Morganas atsigręžė į Kitsoną.
— Dar kartą sukelsi skandalą,— tarė jis,— prisišauksi bėdą. Daugiau apie tai nekalbėsiu. Sėsk!
Kitsonas nusliūkino prie kėdės ir atsisėdo toliau nuo Džinės ir Bleko.
Džipas, vis dar negalėdamas nurimti, priėjo prie Džinės ir, kiek pastoviniavęs, paklausė:
—■ Ar galiu čia atsisėsti?
Ji linktelėjo:
— Sėskis. Kas man.
Kvailai šypsodamasis Džipas atsisėdo.
Morganas, užsismaukęs ant akių skrybėlę, su nukarusia cigarete tarp plonų lūpų, ėmė žingsniuoti po kambarį.
— Dabar, vyrai,— pagaliau prabilo jis,— klausykit atidžiai. Pradedam šiąnakt, dešimt minučių po dvyliktos. Tokiu metu ten pilna žmonių ir maža tikimybės, kad mums kas nors galėtų sutrukdyti. Kitsonas vairuos mašiną.— Jis nutilo ir pažiūrėjo į Kitsoną.— Tau gerai pažįstamas šitas rajonas. Sėdėsi mašinoj užvedęs motorą ir lauksi. Matysi, kad mums riesta, iškart suksi į kairę, į pirmą pasitaikiusį skersgatvį, ir išjungsi šviesas. Tavo darbas — pasprukt nuo uodegos, jeigu kam nors šaus į galvą mus vytis. Supratai?
Kitsonas linktelėjo, vis dar žiūrėdamas padilbomis.
— Džine, Edas ir aš,— toliau dėstė Morganas, nervingai vaikščiodamas po kambarį,— įeinam vidun. Aš pasiskolinsiu iš Lu automatą. Tu, Edai, pasiimi savo revolverį. Pirmas įeinu aš, paskui mane — Džine. Tada įžengia Edas ir stoja saugoti durų. Kai tik visi sueinam, Edas užleidžia ant durų štorą, aš užšoku ant baro — nuo ten lengvai galėsiu valdyt visą patalpą. Automatas mano rankose atvėsins visus karštuolius. Kai visi bus susodinti į vietas, Džine apeis ir surinks pinigines. Imsime tik pinigus. Jeigu kas nors tuo momentu įslinks į kavinę, su tuo susitvarkysi tu, Edai. Jei dirbsime greitai, viskas užtruks ne daugiau kaip penkias minutes. Tai priklausys nuo tavęs,
Džine. Žiūrėk, kad koks tipas nevožteltų, kai paprašysi piniginės. Šauti nešausim, nebent iš tikrųjų pasidarytų visai riesta.
Džipas klausėsi, jo mažos juodos akutės neramiai lakstė į visas puses. Jis buvo laimingas, kad jam nereikės dalyvauti šitame darbe.
Kitsonas, įbedęs akis į stalą, brūkščiojo per jį krumpliais, irgi patenkintas, kad jam tereikės vairuoti mašiną. Velniaižin, kokių nervų reikia būti, kad galėtum šitaip įeiti ir susitvarkyti su keturiasdešimt—penkiasdešimt žmonių. Kažin, ar jis galėtų.
Blekas dar tebevirė pykčiu ant Kitsono, kad tas išdrįso prieš jį pakelti ranką, bet Morgano žodžiai nukreipė jo mintis, ir jis staiga pajuto, kaip šaltis sugniaužė paširdžius.
— Gerai,— tarė jis,— jeigu tu manai, kad šitaip reikia daryti, aš viską padarysiu, bet man tai nepatinka, Frenkai. Galėjome sugalvoti ką nors paprasčiau.
Morganas liovėsi žirgliojęs po kambarį.
— Žinau. Bet tai mums bus geras pasiruošimas anam darbui. Aš žinau, ką darau, Edai. Šis darbas parodys, ar galėsit imtis ano, didžiojo. Todėl ir pasirinkau šią kavinę.—Jis priėjo prie stalo ir pažiūrėjo tiesiai į Džinę.— Tai bus išbandymas ir tau. Prikalbėjai čia mums daug ir gana įtikinamai. Dabar noriu pažiūrėti, ko tavo šnekos iš tikrųjų vertos. Todėl ir duodu sunkiausią uždavinį.
Džine įdėmiai žiūrėjo į jį.
— Susidorosiu,— atsakė.— Ne toks jau jis sunkus.
Morganas nusišypsojo:
— Matysim. Taigi viskas aišku. Tuo ir baigiam. Kitsonai, tu atvažiuoji su Džipo mašina prie kavinės dešimt po dvylikos. Laikrodis gerai eina? Kiek dabar rodo?
— Dvidešimt po aštuonių,— atsakė Kitsonas, žvilgtelėjęs į savo laikrodį.
— Dvidešimt trys po aštuonių,— pataisė jį Morganas, pažiūrėjęs į savąjį.— Lu duos tau automatą. Pasidėsi jį ant užpakalinės sėdynės. Į kavinę atvažiuosi vienas. Mes su Edu ateisime pėsčiomis. Eidamas į vidų, pasiimsiu automatą iš mašinos.— Jis pasisuko į Džinę.— Tu ateisi Medaks-stritu. Į vietą prisi-statai dešimt po dvylikos. Kad niekas nė sekundės nepavėluotų! Laikrodį turi?
