— Gerai, Edi. Aš norėjau tave perspėti. Bet jeigu tu taip manai...
—• Taip, aš taip manau,— atsakė jis, jau bėgdamas laiptais žemyn.— Ir dar sykį kartoju — baik mane mokyti.
— Aš lauksiu, Edi. Nepradink ilgam,— pasakė ji prie laukujų durų.
— Gerai, gerai,— abejingai tarstelėjo jis, pamojo ranka ir greitu žingsniu nuėjo į autobusų stotelę.
Kai jau sėdėjo autobuse, atsukęs veidą karštiems saulės spinduliams, jo mintys nejučiomis nukrypo prie Džinės. Čia tai bent moteris! Negalima nė lyginti su Glorija. Kokių šaltų nervų! Aprengtum padoriai, pirmaeilė gražuolė būtų, o Glorija, kaip bežiūrėsi — pigus daiktelis.
Jis net susiraukė, pagalvojęs, kad Kitsonas važiuoja dabar su ja visai vienas ir dedasi jaunavedžiu. Bet argi normaliam žmogui verta tokį mulkį laikyti varžovu? ..
Blekas pasitrynė skaudantį žandikaulį, prisiminė, kaip Kitsonas trenkė jam, ir akys vėl aptemo iš pykčio. Šito jis niekada neužmirš. Ateis laikas — suves su juo sąskaitas, ir Kitsonas didžiai dėl to gailėsis.
Jis visą laiką galvojo apie Džinę — ir kai autobusas sustojo netoli Džipo dirbtuvės, ir kai ėjo negrįstu keliuku nuo stotelės į dirbtuvę,— galvojo ir bandė įsivaizduoti, ką Kitsonas su ja kalba.
Tuo tarpu Kitsonui iš tiesų sunkiai rezgėsi šneka su Džine, ir jis su baime galvojo, kaip reikės nuvažiuoti tas šešiasdešimt mylių.
Paprastai su kitomis merginomis jam niekada netrūkdavo kalbos, bet Džine jį taip veikė, kad šalia jos jis jautėsi nepilnavertis, o kai norėdavo prabilti — tarsi kas burną užriš-davo. Džine jaudino jį kaip nė viena kita mergina.
Dabar, jo nuostabai, Džine buvo be galo šneki. Teisybė, tas šnekumas užplūsdavo ją tarsi bangomis, ir tada ji, žiūrėk, nei iš šio, nei iš to paklausdavo jį apie praeities kovas ringe, apie žymiausius to meto boksininkus — ar jis prisimenąs tą ir tą, ką apie jį manąs. Kitsonas atsakydavo ne iš karto — ilgai ir susikaupęs galvodavo, kad galėtų pasakyti ką protingo. Paskui kokias tris keturias mylias važiuodavo tylėdami, o tada Džine vėl imdavo be paliovos klausinėti.
Staiga ji netikėtai paklausė:
— O ką tu manai daryti su pinigais, kai gausi?
Ji pažvelgė į Kitsoną, sukeitė savo grakščias kojas, parodydama apvalius keliukus, paskui manieringai timptelėjo sijoną; Kitsonas negalėjo šito nepastebėti ir dėl to turėjo staigiai pasukti vairą, kad neišvažiuotų visai į kelkraštį.
— Kol kas aš jų dar neturiu,— atsakė jis.— O iš anksto niekada nekuriu planų.
— Tu netiki, kad tuos pinigus gausi, ar ne?
Kitsonas kiek patylėjo, paskui lėtai, nepasukdamas į šalį akių, atsakė:
— Kad gautumėm, mums turi labai pasisekti. Aš tuos du vyrus pažįstu. Dirbau su jais. Jie nepasiduos. ‘
—- Tai priklauso nuo mūsų,— atsakė ji ramiai.— Jie nemėgins priešintis, jeigu supras, kad mes nejuokaujam. Ir apskritai nesvarbu — priešinsis ar ne. Mes su jais susidorosim ir pinigus gausim. Aš esu tikra.
— Jeigu pasiseks,— vėl pakartojo Kitsonas.— Planas be priekaištų, aš tą suprantu. Šarvuotį paslėpti priekaboje — irgi nekvaila mintis. Bet tai dar nereiškia, kad jį atidarysime. Net jeigu pasiseks ir atidarysime, kur dėsime pinigus? Du šimtai tūkstančių dolerių — krūva pinigų. Tokios sumos nepadėsi į banką. Iškart ims sekti policija. Ką daryti su dviem šimtais tūkstančių grynų? '
— Padėsi į banko seifą-automatą,— atsakė Džine.— Kad tik tokia bėda tebūtų.
— Manai, jie patikimi? Vienas tipas pernai apšvarino banką ir pasidėjo pinigus į seifą-automatą. Faraonai atidarė visus to miesto automatus ir tuoj surado.— Didžiulės Kitsono rankos taip suspaudė vairą, jog net krumpliai pabalo.
— Tai nedėk šitame mieste. Gali nuvažiuot į Niujorką, San Franciską... ar dar į kokį, kad ir mažytį miestelį už kelių šimtų mylių. Juk jie neatidarys visos šalies seifų...
