„Iš tikrųjų, kokia šalta,— pagalvojo sau.— Argi galėjai tikėtis iš tokios mergaičiukės..."
Džine atidarė duris ir, prilaikydama jas, praleido Morganą. Jis įėjo į triukšmingą tvankią kavinę.
Blekas taip prakaitavo, jog nosinė, kuria buvo užsirišęs veidą, bemat pasidarė šlapia. Kai tiktai Džine nuėjo paskui Morganą, jis žengė jiems įkandin, uždarė duris ir nuleido štorą.
Prie baro stovėjo du vyrai. Staiga pajutę įsiveržus gaivų nakties orą, jie nerūpestingai žvilgtelėjo durų pusėn. Pirmiausia pasižiūrėjo į Morganą, į jo automatą, paskui netikėdami nukreipė akis į Džinę su kauke ir sustingo lyg įbesti, veidai beregint išbalo.
Morganas suriko:
— Pasitraukit iš kelio! Į savo vietas!
Kavinės šurmulys staiga ėmė tilti. Morgano balsas perrėžė orą kaip skustuvas šilką.
Vyrai, atatupsti traukdamiesi nuo baro, vos nepargriovė vienas kito.
Tuo tarpu Morganas atsirėmė ranka į barą, vikriai užšoko ant jo ir ėmė spardyti po kojom kliūvančius butelius ir stiklines. Žmonės, išgąsdinti dūžtančių stiklų žvangėjimo, visi iškart pašoko, ir kambaryje staiga pasidarė tylu tylu.
— Ramybės!—viauktelėjo Morganas, vesdamas automato vamzdį iš vieno patalpos krašto į kitą.— Rinksim pinigus! Nejudėkit iš vietos, ir jūsų niekas nelies! Sėskit visi! Jei kas bandysit pasipriešint, kaipmat gausit kulką į pilvą! Sėdėkit ramiai savo vietose, ir niekam nė plaukas nuo galvos nenukris.
Blekas nusiplėšė nuo veido dusinančią nosinę; jis beveik nieko nematė pro žliaugiantį prakaitą, o širdis taip baisiai daužėsi, jog, rodės, visai atims kvapą. Drebančia ranka spausdamas revolverį, jis žiūrėjo į sausakimšą kavinę, melsdamas dievą, kad koks kvailys ko nors nesumanytų.
Suspiegė moteris. Du vyrai buvo bešoką iš vietų, bet tučtuojau buvo pasodinti atgal savų moterų. Visi kiti kavinės klientai sėdėjo sustingę kaip statulos.
— Tai štai! —Morganas stengėsi kalbėti kuo garsiau.— Mums reikalingi pinigai. Dėkite pinigines ant stalų. Nagi! Paskubėkit!
Beveik visi vyrai ėmė grabinėtis po užpakalines kišenes, ir tai buvo tarsi ženklas Džinei. Ji išsitraukė iš kišenės medžiaginį krepšelį, kurį jai buvo davęs Morganas, ir, dešinėje rankoje laikydama revolverį, o kairėje — krepšelį, lėtai nuėjo tarp staliukų. Prie kiekvieno staliuko stabteli, paima pinigines ir sumeta į krepšelį.
Blekas, stovėdamas prie durų, stebėjo ją. Ji ėjo lėtai ir atsargiai, tarsi žengdama trapiu ledu, bet viską darė tiksliai ir nedelsdama nė sekundės — stabteli, paima piniginę, įmeta į krepšelį ir eina toliau prie kito stalo.
Morganas plyšojo:
— Greičiau! Greičiau! Traukit pinigines! Man pirštas tiesiog niežti, bet be reikalo nešausiu. Nagi krapštykit pinigines!
Blekas pradėjo atsigauti. Dabar jis jau patikėjo, kad Morganui su Džine viskas baigsis sėkmingai. O koks ramumas to žmogaus, baimės nė šešėlio! Balsas šaižus, net ausį rėžia, stovi palinkęs į priekį, atkišęs automatą,— iš tikrųjų kraujas gali sustingti, pamačius tokį grėsmingą tipą.
Staiga prie vieno stalelio Džine sustojo. Čia sėdėjo moteris su audinių boa ir apkūnus nuožmaus veido vyriškis. Piniginės ant stalo nebuvo.
Džine pažiūrėjo į vyriškį, kuris ją varstė mažomis žvilgančiomis pilkomis akutėmis.
— Paskubėkit, pone,— tyliai pasakė Džine.— Duokit piniginę.
— Aš neturiu ko tau duoti, šliundra,— atsakė žmogus.— Aš niekada nesinešioju pinigų.
Blekas pajuto pavojų. Jis vėl visas apsipylė prakaitu. Susirūpinęs žvilgtelėjo į Morganą. Tasai stovėjo nejudėdamas, atkišęs automatą, akimis sekdamas Džinę. Pro lūpas buvo matyti dantys, dėl to veidas atrodė panašus į vilko snukį.
— Duokite piniginę!—pakartojo Džine jau pakeltu balsu.
— Aš neturiu ko tau duoti, kekše,— vėl atsakė žmogus, žiūrėdamas tiesiai jai į akis.
