Kitsonas išplėtė akis į jį.
— Kas atsitiko?
— Man kažkas pasigirdo,— atsakė Džipas. Jis klausėsi tarsi suakmenėjęs.— Kažkas sujudėjo. Ar tik ne gyvatė?
— Gyvatė? Ir kas čia tokio? Gyvatė arti prie žmogaus ne-šliauš,— pasakė suirzęs Kitsonas. Jis norėjo toliau šnekėti apie Džinę. Dabar ši tema jam buvo užvis svarbiausia pasaulyje.
— Čia, ko gero, veisiasi gyvatės,— nesiliovė Džipas. Kresnas jo kūnas buvo sustingęs.— Zinai, mažiuk, aš siaubingai bijau gyvačių. Man pasirodė, kad ten kažkas sušlamėjo.
Raukydamasis Kitsonas pasivertė ant šono ir pažiūrėjo ten, kur rodė Džipas.
— Ir ko tu čia dabar?—pasakė nepatenkintas, kam Džipas nutraukė pašnekesį.— Gyvatė niekada neįgels, jeigu jos neliesi.
— Mano mažasis broliukas mirė nuo gyvatės įkandimo,— pasakė Džipas įsitempusiu balsu.— Jis gulėjo taip, kaip aš dabar guliu, o gyvatė atšliaužė nežinia iš kur ir įgėlė jam į veidą. Jis mirė man ant rankų, nespėjau net namo parnešti. Neturėjo nė dešimt metų. Toks gražus buvo berniukas — visas rudas kaip riešutas, storuliukas. Ta gyvatė...
— Viešpatie švenčiausias! — nebeištvėrė Kitsonas.— Ir kokių galų aš turiu klausytis apie tavo brolį! Na, jam įgėlė gyvatė. Taip galėjo atsitikti bet kam. Gal jau užteks apie tai?
Džipas pakėlė galvą ir pažiūrėjo į jį priekaištingai.
— Jeigu tai būtų buvęs tavo brolis, taip nekalbėtum,— pasakė jis.— Aš šito niekada neužmiršiu. Nuo to laiko siaubingai bijau gyvačių.
— Kaip, po velnių, mes pradėjom tą šneką apie gyvates?— nebesitvėrė savyje Kitsonas.— Kalbėjom apie Džinę, o tu staiga ėmei paistyt apie gyvates ir savo brolį.
— Man pasigirdo, lyg kažkas...
— Na gerai, tau pasigirdo. Ir kas iš to? Mesk visas tas bjaurias gyvates iš galvos. Girdi?
Džipas buvo kažką beatsakąs, bet tuo momentu tolumoje pamatė dulkių debesį. Jis uždėjo plaštaką Kitsonui ant rankos ir parodė:
— Ar ne jie?
Kitsonas įsmeigė akis į ilgą vingiuotą kelią ir pajuto, kaip baimė lyg šaltas luitas užspaudė gerklę. Pats nejusdamas, jis prisiplojo prie žemės, ištiesęs ranką prispaudė Džipą ir sušnibždėjo:
— Jie. Atvažiuoja.
Abu vyrai sustingo be žado, stebėdami artėjantį šarvuotį. Keldamas dulkes, jis stulbinamu greičiu artinosi prie „butelio kaklo". Ties posūkiu akimirką dingo iš akių, paskui vėl pasirodė, bet jau važiavo šiek tiek lėčiau ir atsargiau. Kai mašina lėkė pro patį „butelio kaklą", Kitsonas žvilgtelėjo į laikrodį — įsidėmėjo laiką. Vairuotoją ir sargybinį jie matė trumpai, bet įspūdis buvo neužmirštamas. Paskui šarvuotis prašvilpė pro šalį.
Džipas atsisėdo, stengdamasis kuo geriau įsižiūrėti kiekvieną mašinos smulkmeną.
Juodu dar matė, kaip ji pasisuko kitame kelio vingyje ir dingo dulkių debesyje. Tada abu lengviau atsiduso ir neramiai pažiūrėjo vienas į kitą.
— Tai bent mašina!—tarė Džipas kasydamasis pažastį.— O tuos du matei? Šventoji Marija! Irgi kaip geležiniai!
Kitsonas gerai pamatė abudu — ir vairuotoją, ir sargybinį,— kai šarvuotis važiavo pro šalį. Jis gan neblogai pažinojo tuos vyrus. Ir Morganą perspėjo dėl jų, bet tik dabar, kai pamatė juos pro priekinį šarvuočio stiklą, suprato, kokie jie baisūs. Jį visą sugniaužė šalta baimė, pagalvojus, kad po kelių dienų turės su jais susišaudyti.
— Ko tu taip susijaudinai?—paklausė jis Džipą kaip galėdamas atsainiau.— Juk tau su jais nereikės susidurti. Na, gerai, jie geležiniai. O kas, tavo manymu, mes? Pienės pūkeliai, kaip ji sakė?
Džipas neramiai palingavo galvą.
— Man atrodo, tie vyrai pavojingi. Džiaugiuosi, kad man nereikės su jais susidurti.
Kitsonas išsiėmė užrašų knygelę ir pasižymėjo laiką, kada šarvuotis pravažiavo pro „butelio kaklą".
— Niekas tavęs to ir neprašo,— burbtelėjo jis.— Morganas ir Blekas užsiims jais.