— Bet ir ten pinigus reikės kažkaip nuvežti,— pasakė Kitsonas.— Įsivaizduok šitiek pinigų! Bus kimšte prikimštas lagaminas. Įsivaizduok, įlipi į traukinį su tokiu pilnutėliu „degančiu" lagaminu ir nieko nežinai — o gal faraonai jau visi sukelti ant kojų ir, sustabdę traukinį, apieškos kiekvieną keleivį. Juk jie bet kokia kaina stengsis mus surasti ir atimti tą milijoną.
— Tu, kaip matau, iš tikrųjų nori prisišaukti bėdą,— pasakė Džine, ir Kitsonas nustebo, jos balse pajutęs užuojautos šešėlį.— Jeigu jau taip esi įsitikinęs mūsų nesėkme, tai kam balsavai už?
Bet šito jis nebuvo linkęs jai atskleisti.
— Nekreipk dėmesio. Aš tiktai be reikalo liežuviu malu, kaip Frenkas pasakytų. Neabejoju, kad mums pasiseks. O ką tu žadi su savo pinigais daryti?
Ji atsirėmė į sėdynės atlošą ir užvertė galvą, atkišdama dailų smakrą. Kitsonas aiškiai matė jos atspindį ant lango stiklo ir galvojo, kokia ji graži.
— O, mano planai dideli, bet nemanau, kad jie tau įdomūs,— pasakė Džine.— Daug ką galima padaryti, kai turi pinigų. Pernai mirė mano tėvas. Jeigu jis būtų turėjęs bent truputį pinigų, gal dabar būtų gyvas. Tuo metu aš dirbau kontroliere kino teatre ir niekuo negalėjau jam padėti. Kai tėvas mirė, aš pasakiau sau: niekada negyvensiu taip kaip jis. Todėl ir sugalvojau apiplėšti šarvuotį.
Sis netikėtas, neprašytas Džinės atvirumas suintrigavo Kitsoną. Didžiausią įspūdį jam padarė tai, kad ji pati tą planą sugalvojo.
— Bet kaip tu sužinojai apie šarvuotį ir apie pinigus?— paklausė jis.
Ji buvo besižiojanti kažką sakyti, paskui staiga persigalvojo.
Stojo tyla; kai po valandėlės Kitsonas žvilgtelėjo į Džinę, sutiko šaltą suakmenėjusį veidą, ir.jam apmirė širdis.
— Nepamanyk, kad aš šnipinėju,— skubiai pasakė jis.— Tiktai šiaip paklausiau. Man visai nesvarbu tai žinoti.
Ji pakėlė į jį abejingas žalias akis, paskui pasilenkė į priekį ir įjungė radiją. Pasukiojusi rankenėlę, pagavo šokio melodiją, pagarsino, atsilošė sėdynėje ir ėmė mušti taktą koja.
Kitsonas suprato — tai ženklas, kad daugiau Džine nebekalbės, ir, gieždamas apmaudą* ant savęs, stipriau spustelėjo akseleratorių.
Po dvidešimties minučių jis sustojo prie mašinų ir priekabų prekyvietės, esančios šalia pagrindinės autostrados, už pusmy-lio nuo Mario centro.
Tai buvo dykynė, pristatyta senų automobilių bei priekabų, tarp kurių stovėjo dailus medinis baltai ir žaliai nudažytas namelis — kontora.
Vos tiktai Kitsonas sustabdė „Biuiką", iš namelio išėjo jaunas vyrukas ir skubiu žingsniu patraukė į juos. Jis priklausė tokiam tipui žmonių, kurių Kitsonas tiesiog nekentė. Buvo gražių veido bruožų, rausvai įdegęs, banguotais plaukais, su balta tropine eilute, kreminiais marškiniais, raudonu kaip liepsna kaklaraiščiu. Ploną bronzinį riešą puošė plati auksinė apyrankė su auksiniu laikrodžiu „Omega11.
Jis skubėjo pas juos asfaltuotu keliuku lyg darbšti bitutė, pamačiusi egzotišką gėlę, iš kurios reikia būtinai ištraukti medaus. Atskubėjęs apėjo mašiną ir atidarė dureles Džinei. Jis jai širdingai, draugiškai nusišypsojo, ir dėl to Kitsonui panižo delnai jam smagiai trinktelti.
— Sveiki atvykę į mūsų prekyvietę!—pasakė vyrukas, padėdamas Džinei išlipti.— Labai protingai padarėte, pas mus atvažiavę! Juk tamstoms reikalinga priekaba, ar ne? Čia rasite kaip tik tai, ko jums reikia.
Kitsonas, tuo tarpu jau išlipęs iš mašinos, kažką burbtelėjo. Šita zyzianti gražuolė kamanė ardė jam nervus.
— Leiskite prisistatyti,— nenustygdamas vietoje gražuolis vėl aplėkė „Biuiką11, stvėrė ir papurtė glebią Kitsono ranką.
— Taip, jūs atspėjote,— sučiauškėjo Džine, vėl pavirsdama linksma jaunute mergaite.— Mums kaip tik reikalinga priekaba, ar ne, Aleksi?