— Vadinasi, imamės. Taip aš ir tikėjausi. Du šimtai tūkstančių kiekvienam! Darbas nelengvas, bet ir atlyginimas nemažas!
Kitsonas pažiūrėjo per stalą į Džinę. Išdidžiai atlošusi galvą, ji atsakė šaltu žvilgsniu, bet paskui jos akys staiga pasidarė šiltesnės, ir ji nusišypsojo.
1
Kitą rytą, truputį po aštuonių, per kelis jardus nuo šarvuotų automobilių agentūros vartų tylutėliai sustojo juodas apdulkėjęs „Biuikas".
Abiejose plačios gatvės pusėse iš po nakties stovėjo eilės automobilių, ir „Biuikas" lyg niekur nieko prisijungė prie jų.
Už vairo sėdėjo Morganas, ant akių užsismaukęs dėmėtą riebaluotą skrybėlę, plonose lūpose įsikandęs cigaretę. Salia jo sėdėjo Edas Blekas. Abu pažiūrėjo į aukštus medinius agentūros vartus. Nieko ypatingo ten nebuvo — tik spygliuota viela virš visų vartų, iki blizgesio nuzulinta varinė rankena, kurią paspaudus kartu suskambėdavo ir skambutis, ir didžiulė iškaba, prikalta ant vienų durų. Baltame iškabos fone didelėmis raudonomis raidėmis buvo užrašyta:
VELINGO ŠARVUOTŲ AUTOMOBILIŲ AGENTŪRA Jums reikia saugumo — mes jį garantuojame Saugiausi ir geriausi krovinių pervežimo automobiliai pasaulyje
— Atrodo, jie labai geros nuomonės apie save,— tarė Blekas, perskaitęs iškabą.— Padarysim jiems siurprizą.
— Arba jie mums,— pasakė Morganas, kaip visada pašaipiai vypteldamas.
— Jaučiu, tas milijonas mums nuskils,— toliau kalbėjo Blekas.— Ji iš tikrųjų viską gerai apgalvojusi.
— Aha.— Morganas išsiėmė iš burnos cigaretę ir įsižiūrėjo į degantį galiuką.— Planas geras, bet viskas priklauso nuo to, kaip bus įgyvendintas. Jame yra ne viena silpna grandis. Aš bijau dėl Džipo. Bepiga jai šnekėti, kad jis susidoros su spyna; įsivaizduoja, kad turėsim marias laiko. Šiek tiek laiko, žinoma, bus, bet ne kažkiek. Kai tik pradės mūsų ieškoti, net oras aplink įkais, todėl kuo greičiau atidarysim, tuo saugiau bus mums. Džipui bus didelė įtampa. O jis taip nepripratęs. Darbas pareikalaus daug nervų. Jis gali suskysti.
— Vadinasi, turėsim žiūrėti, kad taip neatsitiktų,— nuramino jį Blekas.— Aš dėl Džipo nesuku galvos.— Jis pažvelgė į Morganą blyškiomis nerimastingomis akimis.— Kuo daugiau apie tą visą reikalą galvoju, tuo aiškiau matau, kad tuodu iš šarvuočio turėsim likviduoti. Kitaip jie išduos mūsų žymes, ir visi įsėsim.
Morganas gūžtelėjo pečiais.
— Gal ir taip. Tiktai kol kas patylėk. Džipui su Kitsonu jau ir taip kinkos virpa.
Blekas vėl žvilgtelėjo į Morganą.
— O ji nebijo.
— Be abejo.
— Kas ji tokia, Frenkai?
Morganas vėl truktelėjo pečiais.
— Nežinau. Ji nevietinė. Esu tikras, anksčiau turėjo kokią kitą kompaniją.
— Aš irgi taip manau.— Blekas žvilgtelėjo į laikrodį.— Zinai ką, aš netikiu, kad ji pati tą planą sugalvojo. Netikiu, kad tokia jauniklė galėtų viską taip numatyti iki menkiausios smulkmenos. Nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad kita kompanija, iš kurios ji atėjo, jau pasiruošusi šitai operacijai ir arba jiems parako pritrūko, arba, vos tik pradėjus, ji pavogė jų planą ir dabar nori užbėgti jiems už akių. Gal ten jai per mažą dalį prižadėjo. Ją reikia stebėti, Frenkai. Juk ir anie gali pradėt lygiai tuo pačiu metu kaip ir mes. Kas tada bus?
— Hm.— Morganas nervingai nusismaukė ant pakaušio skrybėlę ir visai paniuro.— Galvojau aš ir apie tai. Ir vis dėlto reikia rizikuoti. Bet anksčiau kaip penktadienį negalėsime pradėti. Daug pasiruošimo. Kiek valandų?
— Lygiai pusė devynių.
— Tuojau atvažiuos autobusas.
— Turėtų.
Juodu žvilgtelėjo autobusų stotelės pusėn, kur laukė būrelis žmonių.
— O ji nieko sau mergytė, a?—pasakė Blekas, žiūrėdamas pro priekinį stiklą.— Tokią figūrėlę ne dažnai pamatysi.
Morganas surūstėjo. Piktos juodos jo akys įsmigo į Bleko veidą.
