— Aš maniau, kad jis daug didesnis,— pasakė Blekas, stengdamasis pro priešais važiuojančio „Linkolno" šoną pamatyti šarvuotį.— O čia paprasčiausia būda.
— Tu taip manai? Didumo ji gal ir nedidelė, teisybė, bet ne tokia paprasta, kaip atrodo.
Morganas priekyje pastebėjo laisvą tarpelį, spustelėjo akseleratorių ir aplenkė „Linkolną". Dabar priešais važiavo tik žemutis sportinis automobilis, ir vyrai aiškiai matė šarvuotį ir užrašą gale, ant durų:
ŠARVUOTŲ AUTOMOBILIŲ TARNYBA Prieš jus patikimiausia pasaulyje mašina.
Jeigu norite pervežti vertingą krovinį, naudokitės mūsų paslaugomis.
Garantuojame greitį ir saugumą.
Blekui net kvapą gniaužė, žiūrint į šarvuotį, lygiai ir greitai plaukiantį rytiniame automobilių sraute. Iš užpakalio šarvuotis atrodė tarsi kieto plieno kubas, padėtas ant ratų. Blekas instinktyviai pajuto, kad nuo šio judančio plieninio kubo priklausys ne tik jo ateitis, bet ir visas gyvenimas.
— Pažiūrėk į dešinę,— staiga paliepė Morganas.
Blekas pakreipė blyškias akis dešinėn.
Policininkas eismo reguliuotojas, apžergęs motociklą, įjungė motorą ir išvažiavo į trasą.
— Pats laikas mums nešdintis,— pasakė Morganas.— Dabar šitas pajacas juos lydės per visą miestą. Jeigu seksim jiems iš paskos, jis tuoj pasidomės, ko mums reikia.
Morganas pasuko vairą ir išvažiavo iš trasos į šoninę gatvelę.
Paskutinį kartą žvilgtelėjęs, Blekas dar spėjo pastebėti, kad šarvuotis, lydimas policininko, vis taip pat lygiai juda į priekį. Kai mašina pagaliau išnyko iš akių, jis su palengvėjimu atsiduso.
Morganas sulėtino greitį, įsuko į laisvą stovėjimo aikštelę ir sustojo.
— Na štai, dabar tu jį jau matei...
— Taip... Plieninė dėžė! Bet pamatyti dar nieko nereiškia. Pažiūrėjai laiką, kada jis išvažiavo pro vartus?
— Aha. Aštuonios keturiasdešimt trys.— Morganas išsiėmė cigaretę ir užsidegė.— Po trijų valandų važiuos pro „butelio kaklą". Džipą su Kitsonu jau turbūt devyni prakaitai išpylė belaukiant.
— Pamačius mašiną ir tuos du veikėjus, iškart viskas aiškiau pasidarė,— tarė Blekas, susmukdamas sėdynėje.— Teisybę sakei, Frenkai, darbas bus grandiozinis ir sunkus.
— Jeigu dirbsim su galva, viskas bus gerai. Dabar maunam į tą kavinę. Noriu pažiūrėt, kaip iš ten geriau pasprukti. Juk turėsime dingti akies mirksniu. Kur kur, o čia, Edai, pramauti negalima.
— Nei čia, nei ten negalima,— pasakė Blekas prisimerkęs.— Nuo šiol — nė vienos klaidos.
Morganas linktelėjo, išsuko iš aikštelės ir nuvažiavo centro link.
2
Kelios minutės po pusės dvyliktos Kitsonas ir Džipas aplamdytu Džipo „Linkolnu" atvažiavo prie „butelio kaklo", esančio už dviejų mylių nuo raketų tiriamosios stoties.
Kitsonas vairavo mašiną; kadangi Džipas tiesiog nekentė vaikščioti pėsčiomis, turėjo privežti jį iki pat „butelio kaklo", o tada nuvažiavo dar ketvirtį, mylios ir paslėpė mašiną tankiuose krūmuose.
Pastatęs ją taip, kad nebūtų matyti nuo kelio, pasuko atgal prie „butelio kaklo".
Kaitri saulė svilinte svilino Kitsonui galvą, ir greitai jis visas supluko.
Jis buvo su tamsiai mėlynais prasegtais marškiniais, džinsais ir sportiniais batais. Ėjo lengvai, mosuodamas dideliais kumščiais, aukštai iškėlęs galvą, garsiai pūsdamas orą pro įlaužtą nosį. Vaikinas džiaugėsi, gavęs progą pamankštinti ilgas, raumeningas kojas, ir eidamas akimis tyrinėjo teritoriją abipus dulkėto, lietaus ištroškusio kelio.
„Iš tikrųjų bjauri vietovė,— galvojo Kitsonas, žengdamas plačiais žingsniais, batais keldamas kamuolius dulkių ir su pasididžiavimu žvelgdamas į judančius muskulus po prakaito prisigėrusiais marškiniais,— bet pasislėpti yra kur."
Priėjęs prie „butelio kaklo", sustojo apsidairyti.
