Ir staiga viskas pasibaigė.
Pasigirdo greiti žingsniai. Užpakalinės jo „Linkolno" durys atsidarė, ir kažkas įgriuvo vidun. Jis dar pajuto, kaip karštas suprakaitavęs kūnas sudribo prie jo — tai ant priekinės sėdynės atsisėdo Blekas. Nieko nebegalvodamas jis nuvažiavo.
— Varyk! Varyk!—Morganas staugė jam į ausį iš užpakalio.— Velniai griebtų, spausk kiek gali!
Kitsonas, pūsdamas orą pro sukąstus dantis, kaip apkvaitęs pasileido pirmyn. Gailiai cypdama, mašina pasuko į kairę, prašvilpė siauručiu skersgatviu ir išniro į pagrindinę gatvę.
Meistriškai, tiesiog talentingai perskriejęs pagrindinę gatvę, Kitsonas vėl įsuko į šoninę gatvelę, beveik nepastebimai mažindamas greitį, čia žybteldamas žibintais, čia vėl juos sankryžose išjungdamas.
Morganas persisukęs įtemptai žiūrėjo pro užpakalinį langą, ar niekas nesiveja. Šitaip karštligiškai nulėkus kokią pusę mylios, jis pasakė:
— Tvarka. Iš paskos niekas neseka. Važiuojam pas Džipą.
Visų įtampa atslūgo.
— Kaip sau norit, buvo bjauru,— tarė Blekas, atgalia ranka šluostydamasis veidą.— Galėjo būti ir visai riesta, jeigu nebūtumėm turėję šitos patrankos. Fu! Kai tas asilas užsimanė atimt iš Džinės revolverį...
— Kas ten atsitiko?—Kitsono balsas drebėjo.— Kas šovė? Ar nieko nesužeidė?
— Ne-e. Vienas tipas pabandė atimt iš Džinės revolverį, ir revolveris iššovė. Nesužeidė nieko. Tas pusgalvis, žinoma, į kelnes iš baimės prileido. Be to, kažkoks veikėjas įvirto visai netikėtai ir išmušė man iš rankų revolverį. Irgi nebuvo labai smagu.
Džine sėdėjo šalia Morgano, ir jis jautė, kaip ji dreba. Kai mašina pravažiavo pro gatvės žibintą, žvilgtelėjo į ją skersomis. Ji atrodė prastai, veidas buvo melsvai baltas.
Jis paplekšnojo Džinei per kelį.
— Šaunuolė, mažyte,— pasakė.— Iš tikrųjų parodei klasę. Šitaip sutvarkei tą lašininį. Kaip gyvas nemačiau tokios ištvermės!
Džine patraukė koją.
— Baik...— pasakė ji ir, didelei Morgano nuostabai, nusisukusi pravirko.
Nei Kitsonas, nei Blekas, sėdintys priekyje, šito nepastebėjo, o Morganas pasislinko į šoną ir daugiau Džinės nekliudė.
— Ir koks laimikis?—paklausė Kitsonas, dabar jau atsargiai važiuodamas Džipo dirbtuvės link.
— Turėtų būti nemažas. Apie penkiasdešimt piniginių, ir dar kasa buvo pilna,— atsakė Morganas. Jis užsidegė cigaretę ir su pasididžiavimu pastebėjo, kad rankos nė truputėlio nedreba.
Girdėjo, kaip sunkiai tebealsuoja Blekas, vis dar negalėdamas atsigauti. Jis stebėjo Bleką kavinėje ir pamanė, kad tas supasuos. Tai jam uždavė rūpesčio. Jam buvo susidaręs įspūdis, kad Bleko ištverme galima pasikliauti, bet iš to, kaip jis laikėsi dabar, kaip kvailai leido Jam dilbai išmušti iš rankos revolverį, Morganui teko padaryti kitokią išvadą — nuo šiol Bleką reikės griežčiausiai sekti.
Kitsonas irgi atrodė ne per daug narsiai, kai jie visi suvirto į mašiną. Ir pradėjo važiuoti ne taip, kaip reikėjo. Jeigu Morganas nebūtų užrikęs, jis būtų šliaužęs pamažėle, kol iš kavinės kas nors būtų gerai įsidėmėjęs mašinos žymes.
Imantis to didžiojo darbo, reikės juos tvirčiau prispausti. Na, bent dėl merginos abejonių neliko. Ji buvo tiesiog žavi. Iš visų šauniausia.
Jis vėl žvilgtelėjo į ją. Džine nebeverkė ir sėdėjo tiesi, baltas veidas sustingęs, tarsi medinis; stiklinėm akim ji žiūrėjo pro langą.
Morganas atkišo jai cigaretę.
— Imk,— burbtelėjo.
Džine paėmė cigaretę ir, nieko nepasakiusi, užsitraukė.
Kai Morganas užsidegė kitą cigaretę, Kitsonas jau važiavo duobėtu keliuku į Džipo dirbtuvę.
