— Geresnių kaip pas mus niekur nerasite,— visas švytėdamas, užtikrino juos vyriškis.— Aš — Haris Karteris. Suprantu, tai labai svarbus momentas jūsų gyvenime, bet noriu jus nuraminti — jaudintis tikrai nėra ko. Mes niekada neparduodame savo prekės, jeigu nesame garantuoti, kad pirkėjas bus patenkintas. Turime visų markių priekabų. Tik pasakykite, kokios pageidautumėt.
Pagaliau ištraukęs ranką, Kitsonas burbtelėjo:
— Kuo pigesnės.
— Turime įvairiausių kainų priekabų,— toliau suokė Karteris, neatitraukdamas akių nuo ilgų, grakščių Džinės kojų.— Gal pereisim ir pažiūrėsim? Tada patys pamatysite, ką mes galime pasiūlyti, ir aš galėsiu apibūdinti kiekvieną priekabą, kuri tik patrauks jūsų dėmesį.
Juodu nuėjo paskui jį taku per dykynę, kur stovėjo dviem ilgom linijom išrikiuotos priekabos.
21. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai
321
Ne iš karto Kitsonas rado tair ko norėjo. Priekaba turėjo būti ne mažiau kaip šešiolikos pėdų ilgio ir ne per daug ištaigingai įrengta. Aptiko tokią antros eilės viduryje ir sustojo, norėdamas kaip reikiant apžiūrėti.
Tai buvo baltas namelis ant ratų su mėlynu stogu, dviem langais iš šonų ir dar dviem iš priekio ir iš užpakalio.
— Šita turbūt tiks,— pasakė jis, žiūrėdamas į Džinę, kuri pritardama greitai linktelėjo.— Koks tikslus dydis?
— Šita?—Karteris atrodė nustebęs.— Nemanau, kad jums būtų čia jauku, misteri...— jis žvilgtelėjo į Kitsoną.— Atleiskit, nežinau jūsų pavardės.
— Harisonas,— atsakė Kitsonas.— Koks šitos priekabos dydis?
— Šešiolika su puse iš devynių. Bet, atvirai sakant, misteri Harisonai, šitas namelis skirtas išvykoms į medžioklę ir jau gerokai apšiuręs. Ir patogumų jame nėra. Taigi kažin, ar jūsų žmonai patiks jame gyventi,— pasakė Karteris, vėl nukreipdamas akis į Džinės kojas.— Bet jeigu jums patinka šitas modelis, galiu pasiūlyti kitą tokį pat namelį, tik geriau įrengtą. Leiskite man jį parodyti.
Kitsonas stovėjo kaip įbestas, įsmeigęs akis į baltą namelį mėlynu stogu. Jis žiūrėjo į ratus, bandydamas atspėti jų galingumą, ir automatinius stabdžius, kurie, kaip Džipas sakė, labai svarbūs.
— Mano vyras turi auksines rankas,— įsiterpė Džine.— Jis pats galės pasidaryti viską, ko trūksta. Leiskite mums pažiūrėti, kaip ten atrodo viduje.
— Prašom, prašom. Pažiūrėkite šitą, paskui galėsite žvilgtelt į kitą. Tada suprasite, ką aš turiu galvoje. Šita priekaba — tik tušti griaučiai.
Jis atidarė duris, ir Džine su Kitsonu kyštelėjo nosis vidun.
Kitsonas iš karto suvokė, kad jie rado tai, kas reikalinga. Viduje viskas buvo įrengta atmestinai ir galėjo būti lengvai išardyta. Grindys atrodė tvirtos, o aukštis toks, kad Kitsonas galėjo vaikščioti visai išsitiesęs ir iki lubų dar buvo likę keli coliai.
Paskui jie nuėjo pažiūrėti dar kitos priekabos, tokios pačios formos ir dydžio, tik daug geriau įrengtos. Tačiau Kitsonas, tiktai žvilgtelėjęs vidun, suprato, kad ne šitokios jiems reikia.
— Mums geriau tiks ana,— pareiškė jis, grįždamas prie baltosios.— Kiek ji kainuoja?
Karteris įdėmiai nužvelgė Kitsoną, tarsi apskaičiuodamas, kiek galima nuo jo nuplėšti.
— Matote, tai tvirta, gera priekaba, misteri Harisonai. Ne bet kaip suręsta. Ir tarnaus ne vienerius metus. Jos kaina — trys tūkstančiai aštuoni šimtai dolerių. Tai yra, tiek reikėtų mokėti už naują. Tačiau ji jau kartą naudota, nors, kaip patys matote, niekur nėra nė įbrėžimo. Du vaikinai buvo išsinuomoję medžioklei. Gyveno tik šešias savaites, taigi praktiškai — visai nauja. Bet jeigu ji jums taip patiko ir svarbiausia, jeigu reikalinga povestuvinei kelionei, aš nuleisiu kainą. Du su puse tūkstančio — atiduodu beveik veltui.
— Labai gaila, bet tokie pinigai — ne mūsų kišenei,— berte išbėrė Džine, skubėdama užbėgti už akių Kitsonui, kuris buvo besižiojąs piktai užprotestuoti.— Jeigu toks paskutinis jūsų žodis, misteri Karteri, tada mums reikės pasiieškoti ko nors tinkamesnio kitoje vietoje.