Kelias čia staiga siaurėjo, suspaustas dviejų milžiniškų uolų, nušliaužusių nuo gulsčių kalvų, stūksančių abiejose pusėse. Ir abipus tų uolų augo žemas miškas ir krūmai,— puikiausia slėptuvė. Jis ėmė atidžiai ieškoti Džipo, bet niekur nematė, nors žinojo, kad tas sėdi kur netoliese ir žiūri į jį. Mintis, kad Džipas rado kur taip gerai pasislėpti, šiek tiek pakėlė Kitso-no dvasią.
Jį baugino ši Morgano idėja. Jis buvo tikras, kad Tomas su Dirksonu nepasiduos, kad turės kas nors žūti.
Pastaruosius šešis mėnesius, kai metė boksą, Kitsonas besąlygiškai vykdė Morgano valią. Juk Morganas vienintelis liko su juo persirengimo kambaryje po tos gėdingos kovos, kai jį sumušė žmogus, beveik perpus mažesnis ir septyniolika svarų lengvesnis, tik kur kas geresnės technikos. Kaip tik tada šefas numetė jam ant stalo du dešimties dolerių banknotus ir pasakė, kad Kitsonas jam daugiau nebereikalingas. Šefas išėjo, o Morganas įėjo.
Morganas padėjo jam apsirengti, leisgyvį, beveik nematantį, apdujusį nuo smūgių išvedė iš stadiono, įsisodino į mašiną ir net parsivežė namo.
— Na tai ką, ar taip visą gyvenimą ir stovėsi atkišęs galvą, kad kiti knežintų smegenis? Gal jau užteks?—prašneko jis, kai Kitsonas gulėjo išsitiesęs ant lovos mažame skurdžiame kambarėlyje, kurį Morganas vadino savo namais.— O mes galėtumėm dirbti kartu. Mačiau, kaip vairuoji mašiną. Šiuo metu aš renku vyrukus. Tokius, kurie moka tiksliai, greitai dirbti ir neblogai užsidirbti. Ką tu man atsakytum?
Kitsonui buvo tik dvidešimt treji, bet jis suprato, kad stovi ant paskutinio savo galimybių laiptelio. Iki tol jis vis dar tikėjosi tapti pasaulio sunkaus svorio čempionu, tačiau šis pralaimėjimas aiškiai pasakė, kad tai buvo tik tuščios svajonės, kad jis paprasčiausiai atsidūrė šiukšlyne kaip daugelis kitų boksininkų. Draugų neturėjo, kišenėje tik dvidešimt dolerių, ateityje — jokios prošvaistės. Bet net ir tokiomis aplinkybėmis Kitsonas svyravo.
Jis buvo girdėjęs apie Morganą — jo reputacija buvo nekokia. Žinojo, kad Morganas atsėdėjęs penkiolika metų kalėjime, kad yra žiaurus ir pavojingas. Žinojo, kad prisišauks bėdos, jeigu susidės su jo gauja. Ir vis dėlto labiau negu sąjungos su Morganu bijojo likti visai vienas ir savo jėgomis kurtis gyvenimą. Todėl ir sutiko.
Tie penki kartai, kai pasidarbavo su Morgano vyrais, atnešė nemažai pinigų, ir jis būtų galėjęs visai padoriai gyventi. Darbai buvo nelabai dideli, be ypatingos rizikos ir rūpestingai apgalvoti. Be to, žinojo, jei ir įklius, gaus ne daugiau kaip šešis mėnesius, nes teisiamas pirmą kartą. Tačiau nereikėjo didelės nuovokos, kad suprastum, jog visa tai — tik repeticija prieš stambų ėjimą. Iš to, ką buvo apie Morganą girdėjęs, Kitsonas suprato, kad tokiom smulkmenom jis nepasitenkins. Anksčiau ar vėliau sugalvos tokį darbą, už kurį gausi dvidešimt metų.
Tuo metu, kai bandė iškovoti šlovę ringe, Kitsonas dirbo vairuotoju Velingo šarvuotų automobilių agentūroje. Ten jis išsilaikė vos dešimt dienų. Neištvėrė agentūros disciplinos. Jis niekad nesugebėjo nusiblizginti balų taip kaip kiti vairuotojai. Mašiną vairavo irgi ne taip atsargiai kaip kiti, ir už tai toli gražu nebuvo giriamas. Ir punktualumas jo nebuvo pavyzdinis. O per šaudymo pratybas instruktorius tik lingavo galvą ir sarkastiškai šypsojosi. Todėl jis visai nenustebo, kai viršininkas, atidavęs atlyginimą, pasakė, kad daugiau agentūroje Kitsonas galįs nepasirodyti.
Ir vis dėlto per tas dešimt dienų jis nemažai sužinojo apie agentūros darbo metodus ir ten dirbančius žmones, todėl suprato, jog Morgano sumanymas pasmerktas tikrai pražūčiai. Taip, kaip, pavyzdžiui, būtų pasmerktas jis, jeigu išdrįstų išeiti į ringą prieš Floidą Petersoną. Sumušti čempioną jis gal ir turėtų vieną šansą iš milijono, bet tai juokingai maža...