— Jeigu jau tą kalbą pradėjai,— tarė jis šiurkščiai,— tai paklausyk, ką pasakysiu. Griežtai įsakau, kad mergina būtų palikta ramybėje. Ji bus su mumis porą savaičių, gal dar ilgiau. Negalima komplikuoti situacijos. Kiekvieną dieną, dvidešimt keturias valandas, ji nė žingsnio nepasitrauks nuo mūsų. Žiūrėkit, kad neprasimanytumėt niekų. Kartoju: jokių kvailysčių. Įsikalkit šitą į galvas nuo pat pradžios.
Blekas kilstelėjo antakius, gražų jo veidą nutvieskė ciniška šypsena.
— Saugai ją sau, Frenkai?
Morganas papurtė galvą.
— Nepliaukšk niekų. Sakau, čia jums bus ne žaidimas. Darbas per daug atsakingas ir pinigai per daug dideli, kad dar pri-sivirtumėm košės dėl panos. Įsidėmėkit, tam, kas bandys prisiartint prie jos, pats paleisiu kulką į pilvą.
Blekas, pažiūrėjęs į jo šaltas gyvatiškas akutes, nejaukiai šyptelėjo.
— O Kitsonui ar sakei? Jį tai reikia pasaugoti. Vakar vakare jis žiūrėjo į ją kaip sužeistas bulius.
— Jus visus tris reikia saugoti,— atkirto Morganas.— Judu su Džipu irgi ne šventi.
Bleko akys piktai blykstelėjo.
— O tu savo aureolę nusiblizginai šį rytą, Frenkai?
Morganas buvo beatkertąs vyriškai, bet nutilo pusėj žodžio,
nes iš už kampo pasirodė autobusas.
— Va, autobusas! Žiūrėk išpūtęs akis.
Abu vyrai prigludo prie priekinio stiklo.
Autobusas privažiavo stotelę, ir iš jo išlipo du vyrai. Vienas — liesas, žemas, kitas — kokių šešių pėdų aukščio, plačiapetis, lieknas, grakščios laikysenos, su agentūros uniforma, tiesiai užsidėjęs kepurę su blizgančiu ženkliuku. Batai nužvilgin-tif jog atrodė lyg lakiniai, taip pat blizgėjo ir diržas bei revolverio dėklas. Žengė greitu spyruokliuojančiu žingsniu, visi jo judesiai buvo nelyginant atleto per treniruotę.
Abu vyrai ,,Biuike" pamatė, kaip jis patraukė varinę skambučio rankeną prie vartų.
— Čia jis?—paklausė Blekas.
— Aha.— Morganas žiūrėjo į vyriškį ir staiga pasijuto kažkaip negerai.— Čia Dirksonas, Tomas atvažiuos kitu autobusu, iš kitos pusės.
— Tas gali kietai laikytis,— tarė Blekas, kuriam sargybinio išvaizda irgi nepatiko.— Matyt, vikrus kaip gyvatė ir nebai-lys. Pažiūrėk, koks smakras.
Dirksonas pasisuko ir abejingai žvilgtelėjo „Biuiko" pusėn, bet, regis, jo nė nepastebėjo. Jis buvo kokių dvidešimt penkerių ar šešerių metų, nelabai gražus, tačiau iš veido Morganas tuoj suprato jį turint tvirtumo ir valios.
— Ji turės jį nušauti,— pasakė Blekas ir staiga pajuto, kaip sudrėko pažastys.— Ar jinai jau matė jį?
— Vakar. Ir visai neišsigando. Sakė, lengvai susidoros.
Vartai atsidarė ir, Dirksonui įėjus, vėl užsidarė.
— Vikrus, ryžtingas žmogėnas. Tokį nelabai išgąsdinsi,— šaltai pasakė Blekas.— Kitsono teisybė — šitas pasigailėjimo neprašys, Frenkai. Šitą turėsim nukepti.
— Tai jau bus tavo darbas. Mergina viena nesusitvarkys. Be to, jis gali pasirodyti už ją vikresnis,— pasakė Morganas, nežiūrėdamas į Bleką.— Aš pasirūpinsiu vairuotoju. Tu sėdėsi pasislėpęs su šautuvu. Kai sargybinis išlips iš mašinos, nenuleisi nuo jo akių. Jei matysi — merginai gresia pavojus, šausi. Supratai?
Blekas pajuto, kaip išdžiūvo burna, bet linktelėjo.
— Supratau. Aš atsakau už sargybinį.
— Atvažiuoja kitas autobusas,— pranešė Morganas.— A, štai ir maniškis.
Tomas, vairuotojas, buvo aukštas, tvirto sudėjimo vyras pailgu veidu, šaltomis toli viena nuo kitos akimis, atsikišusiu smakru ir siauromis, kietai suspaustomis lūpomis. Jis buvo išsičiustijęs ir pasitempęs lygiai kaip ir Dirksonas. Atrodė už Dirksoną kiek vyresnis — trisdešimt, trisdešimt trejų. Buvo kupinas pasitikėjimo savimi, ir tai padarė įspūdį Morganui, kuris žiūrėję j jį primerkęs gyvatiškas akutes, suraukęs nosį.