— Irgi kietas,— pasakė Morganas su pasibjaurėjimu.— Tikrai neprastus kadrus susiieškojo tai savo mašinai, ką? Su tokiais nepajuokausi. Šitą gražuolį taip pat teks nudėti. Toks nepasiduos — nėra ko sau pasakų sekti.
Blekas nusiėmė skrybėlę ir nusišluostė kaktą. Jo širdis plakė garsiai ir nelygiai.
— Jei kur pramausim pro šalį, Frenkai, prisivirsim košės!
— Neužmiršk, kad gausim milijoną,— pasakė Morganas.— Aš, pavyzdžiui, galvoju šitaip: man jau keturiasdešimt dveji. Penkiolika savo gyvenimo metų praleidau kalėjime. Kiti metai irgi buvo nedaug geresni. Vienintelis dalykas pasaulyje, kuris ko nors vertas,— pinigai. Be pinigų tu esi niekas. Su pinigais— žmogus. Kaip matai, viskas labai paprasta. Turėdamas du šimtus tūkstančių dolerių kišenėje, galėsiu gyventi. O neturėdamas pinigų, aš vis tiek lavonas. Štai kaip aš į tai žiūriu. Ir joks, netgi pats sumaniausias, drąsiausias sargybinis nesukliudys man prie tų pinigų prisikasti. Gerai, sakykim, mums nepasiseks ir įkliūsim. Galbūt. Nesiginčiju. O kaip mes gyvenam dabar... visi? Ar kam nors rūpi, gyvi mes ar mirę? Ar iš viso kas nors žino, kad mes gyvenam pasaulyje? O kai kiekvienas turėsim po du šimtus tūkstančių dolerių kišenėje, iškart viskas bus kitaip. Staiga mes pasidarysim žmonėmis, o aš noriu būt žmogus. Juk ir tu nori, a?
Blekas užsidėjo skrybėlę.
— Taigi, ir aš taip į viską žiūriu, bet žinai, man atrodo, Kitsonas ir Džipas sutiko tik dėl merginos. Bijojo, kad ji nepalaikytų jų bailiais. Tik dėl to ir balsavo.
— Vis dėlto balsavo, ir daugiau mums nėra ko dėl jų sukti galvos,— kirste nukirto Morganas.— Dabar trauktis jau nebegalės, turės eiti su mumis. "
— Jeigu nervai išlaikys.
— Turės išlaikyti.
— Gal ir taip,—pasakė Blekas ir kilstelėjo ranką.— Jeigu tie du...
— Jeigu paimsime mašiną,— toliau lėtai ir aiškiai kalbėjo Morganas, tarsi grasindamas kiekvienu žodžiu,— mes ją atidarysime— su tais dviem ar be tų dviejų. Nejau tu maųąi, kad aš, tiek padaręs, viską mesiu pusiaukelėj?
Blekaę įįnktelėjo,
— Aišku. Ir dar vienas dalykas. Kad galėtumėm viską padaryti iki galo, mums reikės pinigų, kokių dviejų tūkstančių. Apie tai vakar vakare visai nešnekėjom. Iš kur gausime?
— Reikės prasimanyti,— atsakė Morganas.— Per daug nerizikuojant, kad neįsėstumėm. Aš jau galvojau. Kai prieš akis turime didelį darbą, reikia žiūrėt, kad faraonai ant uodegos neužtūptų.
Blekas patraukė cigaretę. Л
— O kaip degalinė Dešimtoje autostradoje, netiktų? Ta kairėje pusėje, kai važiuoji nuo Djuko?
— Gal ir tiktų,— atsakė Morganas.— Du tūkstančius ten gau-tumėm, bet aš linkęs paieškot ramesnės vietos, ne autostradoj. Galvoju apie naktinę kavinę Medoks-strite. Po teatro ten pilna žmonių, ir visi turi pinigų. Jeigu pasiseks, ten galim laimėti daugiau negu du tūkstančius. Ir nieko sudėtingo — viens du ir susitvarkysim. Aš viską smulkiai apgalvosiu.
Blekas kreivai šyptelėjo.
— Čia galim susimauti, Frenkai. Man šita idėja nepatinka. Dar atsiras koks herojus...
— Užtat mums bus gera treniruotė,— pasakė Morganas, nuožmiai šypteldamas.— Šiaip ar* taip, tiedu iš šarvuočio tikrai bus herojai. Prie tos minties reikia priprasti. O kavinėje galim laimėti net tris tūkstančius. Be to, ten pasiimsim ir merginą. Noriu pažiūrėt, ar ji iš tikrųjų tokių šaltų nervų, kaip dedasi.
— Kas bus daugiau?
— Kitsonas vairuos mašiną. Mudu su tavim apraminsim klientus, o Džine surinks pinigus.
— Džipui vėl pinigai be darbo?—pašaipiai nusijuokė Blekas.
— Klausyk, Edai, ko jtu vis kimbi prie Džipo? Tokiam darbui jis mums nereikalingas. Jis specas techniškuose dalykuose, o tokiems triukams netinka, ir tu puikiai tą supranti. Jis atidarys šarvuotį. Niekas kitas iš mūsų to nesugebės, todėl jį paliksime šitam darbui, tik šitam. Aišku?
— O kaipgi,— Blekas nervingai gūžtelėjo pečiais.— Reikės ir man nedelsiant pasidaryti technikos specu. O iš kur gausim priekabą?
