadovauja grupei, kai kartais aš turiu pasitraukti. Džipas Mandinis, mūsų technikas, ir Aleksis Kitsonas — jis visada vairuoja automobilį, jei reikia kur važiuoti.
Kitsonas staiga taip pašoko, jog vos neapvertė stalo. Jo kumščiai tebebuvo sugniaužti, žvilgsnis įsmeigtas į merginą.
Džine greitai perbėgo akimis visus veidus, paskui pasitraukė kėdę šalia Morgano ir atsisėdo.
— Aš trumpai papasakojau vyrams planą,— pasakė Morganas Džinei, stovėdamas prie jos.— Du iš jų mano, kad mes tam per silpni. O jeigu kyla nesutarimas, ruošiantis kokiam nors darbui, mūsų taisyklės reikalauja balsuoti. Todėl dabar mes balsuosime.
Mergina susiraukė, jos veidas staiga apsiniaukė.
— Per silpni?—šaltai, ironiškai paklausė ji.— Tu nori pasakyti, kad dviem iš jų nereikalingi du šimtai tūkstančių dolerių?
— Gal ir ne visai taip,— atsakė Morganas šypsodamas.— Jie mat bijo, kad kam nors nereikėtų nukentėti.
Mergina pažiūrėjo į Džipą, paskui žalsvai pilkų jos akių žvilgsnis nuslydo Bleko veidu, galiausiai virptelėjo ties Kit-sonu.
— Man rodos, tu sakei, kad grupė gera,— tarė ji.
Išgirdęs tokią aiškią panieką Džinės balse, Kitsonas krūptelėjo ir paraudo.
—• Sakiau,— dar labiau išsiviepė Morganas.— Bet iš tiesų tai pirmas toks didelis mūsų darbas. Ir du vyrukai paprasčiausiai nesiryžta.
— Taip, didelis,— Džinės balsas buvo įsitempęs.— Vertas milijono dolerių. Bet tu sakei, kad tavo vyrai susidoros, ir aš patikėjau. Kitaip nebūčiau su jumis susidėjusi. O dabar jūs dar balsuosit. Ką visa tai reiškia?
Vyrai nustėro. Įsakmus, paniekos kupinas merginos balsas ėmė juos pykinti. Blekas, kuris visada būdavo šiurkštus su moterimis, atkirto:
— Ar ne per smarkiai, pupyte, šakojies! Gal truputį šalčiau?
Mergina atstūmė kėdę ir atsistojo. Gražus jos veidas buvo
šaltas ir rūstus. 4 '
— Matau, kad ne čia pataikiau,— pasakė ji Morganui.— Užmirškit šį mano pasiūlymą. Aš perleisiu savo idėją žmonėms, kurių gyslomis teka tikras kraujas, o su tokiais pienių pūkeliais neketinu gaišti laiko.
Ji apsisuko ant kulnų ir buvo beeinanti durų link.
Morganas, vis taip pat išsiviepęs, pašoko ir stvėrė ją už rankos.
— Nesikarščiuok,— tarė jis.— Šitie vyrai liuks. Jie tiesiog nespėjo apsiprasti su ta mintimi. Štai Džipas — patikimiausias ^°ciąlistas seifų klausimu. Edo nervai ne silpnesni už mano.
Kitsonas taip vairuoja mašiną, kad niekas negalėtų prilygti. Taigi nusiramink. Tu paprasčiausiai užklupai mus blogos formos. Gal aš paskubėjau išpasakot jiems visas smulkmenas. Vyrai techniški, tiktai bijo, kad kas nenukentėtų.
Džine nužvelgė paeiliui visus vyrus.
— Nenukentėtų? Koks mulkis gali tikėtis pasiimt milijoną dolerių taip, kad plaukas nuo galvos nenukristų?—grubiai paklausė ji.— Milijonas dolerių! Kai kalbama apie tokius pinigus, aš nesvarstau, kas gali man ar kam kitam atsitikti.
Ji atstūmė Morgano ranką, vėl grįžo prie stalo, į ryškią šviesą, ir įsmeigė akis į Kitsoną.
— Tu labai bijai, kad nenusibrozdintum švelnios odelės, nors už tai gausi du šimtus tūkstančių?
Kitsonas niekur negalėjo pasislėpti nuo jos įdėmaus, paniekos kupino žvilgsnio.
— Jums nieko neišeis,— piktai tarė jis.— Aš žinau, esu pas juos dirbęs. Būsit pasodinti už žmogžudystę, o aš šito visai nenoriu.
— Gerai,— tarė Džine,— jeigu taip esi įsitikinęs, apsieisim be tavo pagalbos. Jeigu tamstai nereikalingi pinigai, tada pats laikas iš čia nešdintis, gražuoli atlete!
