Kitsonas, nusprendęs nepaduoti jam rankos, susigrūdo rankas giliai į kelnių kišenes ir nukinkavo prie durų.
Priekaba buvo jau prikabinta prie „Biuiko", ir jie visi nuėjo asfaltuotu taku. Karteris vis dar tebešnekino Džinę.
Jis be galo švelniai įsodino ją į mašiną, ir tai galutinai įsiutino Kitsoną. O kai vėl taip pat globėjiškai paplekšnojo per petį jam pačiam ir palinkėjo sėkmės, tas vos besusitvardė.
— Kaip tik tokia, kokios reikia,— pasakė Džine, jau kiek nuvažiavus.— Morganas bus patenkintas.
Kitsonas pasakė žemu, įtūžio kupinu balsu:
— Kaip tas šunsnukis į tave žiūrėjo... Gailiuosi, kad nespyriau jam gerai į užpakalį.
Džine staigiai pasuko galvą ir pažiūrėjo į jį. Žalios jos akys buvo piktos, priešiškos.
— Ką tu turi galvoje?
— O tą, ką sakau.— Kitsonas buvo lyg ne savam kaily.— Kaip jis į tave žiūrėjo! Tas šunsnukis! Gailiuosi, kad neuž-vožiau jam.
— O kas tau darbo, kaip koks žmogus į mane žiūri?— paklausė ji lediniu balsu.— Gal tu iš tikrųjų mano vyras, a? Ko čia taip įsikarščiavai?
Didžiulės Kitsono rankos stipriau suspaudė vairą, jo veidas paraudo.
Visą likusį kelią iki Džipo dirbtuvės jis niūriai tylėjo.
2
Praėjo beveik dvi savaitės, kol jie perdirbo priekabą ir padarė tokią, kokia reikalinga.
Visas tas vienuolika dienų Blekas gyveno pas Džipą ir miegojo ant gulto varganoje jo pašiūrėje. Šitaip jis darė svarbiausia dėl to, kad norėjo susigrąžinti Morgano pasitikėjimą, parodyti, jog ir jis rūpinasi bendru reikalu.
Blekui miegoti vienoje patalpoje su Džipu buvo tikra bausmė. To italų valstiečio įpročiai gadino jam nervus. Pašiūrėje jokių patogumų, vien nešvara, bet Džipui — nė motais, ir tas buvo Blekui stačiai nesuprantama.
Kitsonas ateidavo į dirbtuvę kiekvieną rytą apie aštuntą, o išeidavo jau po vidurnakčio. Taip jie ir triūsė trise iki devinto prakaito, kol sustiprino priekabą tiek, kad atlaikytų šarvuočio svorį.
Per tas dienas Blekas su Kitsonu savo akimis pamatė, ko vertas Džipas kaip mechanikas. Be jo talento ir išradingumo jie nebūtų iš vietos pajudėję.
Blekas, visada niekinęs Džipą, apstulbo, pamatęs, kad technikos reikaluose Džipas už jį daug viršesnis. Jis turėjo pripažinti, kad be sumanaus, blaiviai protaujančio Džipo didžioji operacija, kuriai jie ruošėsi, nebūtų net pradėta, ir tai jį erzino.
O Kitsonas, kuris visąlaik mėgo Džipą, žavėjosi bičiulio sugebėjimais. Jis su džiaugsmu kasdien imdavosi darbo, suprasdamas, kad bene pirmą kartą gyvenime mokosi naudingų dalykų.
Jie užbaigė priekabą antradienio vakare, ir tą patį vakarą Morganas sušaukė visus į Džipo dirbtuvę pasitarimui.
Per visas tas vienuolika dienų nė vienas iš jų nebuvo matęs Džinės. Ji davė Morganui telefono numerį tam atvejui, jeigu kas nors pasikeistų, bet nei jis, nei kiti trys vyrai neturėjo supratimo, kur ji gyveno ir ką per visas tas dienas veikė.
Dirbdamas pas Džipą, Kitsonas visą laiką apie ją galvojo. Dabar jau žinojo, kad Džinę myli, nors aiškiai suvokė, jog iš to nieko neišeis, kaip nesulauks nieko gero, tik bėdos, ir iš viso to reikalo, kuriam jie tiek ruošiasi.
Bet jausmas Džinei buvo per daug stiprus, ir Kitsonas nieko negalėjo sau padaryti. Džine buvo įėjusi į jo širdį, ir jam beliko tik pripažinti faktą.
Kol kiti triūsė su priekaba, Morganas daugiausia laiko praleido tyrinėdamas kelią tarp agentūros ir raketų stoties. Jis apžiūrėjo kiekvieną šalutinį keliuką, planuodamas, kaip bus geriausia pabėgti, viską tikrino, lygino, piešė schemas.
Pagal Morgano planą, jokių atsitiktinumų negalėjo būti. Jis žinojo: kai tik bus sustabdytas šarvuotis, viskas priklausys nuo jų apsukrumo. Kol pakils triukšmas, jie turi kuo toliau būti nuvažiavę nuo užpuolimo vietos. O tam reikia kuo rūpestingiausiai viską suplanuoti ir susipažinti su’vietove.
