Ji linktelėjo.
— Bet tau gali nepavykti,— pasakė Blekas.— Čia gali būti du variantai: arba sargybinis pakels rankas ir pasiduos, arba visai neišsigąs ir šaltai čiups už tavo revolverio. Iš to, ką esu apie jį girdėjęs, manau, kad nepasiduos. Vadinasi, čiups už revolverio. Ir kas tada?
Džine išleido dūmus per nosį.
— Kalbama apie milijoną dolerių,— pasakė ji šaltai ir abejingai.— Jeigu jis čiups už revolverio, aš jį nušausiu.
Džipas išsitraukė nosinę ir nusišluostė veidą. Jis neramiai pažiūrėjo į Morganą, paskui į Kitsoną, liežuvio galiuku apsilaižė lūpas.
— Čia rimtas darbas,— pasakė Morganas.— Ir jūs, vyrai, turite būti tam pasiruošę. Kam mūsų sumanymas nepatinka, gali kiekvienu momentu pasitraukti.
Blekas atidžiai stebėjo merginą.
273
18. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai
„Su tokia menki juokai,— galvojo jis.— Jergutėliau! Kieta kaip deimantas. Iškart nupils žmogelį, jeigu tik tas sujudės. Gerai, jeigu supras jos kėslus iš akių, pamatęs atstatytą vamzdį. Tada nedrįs pajudėti. Jeigu aš atsidurčiau jo vietoj, prieš jos revolverį, net kvėptelt nedrįsčiau, ne tik sujudėti."
— Gerai,— tarė jis, pasiėmęs cigaretę ir baksnodamas ja į stalą.— Aš norėčiau smulkiau sužinoti, kas ir kaip bus.
Morganas papurtė galvą.
— Smulkiau sužinosi tada, kai pabalsuosim,— pasakė jis.— Tokia tvarka. Ji sakosi kruopščiai apgalvojusi visas smulkmenas, numačiusi visas kliūtis. Tai, ką aš jums dabar papasakojau, tik vienas pavyzdys. Jeigu mes sutinkame su ja dirbti, sužinosime viską, nesutinkame — ji lengvai susiras kitą kompaniją. Ir teisingai padarys. Ar ne tiesa?
— Bet ar ji iš tikrųjų numatė visas galimas kliūtis?—paklausė Blekas.— Man rodos, jų dar gali būti velniai žino kiek. Gerai, sakykim, sustabdome mašiną, susitvarkome su vairuotoju ir sargybiniu, nors, tiesą sakant, man tai atrodo neįtikėtina. Bet juk sakėt, kad mašina turi pastovų radijo ryšį su agentūra. Ir vos ryšys nutrūks, tučtuojau prasidės paieškos. Jiems gerai žinoma, kur mašinos ieškoti, ir mūsų medžioti bus pakelta ne tik policija, bet ir visa kariuomenė,— vadinasi, šimtai žmonių, lėktuvų ir mašinų. Jiems tereikės išieškoti šimtą tris mylias. Lėktuvai tai padarys per porą minučių. Mašina riogsos kelyje lyg šašas ant sprando. Mums pasislėpti liks mažiau kaip dvidešimt minučių. Gal ir pavyktų, jeigu mašiną reikėtų sustabdyti ne prie „butelio kaklo". O dabar ir prieš jį, ir už jo kelias plikas kaip va mano delnas. Turėsim važiuoti mažiausiai dvidešimt penkias mylias, kol rasim kur pasislėpti, jie tai žino ir mus sučiups. Tikrai neįsivaizduoju, kaip galima spėti sustabdyti mašiną, ją atidaryti, paimti pinigus ir pasprukt, kai policininkai ir kareiviai lipa ant kulnų.
Morganas gūžtelėjo pečiais.
— Ir aš dėl to būgštavau. Bet ji sako,— jis linktelėjo į Dži-nę,— viską apgalvojusi.
Blekas pažiūrėjo į Džinę.
— Ar tikrai? Tu iš tikrųjų žinai, kaip viską padaryti?
— Taip,— atsakė ji tuo pačiu šaltu, abejingu balsu.— Čia bus sunkiausia, bet aš apgalvojau.
Džine kalbėjo taip užtikrintai, jog net Kitsonas, iki tol klausęsis visai skeptiškai, staiga pajuto, kad jai iš tiesų gali pavykti.
Blekas skėstelėjo rankomis ir patraukė pečiais.
— Na, gerai, patikėsiu tavo žodžiais, bet žinok — tu iš tikrųjų sugalvojai neįmanomą dalyką. Lieka dar du klausimai. Pirma: kas gali garantuoti, kad kai mes sustabdysim mašiną ir tvarkysimės su ekipažu, tuo keliu niekas nepravažiuos? Teisybė, judėjimas ten nedidelis, bet vis dėlto mašinų pasitaiko. Juk gali būti toks siurprizas.
Džinės veidas pasidarė tarsi medinis, akis apniaukė nuobodulys. Ji atsilošė į kėdės atkaltę, ir raudona bliuzelė aptempė putlias gimdančias krūtis.
