Jis žinojo, kad nei Tomas, nei Dirksonas nepasiduos, vadinasi, įvyks susišaudymas. Kas nors žus. Suprato — jeigu įklius, užsidirbs dvidešimt metų arba bus pasodintas į elektros kėdę. Ir todėl tą pačią akimirką, kai tik Morganas išdėstė savo planą, nusprendė — su gauja nesidės. Ne tik nesidės, tuojau pat ją išduos. Ir būtų tikrai taip padaręs, jeigu ne ta rudaplaukė.
Dar nė viena mergina nebuvo taip šnekėjusi nei žiūrėjusi į jį. Iki tol jis vaizdavosi turįs galios moterims, bet kai pamatė Džinę ir išvydo panieką jos akyse, suprato, kad šitoji jo nė truputėlio nebijo. Be abejo, jo gyvuliška jėga žavėjo moteris, ir jos būriais sekiojo paskui jį kaip paskui kiekvieną ketvirtaeilį boksininką, o šita rudaplaukė jam pirmą kartą parodė, kad jėga, kuria jis taip didžiavosi, ne tokia jau didelė. Pažintis su Džine padarė jam tokį įspūdį ir taip jį sukrėtė, jog dabar mintys sukosi tik apie ją, apie nieką daugiau jis negalėjo galvoti.
Taigi dėl jos, tik dėl jos jis neatmetė Morgano pasiūlymo. Žinojo, kad imasi darbo ne pagal jėgas, kad su tuo gali pasibaigti ir jo gyvenimas, bet pritrūko drąsos vėl išvysti panieką merginos veide.
Jis stovėjo prie „butelio kaklo", akimis naršydamas krūmus, tačiau Džipo niekur nematė.
— Na, užteks, gerai pasislėpei,— šūktelėjo jis.— Išlįsk, kur esi?
Džipas iškišo apvalų it mėnulis veidą iš už dviejų didžiulių akmenų ir pamojo Kitsonui.
— Čia, mažiuk. Neblogai įlindau, a? Aš visur su nematomu žmogum. Mes su juo va šitaip,— jis parodė du tvirtai suspaustus pirštus.
Kitsonas nuėjo takučiu pas jį.
—■ Geresnės vietos užpuolimui nerasi,— pasakė jis, tūpdamas šalia Džipo, ir žvilgtelėjo į laikrodį.— Jeigu greitai važiuos, turėtų pasirodyti po dvidešimties minučių.
Džipas išsitiesė ant nugaros, išsiėmė iš kišenės dantų krapštuką ir pradėjo rakinėtis dantis, įsmeigęs akis į švytinčią dangaus mėlynę.
— Pažiūrėk, koks dangus, mažiuk,— atsiduso jis.— Beveik kaip mano gimtame mieste. Tokio dangaus kaip ten nėra niekur pasaulyje.
Kitsonas pažvelgė į jį. Jam patiko Džipas. Tasai storulis buvo simpatingas ir geras, su juo norėjosi bendrauti. Džipas visai ne toks kaip Blekas — tas amžinai giriasi savo pergalėmis prieš moteris, iš visų šaiposi, erzina ir kabinėjasi. Edas nekvailas, labai šaltų nervų, bet toks bėdoje niekad nepadės, o Džipu visada gali pasikliauti. Džipas atiduos paskutinį dolerį, net nepaklausęs, kam jis tau reikalingas. O iš Edo už dyką nieko negausi.
— Kur jis yra, Džipai? Kur tavo gimtas miestas?—paklausė Kitsonas, išsitempdamas ant pilvo ir pakeldamas galvą, kad aiškiai matytų kelią.
— Fjezolas, netoli Florencijos, Italijoje,— atsakė Džipas, primerkdamas mažas akutes ir suraukdamas didelę nosį.— Esi buvęs Italijoj, mažiuk?
— Ne.
— Nėra kitos tokios šalies pasauly,— toliau kalbėjo Džipas, atsidusęs iš pat širdies gelmių.— Jau dvidešimt metų jos nemačiau. Labai labai seniai. Zinai, ką aš padarysiu, kai gausiu savo dalį? Išvažiuosiu iš čia. Nusipirksiu bilietą pirmos klasės kajutėj. O kai tik nuplauksiu į Italiją, nusipirksiu „Alfą Romeo" ir nuvažiuosiu į Fjezolą. Mano motušė pašoks iš džiaugsmo. Paskui nusipirksiu mažą namelį ant kalvos, nuo kurios matyti visa Florencija. Tėvukas mirė jau prieš dešimt metų, bet
19. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai motušę dar rasiu, žinau, ji laukia manęs. Vesiu ir turėsiu visą būrį vaikų. Su pinigais gali padaryti ką tiktai nori. Kaip Frenkas sąkė^—Visas pasaulis bus mūsų kišenėse. Gerai sakė. Tada visas pasaulis bus mano kišenėje.
289
„Jeigu nebūsi nušautas,— pagalvojo Kitsonas.— Jeigu nenutvers faraonai, jeigu suspėsi įlipt į tą laivą."
Gulėdamas pasikišęs ranką po galva, Džipas šyptelėjo ir paklausė:
— O ką tu darysi su pinigais, mažiuk? Dar nesugalvojai? Kokie tavo planai?