Džine linktelėjo.
— Na, gerai,— užbaigė Morganas.— Neužmiršk išeidamas pasiimti automatą, Kitsonai. Džipai, tu eini su juo ir žiūrėk, kad tas tavo blerbalas mūsų neįklampintų. Vadinasi, dešimt po dvylikos. Viskas aišku?
Kitsonas atsistojo, pamindžikavo valandėlę, nužvelgė iš padilbų Morganą, paskui greit žvilgtelėjo į Džinę, apsisuko ir nuėjo prie durų. Jam įkandin išsekė ir Džipas.
Kai jie išėjo, Morganas atsisėdo.
— Na kaip?
Džine pakėlė antakius:
— Kaip visada, kam klausi?
— Baik pagaliau maivytis,— griežtai tarė Morganas.— Aš jau nebežinau, kelintas čia man kartas, ir tai kinkos dreba. Ir tu nedumk man akių. Aš klausiu — kaip jautiesi? Neapsigalvojai? Nemanai, kad tau bus per sunku?
Ji ištiesė ranką, tarp laibų pirštų suspaudusi pusiau surūkytą cigaretę. Dūmai kilo tiesiai į viršų. Cigaretė nė nevirptelėjo.
— Ar aš atrodau išsigandusi?—paklausė ji. Paskui atstūmė kėdę ir atsistojo.
Abu vyrai žiūrėjo įsmeigę akis į ją, o ji — į Morganą.
— Susitiksime dešimt po dvylikos,— pasakė ji ir nuėjo per kambarį, gundomai judindama klubus. Atsidarė duris ir išėjo, nė nežvilgtelėjusi atgal.
— Tvirta! — Blekas padarė rūgščią miną.
— Kas ją žino,— rimtai atsakė Morganas.— Dažnai būna, kad tokios tvirtos lemiamu momentu ištyžta. Matysim.— Jis atsistojo.— O dabar greičiau dingstam iš čia.
2
♦
Penkios minutės po vidurnakčio Morganas ir Blekas išlipo iš tramvajaus Medaks-strito kampe. Jie perėjo gatvę ir pasislėpė neapšviestos krautuvėlės duryse, stebėdami „Palaso" kavinę priešais..
Už nuleistų štorų degė šviesos. Pro stiklines duris jiems buvo gerai matyti dalis baro.
— Tai va,— tarė Morganas ir numetė nebaigtą rūkyti cigaretę ant gatvės.
— Einu lažybų, Džipas dabar dėkoja dievams, kad jam nereikia čia nagų kišti,— pasakė Blekas, jausdamas, kaip sunkiai dunksi širdis ir drėksta delnai.
— Ir aš dėkoju dievams, kad jo nėra čia,— atsiliepė Morganas. Jis taip pat aiškiai jautė, kaip daužosi širdis ir džiūsta burna.— Kai tik atvažiuos Kitsonas, pereisime gatvę.
— Aha.— Blekas įkišo ranką į užpakalinę kišenę ir suėmė šaltą revolverio galą.— Ir ji jau čia,— pasakė išvydęs Džinę, einančią kavinės link. Ji buvo su tom pačiom juodom kelnėm ir žalia bliuze, tiktai plaukus susikišusi po žaliu šaliku. Kai Džinę apšvietė žibinto šviesa, Blekas suprato, kiek žavumo jai teikia variniai plaukai. Dabar, kai jie buvo po šaliku, Džine atrodė visai paprasta.
Tą akimirką iš tamsos išniro dulkėtas „Linkolnas" ir privažiavo prie kavinės.
— Einam,— sukomandavo Morganas ir ilgais greitais žingsniais perėjo gatvę.
Gatvė buvo tuščia. Jie girdėjo, kaip kavinėje muzikos automatas zurlina valsą.
Morganas uždelsė prie mašinos lygiai tiek, kiek truko ištiesti ranką ir nuo užpakalinės sėdynės pasiimti automatą.
— Gali būt ramus,— dar pasakė Kitsonui.— Kai tik įeisim, susitvarkysim greitai.
Kitsonas, kažką burbtelėjęs, stipriau suspaudė vairą.
Blekas išsiėmė nosinę ir užsirišo veidą iki akių. Jo rankos taip virpėjo, kad vos surišo mazgą.
Džine, taip pat prisidengusi veidą, stovėjo prie kavinės durų. Nuleistoje rankoje ji laikė „specialų policijos'1 revolverį.
Morganas nė negalvojo maskuotis. Jam šitoks triukas buvo ne-naujiena, jis žinojo,— tokiomis aplinkybėmis žmonės taip išsigąsta, kad paskui policijai negali nurodyti jokių žymių.
— Metas,— jis giliai įkvėpė ir atsistojo greta Džinės.— Tu atidarai duris ir iškart pasitrauki iš kelio.
— 2inau.
Jos balsas buvo ramus kaip visada. Morganas pažiūrėjo į ją, jų akys susitiko.