Jo moteris staiga išbalo kaip šviežias sniegas ir užsidengė akis. Didelis jos kūnas ėmė griūti ant vyro, bet tasai susierzinęs atstūmė ją.
Džine pakėlė revolverį.
— Ar pasijudinsi, meitėli tu! — riktelėjo ji kažkodėl gergždžiančiu balsu.— O gal nori gaut porciją švino į pilvą!
Jo veidas ištįso, bet jis pasakė:
— Aš nieko neturiu! Greičiau dink iš akių!
Morganas pasuko automatą ir nutaikė vamzdį tiesiai į vyriškį, nors gerai žinojo, jog tai beprasmiškas judesys. Vyriškis turėjo suprasti, kad Morganas nešaus — Džine buvo tarp jų.
Dabar išmušė valanda Džinei parodyti, ką gali, ir Morganas nenuleido nuo jos akių. Korta buvo mesta, oras aplink įkaito. Ar ji neištiš?
Atsakymą jis gavo greičiau, negu tikėjosi.
Džine nusišypsojo vyriškiui — tos šypsenos po lūpas dengiančia kauke niekas nematė, ją išdavė tik akyse blykstelėję žiburiukai. Paskui trenkė jam revolveriu į veidą. Viskas įvyko taip greitai, jog vyriškis nespėjo nė apsiginti. Revolverio rankena pataikė jam į nosį, pliūptelėjo kraujas. Jis atvirto ant kėdės atlošo ir užsidengė rankomis veidą, kažkaip keistai suburbuliavęs.
Džine persilenkė per stalą ir dar kartą trinktelėjo. Sį sykį revolverio rankena pataikė jam į viršugalvį, ir žmogus sukniubo ant stalo beveik be sąmonės.
Moteris su audinių boa šaižiai suspigo ir apalpusi nukrito nuo kėdės.
— Ramiai!—sustaugė Morganas.— Kas pajudės, tuoj bus pašventintas!
Jo balsas buvo toks grėsmingas, jog netgi Blekas apmirė.
Džine suėmė apkvaitusį vyriškį, krestelėjusi pasodino jį tiesiai ir ištraukė jam iš vidinės kišenės piniginę. Paskui taip staigiai paleido, jog tasai vėl sukniubo ant stalo, o ji įsimetė piniginę į krepšelį.
Tai buvo pamoka visiems.
Tarsi burtų lazdele mostelėjus, ant stalų atsirado piniginės, ir Džinei tereikėjo greitu žingsniu pereiti visas eiles, surinkti jas ir susimesti į krepšelį.
Blekas buvo taip susižavėjęs Džine, jog visai užmiršo duris ir stačiai žado neteko, kai jos staiga atsivėrė ir į kavinę įėjo aukštas plačiapetis žmogus.
Blekas kvailai spoksojo į jį. O dilba žvilgtelėjo į Bleką, į revolverį, kurį tasai laikė nuleidęs rankoj ir, vikriai prišokęs, kirto jam per riešą. Revolveris iškrito Blekui iš rankos ir nučiuožė grindimis iki pat baro. Tada tas dilba jdu buvo bepuoląs Bleką, bet Morganas nukreipė į jį automatą ir sustaugė:
— Stok! Rankas aukštyn! Girdi, ką sakau!
Žmogus perbėgo žvilgsniu Morganą, paskui automatą, ir jo įkarštis atslūgo. Jis žengė atatupstas nuo Bleko ir pakėlė rankas.
20. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai
305
Stambus žmogėnas mušeikos veidu, kuris ką tik buvo padėjęs ant stalo piniginę, matydamas, kad Morgano automatas atsuktas ne į jį, ūmai stvėrė Džinei už revolverio tą akimirką, kai ji ėmė jo piniginę. v
Sugriebęs revolverį kartu su jos riešu, norėjo staigiai jį ištraukti. O Džine, nepaleisdama revolverio, pažiūrėjo į jo įžūlias, išsigandusias akis ir paspaudė gaiduką. Driokstelėjęs šūvis sudrebino kavinės langus. Žmogus paleido Džinės riešą, tarsi būtų smarkiai apsideginęs. Kulka perėjo jam per rankovę, nubrozdinusi ranką.
Džine, tebelaikydama atkišusi revolverį, žingtelėjo atgal, o Morganas bjauriai nusikeikė.
— Greičiau! Greičiau! Ko stypsai!—riktelėjo jis Džinei.
Bet Džine ramiai, tarsi demonstruodama madas, apėjo likusius staliukus, susirinko pinigines ir susimetė į krepšelį. Niekas nepajudėjo. Visi sėdėjo sustingę, baltais, baimės sukaustytais veidais.
Laukdamas mašinoje, Kitsonas išgirdo, kaip nūdrioksėjo šūvis, ir krūptelėjo. Tiktai didžiausiomis valios pastangomis jis neįjungė pavaros ir nenuvažiavo.
Jisai sėdėjo nejudėdamas, stipriai suspaudęs rankomis vairą, apsipylęs prakaitu, pats save drąsindamas, pats save įkalbinėdamas nepabėgti.