„Tikras vaikas",— mąstė Kitsonas, klausydamas Džipo.
—1 O aš palauksiu, kol juos gausiu. Ankstoka kurti planus. Gal dar tų pinigų nė gaut negausim.
Džipo veidas ištįso.
— Klausyk, mažiuk, kurti planus smagiausias dalykas pasaulyje. Galbūt jie niekada neišsipildys, galbūt kas nors nepasiseks ir viskas nueis po velnių. Bet kaip smagu kurti planus! Aš visąlaik galvoju apie ateitį ir vis planuoju. Jau kiek metų! Nors, prisipažįstu, kol kas man nieko neišėjo. O šitas dalykas gal ims ir išeis. Du šimtai tūkstančių dolerių! Tik pagalvok, ką galima su tiek pinigų nuveikti.
Kitsonas patraukė pečiais.
— Aha,—-atsiliepė jis,— aš jau galvojau, bet mes kol kas tų pinigų dar negavom.
— Kertu lažybų, tu nusipirksi didžiulį automobilį,— pasakė Džipas, panardino didelę ranką į birų smėlį ir, pasėmęs saują, paleido pro pirštus.— Atspėjau? Dievaži, nesu matęs, kad kas taip vairuotų kaip tu. Tau būtinai reikia greito didelio automobilio. Paskui susirasti. merginą. Automobilį ir merginą... ir gal madingų drabužių.— Jis palingavo galvą išsišiepęs.— O kaip Džine Gordon? Neblogas kąsniukas, a? Ką apie ją pasakytum, mažiuk? Figūrėlė nieko sau. Zinai, ji visai itališko sudėjimo, mūsų gražuolės tokios — solidus užpakaliukas, plonutė talija ir nemaži bumbuliukai. Aš pagalvočiau apie Džinę, bet man ji per jauna. O tau kaip tik. Jūs būtumėt graži pora. Nekreipk dėmesio, kad ji dabar taip elgiasi. Tai tik dėl akių. Šitokio sudėjimo moteris skirta meilei. Tu atšildysi ją. Ir tas grubumas, ir rūstus žvilgsnis — niekai, reikia tik paliesti jos širdį.
Kitsonas klausėsi, jausdamas, kaip karšta saulė svilina sprandą. Jeigu šitaip jam būtų kalbėjęs kas nors kitas, iškart būtų liepęs nutilti, bet čia buvo Džipas. O Džipas visada šakė tą, ką galvojo, ir Kitsonas, apmąstydamas jo žodžius, nejučiomis ėmė galvoti apie tą merginą. Gal Džipas sako tiesą? Gal Džine iš tikrųjų sutverta meilei? Bet, prisiminęs jos šaltas, abejingas jūros žalumo akis, suabejojo.
— Klausyk, mažiuk, pasakyk man teisybę,— toliau kalbėjo Džipas, apvalų veidą atsukęs į saulę ir užsimerkęs.— Pasakyk, ką tu apie visą šitą reikalą galvoji. Man labai įdomu sužinoti. Gal toks mano klausimas tave ir nustebins, bet man tai svarbu. Vakar vakare, kai apsisprendžiau prie jų prisidėti, aš galvojau apie tave. Žinau, kad tu, kaip ir aš, nenorėjai šitos kompanijos, ar ne? Ir aš nenorėjau. O paskui tu staiga pasakei „taip". Kodėl taip pasakei, mažiuk?
Kitsonas atgalia ranka nusišluostė veidą.
— O kodėl tu pasakei „taip", Džipai?
— Ta mergaitė kažkaip paveikė mane,— atsakė Džipas.— Kai ji įėjo į kambarį, visa tokia... ir išdėstė savo planą, aš pajutau, kad pasitikiu ja. Kai įkalbinėjo Frenkas, nė nemaniau sutikti. O kai įėjo jinai... pats nesuprantu kodėl, bet viskas pasirodė įmanoma. Staiga suvokiau, ką galėsiu už tokius pinigus nusipirkti. Pagalvojau, kaip sutirps iš džiaugsmo motušė, pamačiusi mane parvažiuojant su „Alfa Romeo", su geru kostiumu. .. pagalvojau, gal iš tikrųjų viskas, apie ką iki šiol svajojau, išsipildys.
— Aha, ji iš tikrųjų kažkaip paveikė,— nedrąsiai atsakė kitsonas.— Ir aš ja patikėjau.— Jam neužteko drąsos prisipažinti Džipui, jog balsavo kartu su visais tik todėl, kad bijojo merginos paniekos. Jis neturėjo jokios vilties, kad Morgano sumanymas baigtųsi sėkmingai. Viskas per daug sudėtinga ir ne jų jėgoms — jis buvo tuo įsitikinęs, ir staiga jam taip pagailo įsisvajojusio Džipo. Šita velniava geruoju jiems nesibaigs.
— Iš tikrųjų juokinga, ar ne?—nenustygo Džipas.— Visai dar vaikas, o turi kažką...— Staiga jis nutilo ir pakėlė galvą. Mažos juodos jo akutės buvo išsigandusios.