— Nieko negali būti paprasčiau. Ten du keliai, abu įeina į Dešimtą autostradą. Visas mūsų darbas — kai pravažiuos toji mašina, kelio pradžioje pastatyti draudžiamą ženklą, ir mašinos važiuos antruoju keliu. Kas čia sudėtingo?
Blekas šyptelėjo.
— Gerai, tegul bus taip. O dabar, gražuole, dar vienas klausimas. Mašiną mes sustabdome ir šiaip taip paslepiame. Kaip ją atidarysime? Kitsonas sako, kad tai neįmanoma. Juk susitvarkyti turėsime labai greit. Ar tą irgi numatei?
Džine papurtė galvą.
— Tai jo darbas,— pasakė ji ir parodė į Džipą.— Jis specas. Mašina jam bus pristatyta. Ir skubėti nereikės — galės krapš-tinėtis visą mėnesį arba du, jeigu reikės.— Pilkai žalios Džinės akys nukrypo į Džipą.— Atidarysi tą užraktą, jeigu galėsi ramiai dirbti visą mėnesį?
Džipas, įkaitintas komplimentų, energingai linktelėjo.
— Per mėnesį aš įsilaužčiau ir į Fort Noksą.
— Mėnesį ir turėsi,— pakartojo Džine.— Mažiausiai mėnesį, o jeigu reikės, ir daugiau.
— Gerai, užteks kalbų,— pasakė Morganas.— Matot, ji viską yra apgalvojusi, ir, esu tikras, su viskuo susidoros. O dabar balsuojame. Jums reikia tiktai apsispręsti, ar esate susitaikę su mintimi, kad galite nukentėti patys arba jie, trumpai tariant, kad kas nors iš mūsų arba iš jų gali žūti. Jeigu iš jų, tada mes būsime apkaltinti žmogžudyste... Net jeigu niekas nežus, o mes paprasčiausiai ką nors pražiopsosim, galim gauti kalėjimo nuo dešimt iki dvidešimt metų. Užtat jeigu pasiseks,
kiekvienas gauname po du šimtus tūkstančių. Padori sumelė. Taigi padėtis aiški. O dabar balsuojam, jeigu nebeturit ko klausti.
Morganas patylėjo, apžvelgė visus tris vyrus.
— Kai nubalsuosime, viską aptarsime smulkiau. Taisykles žinote visi. Mažuma turės arba sutikti su dauguma, arba visai pasitraukti. Neskubėkite, gerai viską apsvarstykite. Ant kortos stovi du šimtai tūkstančių. Kartoju: jeigu susimausim,— pritūpsim dvidešimčiai metelių, o jei kokios — atsidursim elektros kėdėje. Tokios sąlygos. Gal norite valandžiukę pagalvoti?
Pirmiausia jis žvilgtelėjo į Bleką. Tas jau buvo atsipalaidavęs ir, neslėpdamas susižavėjimo, žiūrėjo į Džinę. Paskui nukreipė žvilgsnį į Džipą, kuris, suraukęs vešlius juodus antakius, giliai susimąstęs spoksojo į stalą. Kitsonas trūksmingai kvėpavo pro suplotą nosį ir nenuleido akių nuo Džinės.
— Gerai, balsuojame,— pasakė Blekas. Jis ištiesė ranką ir paėmė skiautelę popieriaus. Džine taip pat.
Morganas paėmė tris likusius popierėlius, vieną pastūmė Džipui, kitą — Kitsonui, paskui išsiėmė iš kišenės šratinuką, ant trečiojo kažką užrašė, sulankstė jį ir metė į stalo vidurį.
Džine paėmė iš jo rašiklį, kažką brūkštelėjo ant savosios skiautelės ir padėjo ją šalia Morgano popierėlio.
Blekas irgi jau buvo spėjęs paauksuotu parkeriu kažką užrašyti. Jis pavėdavo lapelį, paskui sulankstė ir padėjo šalia dviejų kitų stalo viduryje.
Džipas kelias sekundes žiūrėjo į lapelį. Paskui nugraužtu pieštuku kažką brūkštelėjo, sulankstė ir padėjo prie kitų.
Liko Kitsonas. Jis susijaudinęs žiūrėjo į savo popierėlį. Mergina ir trys vyrai stebėjo jį.
— Skubėti nėra ko,— tarė Morganas su gerai pažįstama pašaipa balse,— dar turime visą naktį.
Kitsonas pakėlė akis, pažvelgė į jį, paskui į Džinę. Juodu ilgai žiūrėjo vienas į kitą. Ir tada Kitsonas čiupo Morgano šratinuką, kažką parašė popierėlyje, sulankstė ir užmetė ant kitų keturių.
Stojo trumpa tyla, paskui Morganas susibraukė visus penkis popierėlius ir išlankstė vieną.
— Taip.
Išlankstė antrą.
— Taip.
Jo pirštai mikliai išlankstė dar tris lapelius.
— Taip. Taip. Taip.
Jis perbėgo akimis žmones aplink stalą. Plonas jo lūpas iškreipė vilkiška šypsena.