Tą vakarą važiuodamas aštuntai valandai į Džipo dirbtuvę, Morganas buvo gerai nusiteikęs.
Pirmą kartą per visą mėnesį lijo lietus. Jis dosniai laistė ištroškusią žemę, ir Morganas su pasitenkinimu traukė malonią drėgmę.
Pro rūpestingai uždangstytus dirbtuvės langus nebuvo matyti nė ruoželio šviesos, ir daržinė atrodė tuščia.
Jis jau buvo belipąs iš mašinos — reikėjo tik išjungti šviesas,— ir tada išgirdo visai netoliese kažkieno greitus lengvus žingsnius. Morganas įsmeigė akis į tamsą, o ranka nesąmoningai čiupo už revolverio.
Iš tamsos į žibintų šviesą išėjo Džine. Mėlynas polietileninis jos lietpaltis blizgėjo lietuje, variniai plaukai buvo sukišti po kapišonu.
— Pirmą kartą lietus po ištiso mėnesio,— pasakė Morganas.— Būčiau pas tave užvažiavęs, jeigu žinočiau, kur gyveni.
— Visai nebūtina,— atšovė ji.
Morganas, gūždamasis nuo lietaus, stovėjo tarp Džinės ir daržinės.
— Kur tu vis dėlto gyveni, Džine?
— O kas tau darbo?
Jis uždėjo jai ant peties ranką ir prisitraukė prie savęs.
— Kodėl taip su manim kalbi, mažyte?—paklausė.— Ir kam tas paslaptingumas? Aš nežinau, nei kas tu esi, nei iš kur čia atsiradai, nei kaip sugalvojai šitą planą. Nežinau net, kur gyveni. Jeigu mums kas nors nepasiseks, tu gali išnykti kaip dūmas, tarsi tavęs čia nė nebūtų buvę.
Džine staigiai ištrūko iš jo.
— Ar tai būtų labai blogai?—pasakė ji ir, vikriai apsukusi aplink Morganą, priėjo prie dirbtuvės durų ir pabeldė į jas.
Valandėlę Morganas pastovėjo primerkęs mažas juodas akutes, bet kai tik Kitsonas atidarė duris, greitai žengė įkandin Džinės ir įėjo vidun kartu su ja.
— Sveiki gyvi,— pasisveikino jis, purtydamasis lietų nuo švarko.— Kaip sekasi?
— Viską užbaigėm,— atraportavo Kitsonas, neatitraukdamas akių nuo Džinės, kuri tuo tarpu nusivilko šlapią lietpaltį ir numetė ant varstoto. Džine buvo su pilku kostiumėliu ir žalia bliuze, kuri dar labiau paryškino jos varinius plaukus. Ji atrodė tokia nuostabi, jog Kitsonui net širdį dilgtelėjo. Jis ryte rijo ją akimis. Bet Džine tik pažvelgė kartą į jį ir daugiau nebekreipė dėmesio. Paskui paėmė į popierių suvyniotą ryšulėlį, kurį buvo atsinešusi ir numetusi ant varstoto, kol vilkosi lietpaltį, ir padavė Džipui, stovinčiam palei priekabą.
— Užuolaidėles atnešiau,— pasakė. •
Prie jų priėjo Morganas.
— Vadinasi, viskas sutvarkyta?—paklausė jis, žiūrėdamas į Džipą, kurio apskritas veidas tiesiog spinduliavo iš didystės.
— Viskas užbaigta, ir padaryta kaip reikiant, Frenkai,— pasakė Džipas, išvyniodamas ryšuliuką.— Va tiktai užkabinsiu užuolaidėles, ir galėsi pažiūrėti tą velnio vežimą.
Blekas išėjo iš šešėlio, skuduru šluostydamasis rankas. Jis pastebėjo, kaip Kitsonas žiūri į Džinę, ir pats įsmeigė į ją akis.
Vienuolika dienų jis išbuvo be moterų, ir dabar Džine jam atrodė pati pagunda. Jam buvo tiesiog linksma, matant, kaip Kitsonas spokso į ją. Ir ką tas stuobrys sau galvoja? Nejaugi iš tikrųjų tikisi palaužti tokią merginą? Jeigu taip, tai tikrai jam vieno sraigtelio stinga!
— Sveika, Džine! — pasisveikino Kitsonas, eidamas prie jos.— Seniai tavęs nematėme. Kurgi buvai pasislėpus?
Džine Kitsonui nusišypsojo, ir Blekui tas buvo netikėta. Jam atrodė, kad net ir jos šypsenos tas mulkis niekada negalėjo viltis.
— Hm, kaip čia tau pasakius,— atsiliepė Džine.— Buvau tai šen, tai ten, bet tikrai niekur nesislėpiau.
— Tai kodėl nekart nepasirodei pas mus?—paklausė Blekas, siūlydamas jai cigaretę.— Mums visiems būtų buvę ne pro šalį pasilinksminti moteriškoj kompanijoj.