Kitsono veidas pajuodo, jis atstūmė savo kėdę.
— Ar tu supranti, su kuo kalbi, panelyte? Aš dar sykį kartoju— iš to nieko neišeis! Tai idiotiška fantazija!
Džine mostelėjo grakščia ranka į duris.
— Tu pats idiotas. Nešdinkis iš čia, pūkeli! Apsieisim ir be tavęs.
Kitsonas lėtai atsistojo, su švilpesiu pūsdamas orą pro suplotą nosį. Paskui taip pat lėtai apėjo aplink stalą ir prisiartino prie Džinės, o toji staigiai' pasisuko ir atsigręžė į Kitsoną.
Trys vyrai prie stalo žiūrėjo, kas bus. Blekas atrodė susijaudinęs. Jis žinojo, koks Kitsonas ūmus. Džipas sėdėjo apsi
niaukęs. Morganas tebebuvo vis taip pat išsišiepęs.
— Su manimi šitaip dar niekas nešnekėjo ir nešnekės! — pasakė Kitsonas, žiūrėdamas Džinei tiesiai į veidą.
Labai jau netiko juodu į porą. Jos galva vos siekė Kitsono pečius, ir stambumo jis buvo gal triskart už ją stam
besnis.
Džinės akys tebebuvo kupinos paniekos.
Kitsonas valandėlę pamindžikavo, paskui lėtai apsisuko. Sumišęs, piktas jis grįžo prie stalo ir atsisėdo.
Morganas pažiūrėjo į Džipą:
— Dar vieną popieriuką.
Džipas išsiėmė bloknotą ir atplėšė dar vieną popieriaus juostelę.
— Pirmiausia, Frenkai,— pasakė Blekas,— aš noriu sužinoti šį tą smulkiau apie tavo sumanymą. Kaip ji čia atsirado?
Jis nykščiu parodė į Džinę.
— Penkis mėnesius aš svarsčiau, galvojau, kaip geriau paimti tą mašiną,— pasakė Morganas,— bet nieko konkretaus taip ir nesugalvojau. Ir štai prieš tris dienas ji ateina pas mane ir išdėsto viską iki mažiausios smulkmenos. Tai jos idėja, todėl ir dalinsimės pinigus penkiese. Ji viską kruopščiai apgalvojo, ir aš esu patenkintas — planas geras.
Blekas pažiūrėjo į merginą.
. — O iš kur tu atsiradai, pupyte? Kaip ta idėja gimė tavo
žavioje galvutėje?
Džine atidarė savo pigų nušiurusį rankinuką, išsiėmė cigaretes ir dėžutę popierinių degtukų. Paskui užsidegė cigaretę ir šaltai, abejingai nužvelgė Bleką.
— Visiškai nesvarbu, iš kur atsiradau,— kirste nukirto ji.— Sugalvojau šį planą todėl, kad man reikalingi pinigai. Ir liaukis mane vadinęs pupyte. Man šitaip nepatinka, aišku?
Blekas išsišiepė. Jam patiko moterys su charakteriu.
— Gerai, nevadinsiu. O sakyk, kodėl savo dideliam sumanymui pasirinkai mus?
Džine parodė Džipo pusėn.
— Dėl jo. Aš daug klausinėjau ir sužinojau, kad jis geriausias užraktų specialistas visoje apylinkėje, o toks žmogus čia labiausiai reikalingas. Ir dar žinau, kad tu — stiprių nervų, kad Morganas — nekvailas organizatorius, o Kitsonas geriausiai visose Valstijose vairuoja masiną.
Džipas dabar plačiai šypsojosi. Jis tiesiog pražydo nuo tokio komplimento. Mergina visai neklysta, galvojo jis. Geresnio užraktų specialisto tikrai nerastų.
Ir Kitsonas nebeatrodė toks surūgęs. Jis jautėsi nesmagiai ir sėdėjo nuleidęs galvą, įsmeigęs akis į šlapią apskritimą ant stalo, paliktą viskio stiklinės.
— Sužinojai? O kas taip pasakė?— paklausė Blekas.
— Nesvarbu, kas pasakė, ir nėra ko be reikalo gaišti laiką,— tarė Džine.— Aš daug klausinėjau, nes turėjau tikrai žinoti, kad kompanija gera, bet, matyt, apsirikau. Jeigu taip, pabandysiu laimę kitur.
Blekas užsidegė cigaretę ir įdėmiai pažiūrėjo į ją.
— Tau iš tikrųjų teks sunkiausias uždavinys, jeigu žadi gulėti ant kelio. Ar pati šitaip sugalvojai?
— Žinoma.
— Gerai, vadinasi, tu guli kelio viduryje. Po tavimi revolveris. Kai prieina sargybinis, atkiši revolverį jam į veidą... teisingai?