Karteris nusišypsojo jai.
— Tai visai prieinama kaina, misis Harison, o šitame rajone tokių priekabų daugiau niekur nerasite. Jeigu nuvažiuosite į Sent Lorensą, ten, žinoma, gausite, bet ir kaina bus daug didesnė negu pas mus. Šita, sakote, jums per brangi,— galiu paieškoti mažesnės. Turiu, pavyzdžiui, vieną už pusantro tūkstančio, bet ji daug mažesnė ir ne tokia patvari.
— Duodu tūkstantį aštuonis šimtus už šitą,— iškošė pro dantis Kitsonas, tarsi sakydamas: „Sutinki — gerai, nesutinki — eik po velnių."—Daugiau nė dolerio.
Dabar paradinė Karterio šypsena išplito per visą veidą.
— O, misteri Harisonai, sutikčiau bet ką padaryti, kad tik patenkinčiau jūsų norą. Bet šitokiom sąlygom susitarti negalėsime. Tūkstantis aštuoni šimtai už tokį namą? Aš subankrutuosiu, taip pigiai jį pardavęs. Bet jeigu jūs iš tiesų jo taip uorite, imkite už du tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt. Daugiau nuleisti negaliu.
Kitsonas užvirė, bet šiaip taip nugalėjo save ir susitvardė, o taip norėjo stverti Karterį už krūtų ir gerai papurtyti.
Jį erzino ta lygi sklandi šneka, laisva laikysena, klastingas, viską apskaičiuojantis žvilgsnis. Kitsonas pats būtų buvęs nie-
ko prieš apsirengti tokiais baltutėliais rūbais ir pasijusti aukštesnis už kitus. •
— Tiek daug mokėti mes negalime, misteri Karteri,— sučiauškėjo Džine, ir Kitsoną nutvilkė pyktis, pamačius,'r kaip viliūkiškai ji žiūri į Karterį savo didelėmis akimis. Džine atvirai koketavo su tuo pamaiva, ir tai Kitsoną stačiai siutino. Į jį Džine nė karto nebuvo šitaip žiūrėjusi.— Ar negalėtumėt щиту jo atiduoti už du tūkstančius? Teisybę sakant, tiek mes ir teturime.
Karteris nykščio nagu persibraukė per siauručius ūselius. Dėdamasis vis dar svyruojąs, jis godžiai čiupinėjo akimis Džinės figūrą. Paskui, apsimesdamas bejėgiškai pasidųodąs, ironiškai kilstelėjo pečius.
— Na kaipgi, misis Harison, galiu jums atsakyti! Gerai, sutinku, bet žinokite — tiktai dėl jūsų. Šitaip parduodamas, aš prarandu šimtą dolerių. Bet juk gyvenime ne viską lemia pinigai. Jūs išvažiuojate į povestuvinę kelionę. Tegu tai būna jums mano dovana šia proga. Jeigu priekaba iš tikrųjų jums taip patinka, imkite už du tūkstančius.
Kitsono veidas pasidarė tamsiai raudonas, rankos susigniau-žė į kumščius.
— Klausyk, vaikine...— sušvokštė jis, bet Džine stvėrė jam už rankos.
— O, labai ačiū, misteri Karteri,— Džine žavingai ir gundomai nusišypsojo.— Tokios sąlygos mus patenkina, ir mes abu jums labai dėkingi.
— Taip, jums iš tikrųjų pasisekė,— pasakė Karteris.— Turbūt ir patys suprantate. Mano vyrukai tuojau prikabins priekabą prie jūsų mašinos, o mes tuo tarpu atsiskaitysime kontoroje.—Jis žvilgtelėjo į Kitsoną, kiek globėjiškai nusišypsodamas.— Sveikinu jus, misteri Harisonai, susiradote žmoną, kuri gerai, nusimano, ko vertas daiktas.
Kai jie vėl grįžo į kontorą ir įformino pirkinį, Karteriui užėjo noras dar kiek padelsti. Laikydamas tarp pirštų dokumentą, jis žiūrėjo į Džinę, jau visai neslėpdamas susižavėjimo.
— O kur jūs planuojate važiuoti, misis Harison?—paklausė jis.— Kur ketinate praleisti savo medaus mėnesį?
— Važiuosime į kalnus,— atsakė Džine.— Mano vyras labai mėgsta žvejoti. Todėl abu labai laukėm šitos kelionės. Bus nuostabu!
Kitsonas ištiesė ranką ir paėmė iš Karterio popierį. Ilgiau į tą tipą jis nebegalėjo žiūrėti.
— Mums metas važiuoti,— tarė jis.— Dar turime daug reikalų.
Karteris atsistojo ir vėl taip pat globėjiškai nusišypsojo Kit-
sonui.
— Žinoma, žinoma, įsivaizduoju. Na ką gi, linkiu jums malonios kelionės. Kai tik sugalvosite pakeisti priekabą į geresnę, prašom atvažiuoti pas mane.— Jis paspaudė Džinei ranką ir sulaikė ją kur kas ilgiau, negu derėjo.