— Ir Džine,— pridūrė Džipas.— Jai bus sunkiausia. Tokia mergaičiukė, ir... Man neišeina iš galvos, ką ji pasakė: jeigu jis bandys atimti iš jos revolverį, ji šaus. Kaip tu manai, ji tikrai taip padarys?
Kitsonas irgi apie tai visą laiką galvojo ir nežinojo, ar galima patikėti jos žodžiais. Jis vėl išvydo jos jūros žalumo akis, susikaupusį veidą ir susiraukė.
— Nežinau.— Jis atsiklaupė ir įdėmiai apžiūrėjo kelią.— Einam. O kaip tu manai, ar pavyks tą šarvuotį atidaryti?
— Frenkas sako, kad galėsiu prie jo dirbti tris ar keturias savaites,— atsakė Džipas.— Dėl manęs gali nebijoti. Duokit tik
reikiamus įrankius ir keturias savaites laiko — atidarysiu ką panorėsi. Kad ir labai kietas riešutas, jeigu turi laiko, visada perkąsi. Frenkas žadėjo duoti tris keturias savaites. Tiek laiko tikrai užteks. •
— Taip Frenkas žada,— Kitsonas pažvelgė į Džipą,— bet įsivaizduok, jei kas nors neišeis taip, kaip planuota... įsivaizduok, jeigu reikės skubėti, per kiek laiko tada atidarysi seifą, Džipai?
Platus Džipo veidas staiga paniuro.
— Kam taip galvoti? Morganas sakė — trys keturios savaitės. O iki šiol viskas eina taip, kaip Frenkas sakė. Argi ne? Mašina, be abejo, nepaprasta. Net tokiam kaip tau, ničnieko nenusimanančiam apie metalą ir užraktus, šitas savaime suprantama. Tokios greitai neatidarysi — reikės dirbti iš lėto, neskubant, ir laiko turėti pakankamai.
— Aš einu,— tarė Kitsonas.— Tu lauk čia, aš atvažiuosiu.
Džipas žiūrėjo jam įkandin, ir jo veide pasirodė susirūpinimas.
Paskui jis pagalvojo apie merginą šaltomis jūros žalumo akimis, apie jos pasitikėjimą savimi, kai ji žvelgė į Kitsoną, ir pasijuto drąsesnis.
Gal iš tiesų neverta taip jaudintis, pabandė nuraminti save, kaitinamas saulės spindulių. Frenkas sakė, kad viskas bus gerai, o kol kas viskas ir eina taip, kaip Frenkas sakė^Džinė irgi įsitikinusi, kad operacija pasiseks. O jam nė nereikėš būti ten, kur pavojinga. Jo darbas — atidaryti seifą, ir Frenkas prižadėjo tris keturias savaites laiko. O jei esi dirbęs su metalu ir šiek tiek išmanai apie užraktus, per tokį laiką atidarysi bet kokį, kad ir labai sudėtingas būtų.
Tuo tarpu šarvuotis važiavo raketų tiriamosios stoties link. Nei vairuotojas, nei sargybinis nenumanė, kad buvo taip atidžiai sekami, kad buvo užfiksuotas jų pravažiavimo laikas.
Jie riedėjo pirmyn, palikdami užpakalyje baltą dulkių debesį.
1
Morganas liepė visiems susirinkti aštuntą valandą, bet Blekas Stridžerio biliardinėje pasirodė kiek anksčiau — be penkiolikos aštuntą, ir tik dėl to, kad jo laikrodis skubėjo.
Jis nuėjo per sausakimšą, dūmuose skendintį barą ten, kur Stridžeris, raudonveidis, neapsakomo storumo žmogėnas, stebėjo biliardo partiją.
— Viršuje jau kas nors yra, Lu?—paklausė Blekas.
— Ne. Bet durys neužrakintos. Ką gersi?—paklausė Stridžeris.
— Viskį,—atsakė Blekas ir, kai Stridžeris padavė gėrimą, nuėjo į nuošalų kampą, klestelėjo į kėdę, atsismaukė ant pakaušio skrybėlę ir atleido kaklaraiščio mazgą.
Bleko nuotaika tą vakarą buvo bjauri. Morgano idėja apiplėšti „Palaso" kavinę jam nepatiko.
Blekui pradžia gyvenimo buvo kur kas dosnesnė negu kitiems trims. Jo tėvas, pasiturintis krautuvininkas, jam davė neblogą išsilavinimą. Jis norėjo, kad sūnus būtų gydytojas, tačiau šiam nuobodūs mokslai ti>emat įkyrėjo. Pasimokęs dvejus metus, metė koledžą, išvažiavo iš namų ir pasidarė automobilių firmos agentu, sykiu pajuto ir nepasotinamą geismą moterims. Pradėjęs tokį gyvenimą, jis išleisdavo daugiau, negu uždirbdavo, ir kai galų gale prisidarė skolų, įkišo ranką į firmos seifą, kuriame buvo arti keturių tūkstančių dolerių. Jis naiviai galvojo, kad gerai užmaskavo pėdsakus, ir todėl buvo sukrėstas, kai policija susekė jį, spėjusį išleisti vos du šimtus dolerių. Už tai gavo šešis mėnesius kalėjimo. Tada jam buvo dvidešimt dveji. Nuo to laiko dar du kartus sėdėjo: vieną kartą — dvejus metus, kitą kartą — ketverius. Dabar jis mirtinai bijojo kalėjimo.