Ji paėmė cigaretę, ir jis jai uždegė.
— Deja, linksminti nieko neketinu,— atsakė ji Blekui.
Kitsonas žiūrėjo į juos, ir jam suspaudė širdį. Tas lengvabūdiškas, kvailas pašnekesys jį erzino. Jis žiūrėjo, galvoda-masf kad negalėtų šitaip su Džine kalbėtis, ir jam buvo skaudu, kad jai šitoks tonas, atrodė, patinka.
— Na, bent jau būtum atėjusi ir „labas*1 pasakiusi,— toliau pliauškė Blekas.— Aš jaučiausi toks vienišas. Tik pagalvok, dešimt naktų turėjau miegoti su Džipu!
Džine nusijuokė.
— Visai neblogai gyvenimo paįvairinimui,— pasakė ji ir apsisukusi nuėjo prie priekabos, aplink kurią žirgliojo Morganas, apžiūrinėdamas iš visų šonų.
Užkabinęs užuolaidėles, iš priekabos išlindo įkaitęs Džipas.
— Na, dabar gali pažiūrėti,— pakvietė jis.— Viskas gatava.
Morganas toliau apžiūrinėjo Džipo kūrinį.
— O kurgi durys, Džipai?
Džipas švietė kaip saulė. Tai buvo jo triumfas! Jo šedevras!
— Durys vietoje. Ei, mažiuk!—šūktelėjo jis Kitsonui.— Parodyk, kaip įtaisėm duris.
Kitsonas nuėjo į priekį, o Džipas su Morganu liko stovėti prie galinės priekabos sienos.
Morganas apžiūrėjo ją. Siena atrodė tvirta, neatskiriama viso korpuso dalis.
— Gerai atrodo, a?—paklausė Džipas, brūkšėdamas kojomis iš susijaudinimo.
— Puikiai,— įvertino Morganas.
— Atidaryk, mažiuk,— paliepė Džipas.
Kitsonas paspaudė svertą, ir galinė priekabos siena atsivožė tarsi kokios dėžės dangtis, tuo pat metu dalis grindų šiek tiek pasikėlė, o paskui nusileido ir virto nuožulnia plokštuma, savotiška rampa.
— Nekvailai, a?—paklausė Džipas, trindamasis rankas.— Gerokai teko paprakaituoti, kol padariau, kad siena ir grindys pasikeltų kartu. Bet padariau — viskas veikia sklandžiai ir greitai. Rampa išlaikys šarvuotį. Matai, sutvirtinau plieninėmis sijomis.
Blekas su Džine priėjo arčiau, Morganas pritariamai linktelėjo.
— Taip, tai tikro meistro darbas, Džipai,— pagyrė jis —Pažiūrėkime dar kartą, kaip tavo kūrinys veikia. '
Gal dešimtį kartų Kitsonas turėjo atidaryti ir vėl uždaryti priekabos galą, kol Morganas liko patenkintas.
— Gerai,— pagaliau tarė jis.— Aukščiausios klasės darbas, Džipai.
Jis užlipo ant rampos ir įėjo į priekabą.
Džipas atsistoja ant rampos ir lyg kokia šeimininkė, besididžiuojanti savo nauju namu, ėmė rodyti kiekvieną smulkmeną, kurią jam buvo tekę perdirbti.
— Šitos lentynos paluby yra acetileno ir vandenilio balionams,— paaiškino jis.— Spintutė — įrankiams susidėti. Du suoliukai palei šonus visokiems kitiems daiktams, kuriuos pasi-imsime. Grindis irgi sutvirtinom — skersai šasi padėjome dvi plienines sijas. Dabar jeigu ir užvažiuosim ant kokio kupsto, pavojaus nėra, grindys atlaikys.
Morganas viską rūpestingai apžiūrėjo, ypač atidžiai — grindis. Jis palindo po priekaba, atsigulė ant nugaros ir, pasišviesdamas žibintu, patikrino, kaip plieninės sijos pritvirtintos varžtais prie rėmo.
Džipas susijaudinęs jį stebėjo.
Pagaliau Morganas išlindo, atsistojo ir susikišo rankas į kišenes. Neramios jo akys žvilgėjo.
Padaryta be priekaištų, Džipai,— pasakė jis.— Viskas taip, kaip norėjau. Juk bus velniškas svoris, kai įgrūsim šarvuotį, ar ne?
— Taip, svorio susidarys,— patvirtino Džipas,— bet „Biuikas” turėtų patempti. Tu juk sakei, kad stačių įkalnių nebus.
-r- Hm, taip, gal ir nebus, jeigu tiktai nereikės sprukti į kalnus,— sumurmėjo Morganas, kasydamasis smakrą.— Daug priklausys nuo to, Džipai, kaip tau pasiseks atidaryti šarvuotį. Jeigu ilgai su juo terliosies, tada gali tekt ir į kalnus patraukti. Ten vienintelė vieta, kur galima pasislėpti, bet aš to nenorėčiau. Kelias ten status ir painus, ir kažin, ar „Biuikas" tokį krovinį užtemptų.
Džipas iškart sunerimo.
