— Ar kas nors ne taip, Frenkai?
— Edas leido vienam tipui išmušti jam iš rankos revolverį,— atsakė Morganas.— Jis galėjo viską pražudyti.
Susiraukęs Blekas pajudino savo galingus pečius po švarku.
— Jis mane užklupo visai netikėtai.* Kiekvienam taip galėjo atsitikti.
— Taigi,— pasakė Morganas,— tik žiūrėk, kad daugiau neatsitiktų.— Pasisuko į Kitsoną.— Tu irgi pradėjai važiuot kaip be dvasios. Turėjai šokte pašokti iš vietos.
Kitsonas žinojo, kad Morganas sako tiesą. Tas šūvis jį stačiai buvo suparalyžiavęs. Jis nusprendė, kad ten, kavinėje, ką nors nušovė ir jie visi bus įpainioti į žmogžudystę.
— Džine...
Išgirdusi Morgano balsą, mergina atsisuko ir grįžo prie vyrų.
— Dabar galim pradėti ruoštis svarbiausiam,— pasakė Morganas.— Rytoj judu su Kitsonu važiuojat į Marią ir nusiper-kat priekabą. Džipas pasakys matmenis.— Morganas atsisėdo ant suolo. Nuo jo cigaretės į viršų kilo plonytė dūmų spiralė.— Derėkitės kiek galėsit. Mums brangus kiekvienas centas, patys suprantat.— Jis žvilgtelėjo į Kitsoną.— Tu žinai situaciją: judu su Džine ką tik susituokėt, ir jums reikalinga priekaba medaus mėnesiui. Daug jaunavedžių perka priekabas. Ir dar turite pasistengti, kad žmogus, su kuriuo derėsitės, nė vieno iš jūsų neįsimintų.
Kitsonas įtariai pašnairavo į Bleką, bet Blekui užteko ir savų nemalonumų. Jis žinojo, kad pasirodė toli gražu ne šauniai, ir dabar neturėjo jokio noro šaipytis.
— Nestovėk ten kaip koks stuobrys,— toliau aiškino Morganas.— Vaidink, kad esi iki ausų įsimylėjęs, kitaip tas žmogėnas nė velnio nepatikės, kad tai tavo medaus mėnuo.
Džipas sukikeno.
— Gal geriau man pavestum šį darbą, Frenkai,— pasakė jis.— Aš labai jausmingas iš prigimties. Mes su Džine būtumėm žavinga pora.
Net ir Džine susijuokė.
. — Tu per storas ir per senas, Džipai,— pasakė Morganas.— Pardavėjas tave gali įsiminti. Geriausiai tinka Kitsonas.
Jis atskaičiavo du tūkstančius dolerių ir padavė juos Kit-sonui.
— Pasistenk nupirkti pigiau. Rytoj rytą, vienuoliktą, aš atvažiuosiu pas tave su „Biuiku" ir atvešiu buksyrinį trosą.— Paskui pažiūrėjo į Džipą.— Tu irgi važiuosi iš paskos su savo kledaru — juk man iš ten reikės grįžti atgal.
— Aišku,— atsakė Džipas.
— O dabar skirstomės,— tarė Morganas.— Man dar reikia grąžinti Lu šitą patranką. Tu važiuosi su manim, Edai.— Jis pažiūrėjo į Kitsoną su Džine.— Jūs sėdat į autobusą. Geriau, kad mūsų kartu niekas nepamatytų.— Morganas įsidėjo likusius pinigus į užpakalinę kelnių kišenę.— Judu susitarkit, kur susitiksit,— pasakė Džinei.— Turite būti čia su priekaba rytoj po pietų.— Paskui linktelėjo Blekui:—Eime.
Kai jie išėjo, Džine nusirišo žaliąjį šaliką ir, krestelėjusi galvą, paleido savo varinius plaukus.
Kitsonas žiūrėjo į ją paslapčia ir galvojo, kokia ji graži. Jis stovėjo prie varstoto nerangus ir sutrikęs ir vedžiojo per jį krumpliais.
— Gal dar išgersim?— paklausė Džipas.
— Ne, ačiū,— papurtė galvą Džine. Ji išsiėmė cigaretes, įsikando vieną ir pažiūrėjo į Kitsoną.
Kitsonas greitai surado kišenėse degtukų, užbrėžė toli gražu ne tvirta ranka ir atkišo jai. Ji uždėjo savo vėsius pirštus ant jo rankos, kad liepsna nešokinėtų, ir nuo to prisilietimo visą Kitsono kūną nutvilkė karštis.
Ji nuėjo link dvivėrių durų:
— Viso, Džipai!
— Viso,— atsakė Džipas ir mirktelėjo Kitsonui, bet tasai nė nepažiūrėjo į jį ir išėjo paskui merginą į karštą nakties orą.
Greta vienas kito juodu nuėjo keliu žemyn, autostrados link.
— Kur tu gyveni?—paklausė Džine, kai jie sustojo autobusų stotelėje.
— Lenoks-strite,—- atsakė Kitsonas.
— Tada aš lauksiu tavęs rytoj vienuoliktą prie kampo.
— Aš galiu užvažiuot pas tave, jeigu nori.
— O kam?
Abu nutilo. Kitsonas, stovėdamas šalia, neatitraukė nuo Džinės akių.
— Vakar vakare...— staiga išpyškino jis,— aš... aš nebūčiau tau trenkęs. Stačiai galva susisuko. Atleisk.
Ji nusišypsojo.
— O aš maniau — trenksi. Net išsigandau.
Kitsonas visas užsidegė.
— Aš taip tikrai nebūčiau padaręs. Kaip gyvas nesu sudavęs silpnesniam už save.
— Jeigu ir būtum vožtelėjęs — kaltas nebūtum buvęs. Pati to prašiausi.— Ji nusviedė į šalį cigaretę.— Bet kam tau reikėjo kliudyti Bleką?
Kitsonas suraukė antakius.
— Seniai laikas tą šunsnukį pamokyt. Užsidirbo.
— Gal ir taip, bet geriau nereikėjo jo kabinti. Dabar visą laiką turėsi saugotis. Jis ne iš tų, kurie pamiršta skriaudą.
Kitsonas truktelėjo pečiais.
— Su juo nesunkiai susitvarkysiu.
— Ir aš taip manau. Mačiau tave ringe prieš kokius metus. Kai sumušei Džekį Lazardsą. Rimta buvo kova.
Kitsonas, visas švytėdamas, pažiūrėjo į ją. Taip, tai iš tikrųjų buvo nelengva kova — devyni gniuždantys raundai — ir jam pasisekė sumušti Lazardsą.
— Jis buvo geras boksininkas.
— Ir tu nebuvai iš prastųjų. Kodėl metei ringą?
Kitsonas sumišo nuo tokio klausimo ir ėmė fantazuoti.
— Matai, po paskutinio mačo man ėmė dvejintis akyse,— pasakė jis, persibraukdamas pirštais garbanotus plaukus.— Aš išsigandau. Sekėsi neblogai, bet tas dvejinimasis... Gydytojas pasakė, kad juokauti negalima, vadinasi, reikia mesti boksą. Aš nenorėjau taip iškart pasitraukti, gal dar ir į čempionus būčiau iškopęs — kaip tik buvo pasitaikiusi proga, bet gydytojas... Taip ir mečiau boksą.
Toks buvo jo paaiškinimas. Jo šefas Džinei būtų papasakojęs visai ką kita.
Jis susirūpinęs pažiūrėjo į Džinę, lyg norėdamas įsitikinti, ar ji patikėjo juo, tačiau šaltas merginos veidas jam nieko nesakė.
— Kodėl tu susidėjai su Frenku?—paklausė jis po ilgos pauzės.
— O su kuo daugiau šitame mieste galima susidėti?—klausimu į klausimą atsakė ji.— Va, atvažiuoja mūsų autobusas.
Juodu įlipo į autobusą. Ji leido jam nupirkti bilietus, abu atsisėdo greta, ir jų veidai atsispindėjo lango stikle. Autobusas buvo pilnutėlis, ir gal tik tą akimirką, kai Džine sėdosi į savo vietą, vienas kitas žmogus atkreipė į ją dėmesį. Daugiau į juos niekas nė nepažiūrėjo.
Iki pat miesto juodu važiavo tylėdami. Prie geležinkelio stoties Džine pasakė:
— Čia aš išlipu. Laukiu tavęs rytoj vienuoliktą.
Jis atsistojo Džinės praleisti, ir, kai ji praeidama prie jo prisilietė, visą Kitsono kūną vėl nutvilkė karštis.
Kai autobusas pajudėjo, jis prisispaudė veidu prie lango, stengdamasis paskutinį kartą ją pamatyti nakties tamsoje.
Kitą rytą, apie vienuoliktą valandą, Kitsonas išvažiavo Morgano „Biuiku" iš miesto į Dešimtąją autostradą ir nulėkė link Mario, iki kurio buvo šešiasdešimt mylių.
Šalia Kitsono mašinoje sėdėjo Džine, bet jis jos tiesiog negalėjo pažinti. Džine, kaip ir privalėjo, atrodė jaunutė mergaitė, kuri ką tik ištekėjo ir džiugiai susijaudinusi laukė visų medaus mėnesio malonumų. Paprasta vasarinė suknutė teikė jai jaunatviško žavesio, veido bruožai buvo neatpažįstamai sušvelnėję, Džine buvo be galo šneki.
Kitsoną truputį nustebino toks pasikeitimas. Jis pats, beje, tą rytą irgi gražinosi kaip tik mokėjo ir dabar atrodė gana pasiturintis jaunuolis, kuris ką tik susituokė ir jaučiasi kiek nesmagiai, kad visi supranta, jog jis išsiruošęs į povestuvinę kelionę.
Rytą Morganas atvažiavo „Biuiku" pas Kitsoną, kartu atvežė buksyrinį trosą. Paskui jį „Linkolnu" atitarškėjo Džipas. Išlydėdamas Kitsoną su Džine, Džipas net susijausmino.
— Atrodo, lyg būtų vienas kitam sutverti, ar ne?—pasakė jis Morganui, žiūrėdamas į nulekiantį „Biuiką".— Ji visai nepikta, tik tokia dedasi. Šitokia mergina skirta meilei. Iš tikrųjų kaip jaunavedžiai išvažiuoja į povestuvinę kelionę. Gražūs būtų jų vaikučiai...