— Marle yra prekyvietė, kur jas parduoda. Kai tik prasi-manysim pinigų, nusiųsiu ten Kitsoną su Džine. Pasakys, kad reikia priekabos medaus mėnesiui.
— Žiūrėk tik, kad Kitsonas tavo idėjos už gryną pinigą nepaimtų,— nusijuokė Blekas.
— Ar tu liausies vieną kartą kabinėjęsis?—suurzgė Morganas.— Pats matai, rūpesčių užtenka ir taip. Sakau tau paskutinį kartą: pokštų krėst aš neketinu. Kitsonas yra iš mūsų keturių jauniausias. Jam ir tinka vaidinti vyrą, bet tai nieko nereiškia. Jeigu jis pagalvos kitaip, turės pasišnekėti su manimi.
— O kaip panelytė? Ar teiravaisi, kaip ji žada tvarkyti savo intymų gyvenimą?— paklausė Blekas.
Morganas lėtai ir giliai įkvėpė.
— Aš taip ir žinojau,— pasakė jis žemu grasiu balsu.— Kai tik pamačiau visus jos atsikišimus, taip ir pamaniau — tie trys žindukliai iškart atkiš nagus. Aš ir jai pasakiau: pradėsi kvai-liot, išlėksi iš žaidimo.— Jo lūpas iškreipė nuožmi šypsena.— Gaila, kad nematei jos tada, kai jai šitą apreiškiau. Todėl ir sakau — neapsirik. Džinei rūpi tik vienas dalykas, ir visai ne seksas. Pinigų — štai ko jai reikia, tiktai pinigų. O visas kvailystes išmesk iš galvos. Nei tu, nei Kitsonas, nei Džipas su ja toli nenuvažiuosit. Jos tikslas — pinigai. Pradėsit laižytis, gausit į dantis. Visi. Taigi užsirašyk ant kaktos — jokių kvailysčių. Supratai?
Blekas nusijuokė.
— Supratau. Taip ir užsirašysim — jokių kvailysčių.
Morganas šaltais plonais pirštais suėmė Bleko riešą ir stipriai suspaudė. Blekas baikščiai atsigręžė ir sutiko juodas žvilgančias Morgano akis.
— Aš su tavim nejuokauju, Edai,— tyliai tarė jis.— Man tai proga ištrūkti iš kalėjimo, kuriame iki šiol gyvenau. Ir jeigu manai, kad aš ją praleisiu vien dėl to, kad tau dega kelnės pasitrint su ta dvidešimtmete, tai gerai pamąstyk. Pamatysiu — suskydai, iškart gausi kulką į pakaušį. Įsidėmėk. Tokia proga pasitaiko vieną kartą gyvenime, ir aš neketinu jos praleisti vien dėl to, kad tau, Džipui ar Kitsonui užėjo noras pasisma-gint. Supratai?
— Kas tau pasidarė, Frenkai? Nebegalima nė pajuokauti,— paklausė Blekas, per jėgą šypsodamasis.
Morganas pasilenkė į priekį, ir Blekui į veidą tvokstelėjo tabako tvaikas.
— Na, tai juokauk ir toliau.
Stojo ilga, nejauki tyla. Valandėlę abu vyrai sėdėjo, įsmeigę akis vienas į kitą. Paskui Blekas, stengdamasis kalbėti kuo ramiau, paklausė:
— O kaip tu manai, ar „Biuikas" patemps priekabą? Juk ji bus velniškai sunki.
— Turėtų patempti,— atsakė Morganas, su palengvėjimu atsilošdamas sėdynėje ir parudavusiais nuo nikotino pirštais barbendamas į vairą.— Stačių įkalnių ten, atrodo, nėra. Sunkiausia bus pirmą pusvalandį. Per tą laiką reikės nuvažiuoti nuo „butelio kaklo" kiek įmanoma toliau. Paskui bus lengviau. Tu, Edai, turėsi patikrinti „Biuiką". Kaip reikiant patikrinti. Jeigu kas suges, kai būsim paėmę šarvuotį, viskas nueis po velnių.
— Dėl to gali būti ramus. Patikrinsiu. Bet juk dar reikės vienos lengvos mašinos Džinei. Kada suorganizuosim? i
— Porą dienų prieš operaciją. Judu su Džipu gausit jai naujus numerius, o Džipas perdažys, kad važiuodama neįkliūtų.
Tą akimirką Blekas staiga kumštelėjo Morganui — atsivėrė dideli mediniai agentūros vartai.
— Išvažiuoja! ..
Pro vartus išvažiavo šarvuotoji mašina. Ir Blekas, ir Morganas ją matė pirmą kartą, todėl abu žiūrėjo išplėtę akis, tarsi stengdamiesi atmintyje ją nusifotografuoti.
Blekas nustebo, kad šarvuotis toks mažas. Tikėjosi kažko nepaprasto, o čia tebuvo plieninė dėžė su ratais ir kabina vairuotojui. Pro priekinį stiklą jie aiškiai matė Tomą ir Dirksoną. Dirksonas sėdėjo tiesiai ir žiūrėjo į priekį. Tomas buvo laisvai atsilošęs — tikrai apsigimęs vairuotojas, rankas padėjęs ant viršutinio vairo puslankio. Jis įspraudė šarvuotį į mašinų srautą. Morganas nedelsdamas užvedė „Biuiką" ir taip pat įniro į srautą, atsilikdamas nuo šarvuočio per dvi mašinas.