— Bet juk tu sakei, kad laiko turėsiu kiek tik norėsiu, Frenkai,— pasakė jis, trindamasis prakaituojančias rankas į kelnių sėdynę.— Tokio užrakto per penkias minutes neatidarysi.
— Gerai, gerai, nesikarščiuok,— ėmė raminti Džipą Morganas, o Džine ir Kitsonas su Bleku griežtai pažiūrėjo į jį.— Aš ir nesakau, kad reikės atidaryti per penkias minutes. Turėsi dvi tris savaites, bet po to viskas gali pakrypti taip, kad teks dangintis ir į kalnus.
Džipas perkėlė kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos, mažos jo akutės pasidarė visai apskritos.
— Bet, Frenkai, tu juk žadėjai, kad galėsiu netrukdomas dirbti ištisą mėnesį, o dabar jau sakai — dvi tris savaites. Šarvuotis— ne žaisliukas. Aš jį esu matęs. Čia nepaskubėsi.
Dabar Morganas pagalvojo apie šimtus žmonių, kurie bus mesti paskui juos, kai tiktai dings šarvuotis. Pagalvojo, kaip lėktuvai skraidydami iš viršaus naršys kiekvieną kelią, o policininkai su motociklais tikrins kiekvieną mašiną. Jeigu jie norės pasprukti, Džipui teks paskubėti. Tačiau jis žinojo, kaip greitai Džipas puola į paniką, todėl jo negąsdino. Suspės dar paspausti tada, kai jau turės šarvuotį rankose.
— Taip, gal ir tavo teisybė,— pasakė jis.— Jei mums pasiseks, tu galėsi ramiai dirbti visą mėnesį. Antra vertus, gal tau pavyks iš pirmo bandymo jį atidaryti.
— Ne, iš karto jo neatidarysi,— pasakė Džipas ir apsiniaukė.— Tam reikės laiko.
Morganas užsidegė cigaretę.
— Na ką gi, mano supratimu, mes beveik pasiruošę,— pasakė jis.
Trys vyrai, žiūrintys į jį, sukluso.
Džine atsirėmė į priekabos sparną, jos akyse kažkodėl staiga pasirodė nerimas.
— Šiandien antradienis. Vadinasi, lieka trys dienos paskutiniams pasiruošimams,— pasakė Morganas.— O gal kam nors atrodo, kad penktadienį pradėti dar negalime?
Kitsonui staiga tarsi kas užgniaužė gerklę. Pastarąsias vienuolika dienų jis buvo taip įsitraukęs į darbą, jog visai negalvojo, kam tą priekabą ruošia. Darbas jam buvo be galo įdomus — juk pirmą kartą gyvenime kažką kūrė.
O dabar jis buvo šiurkščiai nustumtas nuo debesų į žemę, ir jam pasidarė baisu.
Blekui pagaugai nuėjo per visą nugarą, bet tai nebuvo baimė. Jeigu jam skirta bent truputis laimės, per porą savaičių jis taps turtingu žmogumi. Turės du šimtus tūkstančių dolerių! Nuo tos minties jam smarkiau suplakė širdis.
Džipas buvo kaip nesavas. Jam nepatiko miglota užuomina, kad, girdi, gali reikti šarvuotį atidaryt labai greitai. Jo negąsdino pats šarvuočio paėmimas — čia jam dalyvauti nereikės.
Bet jis nenorėjo, kad Frenkas įsivaizduotų, jog jis taip vienas du ir atidarys. Jis visai nenorėjo, kad Frenkas susidarytų klaidingą nuomonę.
— Tegu būna penktadienį,— pareiškė Blekas, stengdamasis parodyti Morganui, kad jis, Blekas, pasiruošęs kiekvieną minutę.
— Penktadienį,— tarė Džine.
Morganas pažiūrėjo į Kitsoną ir Džipą.
Jie abudu svyravo, bet, pajutęs, kad Džine įdėmiai žiūri į jį, Kitsonas kimiu balsu pasakė:
— Taip, žinoma, kodėl gi ne?
Džipas kilstelėjo savo aptakius pečius.
— Man vis tiek,— pritarė ir jis.
Morganas priėjo prie varstoto ir atsisėdo.
— Jeigu sprendimas vienbalsis,— pasakė jis, apžvelgdamas kitus keturis,— tada apgalvokime, kas dar mums liko padaryti.
Visi susėdo ant įvairiausių dėžių, kurių buvo prigriozta Džipo dirbtuvė. Atmosfera iš karto įkaito.
— Reikia sukombinuoti mašiną Džinei,— toliau kalbėjo Morganas.—Geriausiai būtų atviras dvivietis sportinis automobilis. Tuo pasirūpins Edas su Kitsonu.— Jis pažiūrėjo į juos.— Kai tik turėsite rankose, vežkite čia — Džipas perdažys ir pakeis numerį. Tą mašiną mes ir apversime „butelio kakle". Ten vienoje kelio pusėje yra griovys. Reikės dviejų štangų, kokių dešimties pėdų ilgio. Su jomis lengvai įversime mašiną į griovį. Tu jomis pasirūpinsi, Džipai.