Būdamas kalėjime paskutinį kartą, Blekas susipažino su Morganu— tasai buvo bebaigiąs penkioliktus bausmės metus. Tai išgirdus, Blekui užšalo kraujas. Juodu išėjo iš kalėjimo kartu, ir, kai Morganas pasiūlė dėtis draugėn, Blekas sutiko.
Sutiko todėl, kad apie Morganą buvo daug girdėjęs. Žinovai sakė, kad Morganas greitai taps pirmąja figūra. Sakė, kad anksčiau ar vėliau Morganas padarys tokią aferą, kurią ilgai visi atsimins.
Blekui buvo trisdešimt penkeri, ir jis žinojo, kad ateityje nieko gero nematys, jeigu nežengs rizikingo žingsnio, kuris užtikrintų kuo stambesnį laimikį. Blekui atrodė, kad Morganas pakankamai pajėgus suorganizuoti tokią operaciją, kuri jį, Ble-ką, aprūpintų iki amžiaus galo.
Dabar, sėdėdamas biliardinės kampe ir siurbčiodamas viskį, jis galvojo apie savo dalį. Du šimtai tūkstančių dolerių! Turėdamas tiek pinigų, jis daug keliaus. Išbandys visų Europos šalių merginas. Nuvažiuos į Monte Karlą ir susižers banką. Jis...
Tuo momentu įėjo Džine ir staiga nutraukė jo malonias svajones. Ji ėmė irtis pro dūmų rūką, išdidžiai pakėlusi smakrą, priešišku žvilgsniu žvelgdama į visus aplinkui, o vyrai spoksojo į ją, viens kitam merkdami, rodydami grimašas ir kumšė-dami vienas kitą. Lu Stridžeris savo įstaigoje niekada neleido kabinėtis prie moterų, antraip vyrai ją būtų tuoj apspitę.
„Na ir paukštytė",— pagalvojo ir Blekas, įdėmiai žiūrėdamas, į ją, kai ji stabtelėjo prie durų, už kurių buvo laiptai į kambarėlį, Stridžerio išnuomojamą lankytojams, geidžiantiems slaptos vienatvės.
Džine buvo su juodomis kelnėmis, aptemptomis per klubus, ir tamsiai žalia prasegta bliuzele.
„Bet plikom rankom nepaimsi,— pridūrė pats sau Blekas, baigdamas viskį.— Įdomu, iš kur ji? Su tokia galėtum... Nejaugi nė kiek ir nesuminkštėtų? Užbaigę tą velniavą, galėtumėm kur nors išmaut savaitėlei. Tokia figūra, o temperamentas. .."
Jis atsistojo, perėjo per biliardinę ir užlipo laiptais paskui Džinę. Pasivijo ją jau viršutinėje aikštelėje.
— Sveika, Džine,— pasisveikino Blekas.— Mes pirmieji. Šitos kelnytės labai tinka prie tavo reljefo.
Ji atsisuko ir pažiūrėjo į jį. Žalios jos akys buvo žlugdomai šaltos.
— Tau taip atrodo?—Ji atidarė duris ir, įėjusi į kambarį, uždegė šviesą.
Paskui atsisėdo prie stalo, atsidarė rankinuką, išsiėmė veidrodėlį, šukas ir pradėjo tvarkytis savo vario spalvos plaukus.
Blekas patraukė kėdę ir atsisėdo priešais. Jis susižavėjęs žiūrėjo, kaip po lengva bliuzele juda jos krūtys, kai ji šukuo-damasi kilnoja rankas.
— Nutarta šį vakarą,— pasakė jis.— Bijai?
Ji įsidėjo atgal į rankinuką šukas ir veidrodėlį ir išsiėmė pakelį cigarečių.
— Bijau? O ko turėčiau bijoti?—paklausė ji abejingai.
— Taip, matau, tu rami.— Blekas pažiūrėjo jai į akis.— Nemanau, kad ko nors išsigąstum.
Jis atkišo per stalą žiebtuvėlį ir pasiūlė jai užsidegti cigaretę.
Džine ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į liepsnelę ir tik paskui panardino į ją cigaretės galiuką. Putlios raudonos jos lūpos šyptelėjo ir vėl taip greit susispaudė, jog Blekas suabejojo, ar tikrai matė ją šypsant.
— Kas tau čia juokingo?— paklausė jis.
Jos akys vėl grįžo prie žiebtuvėlio liepsnelės. Jis irgi žvilgtelėjo. Liepsnelė šokinėjo, ir Blekas suprato, kad jo ranka dreba. Tada užgesino žiebtuvėlį, atsirėmė į kėdės atlošą ir prisi-vertęs šyptelėjo.