Dirbtuvė — tai didelė daržinė ir lūšnelė, kurioje Džipas gyveno. Daržinėje jis kartais šį tą suvirindavo, kaldavo geležinius vartus, jeigu vartai būdavo kam nors reikalingi, beje, tai pasitaikydavo retai, štampuodavo raktus, taisydavo spynas miesto metalo dirbinių krautuvėms.
Dirbtuvė davė teisę Džipui visada laikyti kelis balionus acetileno ir skysto vandenilio, kuriais naudodavosi, kai reikėdavo atidaryti seifą. Dirbtuvės pajamų vos užtekdavo sumokėti nuomai už daržinę.
Džipas nekantraudamas laukė jų pasirodant, ir kai mašinos žibintai apšvietė dvivėres duris, jis iš baimės drebančiomis rankomis karštligiškai jas atidarė.
Kitsonas įvarė „Linkolną" tiesiai į daržinę, ir jie visi išlipo.
— Na?—paklausė Džipas, skubiai uždaręs duris.— Kaip?
— Viskas gerai,— atsakė Morganas.— Dabar mums nepakenktų ko nors išgerti. Kitsonai, nuimk numerius, išleisk iš radiatoriaus vandenį ir pripilk šalto. Ką gali žinoti — gal faraonai toj skylėj jau pakėlė skandalą. Paskubėk, Džipai, duokš mums išgerti.— Jis žvilgtelėjo į Bleką, kuris virpančia ranka degėsi cigaretę.— Tu eik padėti Kitsonui.
Visiems nurodęs darbus, Morganas priėjo prie Džinės ir nusišypsojo:
— Na kaip, jau atsigavai?
Džine prikando lūpą. Ji vis dar atrodė nekaip, veidas tebebuvo melsvai baltas.
— Beveik.
— Dabar tikiu, kad tu ir su tuo darbu susitvarkysi kaip su šituo,— pasakė jai Morganas.
— Liaukis pagaliau su manimi kalbėjęs kaip su vaiku,— atšovė jam mergina ir suirzusi nusisuko. Paskui nuėjo prie varstoto ir be jokio reikalo ėmė dėlioti įrankius.
Morganas gūžtelėjo pečiais. Tuo tarpu skubiai įėjo Džipas buteliu viskio ir stiklinėmis nešinas. Morganas pripylė penkias stiklines, paėmė dvi ir nuėjo prie Džinės. Padavė jai vieną.
— Tu turbūt irgi nori išgerti. Kaip ir aš.
Džine paėmė viskį, gurkštelėjo ir susiraukė. Veido spalva iškart pasikeitė.
— Buvo kur kas sunkiau, negu tikėjausi,— pasakė ji.— Aš vos nesupasavau.
— Bet nesupasavai.— Morganas nutilo, išgėrė pusę stiklinės ir kalbėjo toliau:—Pasirodei iš visų geriausiai. Einam, pažiūrėsim, koks laimikis.
Kol Džipas, Kitsonas ir Blekas skubėdami darbavosi prie mašinos, Morganas išvertė visą krepšelį ant varstoto ir ėmė traukti pinigus iš piniginių. Džine jam padėjo.
— Va, šita — jo,— pasakė mergina, imdama kiaulės odos piniginę.— To, kurį apšventinau.
— Pažiūrėsim, ko jis taip spardėsi,— pasakė Morganas,— Kiek?
Džine ištraukė dešimt šimtadolerinių banknotų ir padėjo ant varstoto.
— Oho! Ne be reikalo taip gynėsi.
Kiti trys, sutvarkę mašiną, atėjo prie varstoto ir sustojo tylėdami. Po kelių minučių Morganas su Džine baigė tuštinti visas pinigines, tada Morganas atsisėdo ant dėžės ir pradėjo skaičiuoti pinigus.
Keturios poros akių jį stebėjo.
Padėjęs ant varstoto paskutinį penkių dolerių banknotą, Morganas pakėlė galvą.
— Du tūkstančiai devyni šimtai septyniasdešimt penki doleriai,— pranešė.— Tai mums darbo kapitalas. Dabar galime eiti tiesiai pirmyn.
— Ar iš tikrųjų ji trenkė kažkokiam tipui?—paklausė Džipas. Jo akys buvo apskritos kaip pelėdos.
— Taip, trenkė,— atsakė Morganas, rūpestingai dėdamas pinigus į krūvą.— Jis pats to prašėsi, tai ir gavo. Ji taip jį sudorojo, kaip nei aš, nei kas kitas iš mūsų nebūtų sudorojęs.
Džine nusisuko ir nuėjo prie mašinos.
Keturi vyrai nusekė ją akimis, paskui visi susižvalgė.
— Ji nesupasuos,— tyliai pasakė Morganas.— Jeigu ir, jūs, vyrai, būsite tokie kaip ji, galima sakyti, milijoną turime.
Jis pažiūrėjo į Bleką. Blekas irgi norėjo pažiūrėt Morganui į akis, bet negalėjo. Jis išsitraukė cigaretę ir ėmė raustis kišenėse degtuko, žinodamas, kad žvilgančios Morgano akutės tiriamai žiūri į jį.
—■ Girdi, Edai?
Blekas užsidegė cigaretę.
— Be abejo.
Džipas, pajutęs kažką negero, paklausė: