— Užsičiaupk,— nutraukė jį Morganas.— Kas čia tave apsėdo? Vapi kaip kokia senė.
Džipas skėstelėjo rankomis, patraukė pečiais.
— Gerai, galiu ir nevapėt. Galiu nutilt. Bet ko vertas pasaulis be trupučio meilės, kame gi tada laimė?
„Pradės čia mat seiliotis, kai šitoks pavojingas darbas laukia,— pagalvojo sau Morganas.— Dabar ne laikas sentimentams."
— Na, užteks. Darbo turim iki kaklo. Vežk mane pas Edą,— paliepė jis susiraukęs.
Blekas nuomojo dviejų kambarių butą su langais į upę rudame smiltainio name.
Morganas pasikėlė liftu į ketvirtą aukštą, perėjo ilgą koridorių ir paspaudė nykščiu skambutį.
Blekas atidarė duris ne iš karto.
Jis buvo apsivilkęs juoda pižama su baltais apvadais ir baltais inicialais „E.B." ant kišenės. Plaukai buvo susitaršę, akys aptinusios, užmiegotos.
— Motina švenčiausioji!—aiktelėjo jis, išplėtęs akis į Morganą.—Tai kiekgi dabar laiko?
Morganas peržengė slenkstį ir stumte įstūmė atbulą Bleką į mažą svetainę. Kambarys buvo visai neblogai apstatytas, bet sujauktas ir nešvarus, ant palangės stovėjo išrikiuota eilė tuščių džino ir viskio butelių. •
Įėjus taip trenkė cigarečių dūmais ir kvepalais, jog Morganas suraukė nosį.
— Prišvinkę kaip nuo kačių,— drėbė jis.— Negali lango atidaryti?
— Galiu, žinoma.— Blekas priėjo prie lango ir plačiai atidarė. Pasisukęs dirstelėjo į laikrodį ant židinio atbrailos — buvo dvidešimt minučių po vienuoliktos.— Tu atėjai anksčiau, negu buvom sutarę. Kitsonas jau išvažiavo?
— Jie jau išvažiavo,— atsakė Morganas ir pažvelgė į Bleko miegamojo duris.— Ten kas nors yra?
Blekas kvailai šyptelėjo.
— Ji miega, gali nesijaudint.
Morganas ištiesė ranką, pirštu užkabino už Bleko pižamos kišenės ir prisitraukė jį prie savęs.
— Klausyk, Edai, tu žinai, koks mums dabar metas. Tavo pasirodymas vakar vakare manęs nesužavėjo. Turėsi smarkiai pasitempti, kitaip tavo pagalba mums bus nereikalinga. Įsidėmėk— kol nebaigsim darbo, nei panų, nei girtuoklysčių. Atrodai kaip vištų numindžiotas.
Blekas staigiai truktelėjo petį, bandydamas išsilaisvinti, jo veidas pasidarė atšiaurus.
— Nekalbėk su manimi šitaip, Frenkai...
— Tiktai šitaip, vaikine. Jeigu gražiuoju susitart nenori, taip ir sakyk. Aš galiu su tavim susidoroti kiekvieną minutę, neužmiršk šito. Darysi tą, ką aš liepsiu,—jei ne, tuoj gausi keliu į užpakalį.
Blekas žvilgtelėjo į šaltas, juodas Morgano akutes, ir jį nukrėtė šiurpas.
— Gerai, gerai,— skubiai atsakė jis.— Aš pasistengsiu.
— Padaryk tokią malonę — pasistenk.
Blekas atsitraukė nuo Morgano.
— Laikraščiuose yra kas nors apie vakar vakarą?
— Įprasti paistalai. Visi taip išsigando, kad negalėjo faraonams duoti jokių parodymų. Atrodo, viskas taip ir užsibaigs. Aš noriu, kad tu tuojau pat važiuotum pas Džipą. Jis dabar daro didžiuosius varžtus plieninėms sijoms, jam reikia padėti. Nuvažiuosi?
— Gerai,— nenoromis išspaudė Blekas. Iš pat ryto imtis darbo jis tikrai nenorėjo.
— Tada paskubėk,— dar viauktelėjo Morganas.— Aš važiuoju pas Djuką automatinio šautuvo. Ernis turi vieną parduoti.
— Važiuoju, tuojau,— prižadėjo Blekas.
Kai Morganas išėjo, Blekas tylomis nusikeikė, įėjo į aptemdytą miegamąjį ir atitraukė storą. Ryškios saulės spinduliai nutvieskė jo lovoje gulinčios merginos veidą.
— Dėl dievo meilės, Edi...— sumurmėjo ji, sėsdamasi ir markstydamasi nuo šviesos. Mergina buvo tamsi, su vešliais juodų plaukų kirpčiukais, smulkaus veido, didelių mėlynų akių. Po geltona pižama buvo matyti gražiai sudėtas kūnas.
— Kelkis, pupuliuk, greičiau,— pasakė Blekas, nepataikydamas apsivilkti marškinių.— Na, paskubėk. Man svarbūs reikalai. Judink savo žavias kojytes!
— Bet, Edi... Aš mirtinai pavargusi. Jeigu tau reikia eiti — eik. O aš pasiliksiu. Ar negalima?
— Ne. Vienos tavęs aš čia nepaliksiu. Paskubėk, greičiau!
Mergina — ji vadinosi Glorija Doson — sudejavo, nubloškė
paklodę ir svirduliuodama išlipo iš lovos. Paskui pasirąžė, nusižiovavo ir netvirtu žingsniu nuėjo į vonią.
— Bet kam ta panika, brangusis?—paklausė ji, panardinusi pirštus į savo juodus plaukus.— Koks čia draugelis buvo pas tave atėjęs?
Blekas pradėjo gremžtis smakrą elektriniu skustuvu.
— Paskubėk, girdi! Susirink savo žaisliukus ir nešdinkis! — vėl riktelėjo jis.— Aš negaliu gaišti.
Ji nusitraukė pižamą ir atsistojo po dušu.
— Zinai, kartais man norisi paleisti sau kulką į kaktą,— garsiai prašneko ji, stengdamasi perrėkti bėgančio vandens ūžesį.— Visą laiką ta pati istorija. Iš pradžių — švelni muzika, švelni šviesa ir švelnūs žodžiai, o paskui staiga „susirink savo žaisliukus ir nešdinkis". Šitaip kalbėti su mergina! Ir tai mano išsvajotasis, mano pasakų princas!
— Ar baigsi ten suokti? Sakau, greičiau!—supyko Blekas.
Jis išjungė skustuvą ir nuėjo į virtuvę virti kavos.
Galva jam plyšo iš skausmo, burna atrodė tarsi išklota veltiniu. Gailėjosi, kam tiek daug gėrė vakar vakare, bet kad labai buvo susinervinęs. Gailėjosi, kam pasiliko nakčiai Gloriją,— Morganui tai irgi aiškiai nepatiko.
Jis įsipylė puodelį kavos, susirado aspirino ir išsiėmė tris tabletes, su nerimu pastebėdamas, kaip baisiai dreba ranka. Kai jau buvo išgėręs kavą, į virtuvę įėjo Glorija, apsirengusi ir susišukavusi. \
— Hm, kava. Įpilk ir man puodelį, brangusis.
— Nėra kada. Einam greičiau. Išgersi kur nors paskui.
— Palauk, Edi! — Glorijos balsas buvo toks griežtas, jog iš netikėtumo Blekas staigiai atsisuko į ją.— Pas tave dabar buvo Morganas, ar ne? Apie ką judu ten kalbėjotės? Apie kažkokį didelį darbą? Ką jis turėjo galvoje?
Blekas buvo pritrenktas. Valandėlę jis neramiai žiūrėjo į Gloriją.
— Nekišk nosies į mano reikalus,— suurzgė jis.— Girdi? Ir mano darbais nesirūpink.
— Edi, brangusis, paklausyk manęs,— pasakė ji, uždėjusi ranką jam ant peties.— Morganas blogas žmogus. Aš tiek ir tiek apie jį prisiklausiau. Jis visą gyvenimą neišeina iš kalėjimo. Padaręs sunkiausių nusikaltimų — gal tik žmogžudyste dar nebuvo kaltintas, bet prieis ir prie to, jeigu taip gyvens toliau. Būk protingas, Edi, nesusidėk su juo. Tiktai įpulsi į bėdą.
Blekas beveik pastoviai gyveno su Glorija jau kokie trys mėnesiai, ir ji jam patiko. Glorija buvo pirmas žmogus jo gyvenime, kuriam rūpėjo jis pats, o ne kokia nauda, bet tai nereiškė, kad jis leis jai nurodinėti, ką jam daryti ir su kuo bendrauti.
— Nutilsi tu ar ne pagaliau!—užriko jis.— Žiūrėk savų reikalų, aš savo pats susitvarkysiu. Einam, greičiau.
Ji bejėgiškai patraukė pečiais.
— Gerai, brangusis, daryk kaip išmanai, tik prisimink, ką pasakiau: Morganas baisus žmogus. Nereikia susidėti su juo.
— Gerai jau, gerai. Morganas baisus,— nekantraudamas nutraukė ją Blekas.— Tik einam greičiau, dėl dievo meilės. Sakau tau, aš labai skubu.
— Ar susitiksim vakare?
— Ne. Aš būsiu užsiėmęs. Paskambinsiu, kai galėsiu. Tikriausiai kitą savaitę, ne anksčiau.
Ji susijaudinusi pažiūrėjo į jį.
— Vadinasi, tu kažką planuoji su juo. O, Edi, prašau...
Jis paėmė ją už rankos, ištempė į laiptų aikštelę ir užrakino duris. Sukdamas raktą spynoje, pasakė:
— Gal jau užteks mane mokyti. Įsidėmėk, sakau paskutinį kartą. Ir nemanyk, kad, be tavęs, nėra daugiau moterų pasaulyje.