— Taip, aš bijau. Ir pasakysiu kodėl.— Jis sukryžiavo ant stalo rankas ir pasilenkė į priekį.— Bijau, kad mes šįvakar nesudegtume, tada su šarvuočiu nieko nebeišeis. Man nepatinka šita idėja. Bandžiau Frenką atkalbėti. Būtų daug saugiau ir lengviau sutvarkyti degalinę prie Djuko, bet jis nesutinka. Juk toje kavinėje nebus susirinkę vieni žiopliai, kas nors gali ir pasipriešint, tada reikės šauti. O jeigu šįvakar sukelsim skandalą, tai ir didysis planas gali sužlugti.
Ji išleido dūmus pro nosį ir įsmeigė akis į jį.
— Vadinasi, turime padaryti taip, kad niekas nepasipriešintų.
— Lengviau pasakyti, negu padaryti.
Ji pakėlė antakius:
— Nejaugi? O ar ne taip būna — tik parodyk piktam šuniui, kad jo nebijai, ir jis tavęs nelies. Tas pat ir su tais drąsuoliais.
Blekas susiraukė.
— Aš niekaip negaliu tavęs perprasti. Tu esi dirbus anksčiau su kokia kompanija?
Džinės akys apsiblausė.
— O tu nė nebandyk manęs perprasti,— atrėžė ji.
Blekas gūžtelėjo pečiais.
— Ką gi, jeigu nori vaidint tokią paslaptingą, vaidink. Bet atsimink, kad šįvakar tau bus karščiausia. Tu turėsi iš visų surinkt pinigines. Koks nors tipas gali ir pasišiaušti. Šitą turėk galvoje.
Jis taip bijojo būsimo žygio, jog norėjo, kad ir ji pajustų bent kiek baimės, tačiau jos veidas buvo visai ramus, kai ji atsakė:
— Manęs niekas nepalies.
Atsidarė durys, ir įėjo Kitsonas su Džipu. Pamatęs Džinę su Bleku, Kitsonas staiga sustojo visas išraudęs, akyse įsižiebė pyktis.
— A, štai ir jaunikis,— paskelbė Blekas ir gergždžiančiu balsu užtraukė Mendelsono vestuvių maršą.
Džipas sukikeno, mažose juodose jo akutėse suspindėjo linksmos kibirkštėlės. Toks pokštas jam pasirodė vykęs ir visai nekaltas.
Kitsonas pabalo.
— Nutilk, girdi?—Jo balsas drebėjo.— Baik šituos juokus!
Blekas nutilo ir išsiviepęs atsilošė kėdėje.
— O ką aš blogo pasakiau? Juk tu su ja...— Jis parodė
į Džinę, kuri sėdėjo nejudėdama, akis įsmeigusi į Kitsoną.—
Juodu esate jaunavedžiai, ar ne? Frenkas sakė, kad jūs išsinuo-mojate priekabą medaus mėnesiui.
— Ar nesakiau tau liautis?— riktelėjo Kitsonas.
— Ko čia šakojies, stuobry netašytas! Gal nenori su ja pra
leist medaus mėnesio? Tau tenka lengviausias darbas iš visų. Pasėdėt dviese mašinoj su tokia mergyte — kas gali būt malonesnio? Žinoma, jeigu tik išmanai, ką dviese reikia daryti...
Kitsonas staigiai žengė porą žingsnių iki stalo. Šmėkštelėjo jo kumštis ir trenkė Blekui į žėndikaulį.
Blekas atsilošė su visa kėde ir plojosi aukštielninkas, sudrebindamas kambario sienas. Tysodamas ant grindų, jis apsiblaususiomis akimis žiūrėjo į Kitsoną.
— Kelkis tu, šlykšti utėle,— paliepė Kitsonas,— ir aš tau išgrusiu dantis pro pakaušį.
— Raminkis, mažiuk! — pasibaisėjęs sušuko Džipas.
Jis čiupo Kitsoną už rankos, bet Kitsonas taip jį pastūmė, kad tas atsidūrė kitame kambario krašte.
Blekas krestelėjo galvą, nenuleisdamas neapykantos kupinų akių nuo Kitsono.
— Aš visą laiką laukiau, kada tu pakliūsi man į nagus, sušvinkęs sutriau,— sušvokštė jis.— Dabar aš tau parodysiu, kaip reikia muštis.
Blekas atsistojo, bet tuo momentu į kambarį įėjo Morganas.
— Frenkai, sustabdyk juos, jie nori muštis,— dusdamas puolė prie jo Džipas.
Morganas greitais žingsniais, tarsi čiuoždamas, priėjo prie jų ir atsistojo nugara į Kitsoną, veidu į Bleką.
— Iš galvos išsikraustei?—apsimestinai mandagiai paklausė Morganas. Gyvatiškos jo akutės žvilgėjo.
Blekas valandėlę padelsė, paskui truktelėjo pečiais,' apsitam-pė švarką, persibraukė pirštais plaukus, staigiai kilstelėjo kėdę ir atsisėdo, trindamasis skaudantį žandikaulį, akis nudelbęs į stalą.