— Gerai,— atsakė Džipas.— Aš jau turiu ir kelio ženklus.
— Duok juos čia, pažiūrėsime.
Džipas atnešė du ženklus, pritvirtintus prie stulpelių. Morganas linktelėjo, ženklai jam patiko.
— Gerai. O dabar peržvelkim viską iš eilės, visą savo planą,— pasakė jis.— Tegul kas nors užrašo. Aš noriu, kad kiekvienas tiksliai žinotumėt, ką ir kada turėsite daryti. Džine, gal tu užrašysi?
— Gerai,— sutiko Džine.— Tik neturiu popieriaus nei pieštuko.
Džipas nuėjo į savo pašiūrę bloknoto ir pieštuko. Kai tik Džipas dingo už durų, Blekas pasakė:
— Jis visąlaik krūpčioja, Frenkai. Man dėl jo neramu.
Morgano veidas surūstėjo.
— Dėl jo gali nesijaudinti. Reikia pasipopinti, kol susitvarkysime su šarvuočiu, o jeigu tada ims blaškytis, prispausime kiečiau. Ir turės dirbti — niekur nesidės.
— Tikėkimės,— tarė Blekas.
Morganas pažiūrėjo į Kitsoną.
— Na, mažiuk, o kaip tu jautiesi? Ar jau pradėjai galvoti, kaip išleisi savo pinigus?
— Aš jų dar neturiu,— atsakė Kitsonas niūriu balsu.— Užteks laiko sugalvoti tada, kai turėsiu.
Morganas susimąstęs valandėlę žiūrėjo į jį, paskui nukreipė akis į Džinę.
— O tu, Džine?
Žalios Džinės akys buvo visai abejingos, kai ji atsakė:
— Kaip visada.
Grįžo Džipas ir padavė jai bloknotą su pieštuku.
— Pradėsiu nuo pat pradžių,— pasakė Morganas.— Jeigu kam nors bus kas neaišku, sustabdykit mane. Tai labai svarbu. Kiekvienas privalo tiksliai žinoti, ką turės daryti, todėl nebijokite klausti.— Morganas stabtelėjo, užsidegė cigaretę ir pradėjo:— Vadinasi, susitinkame čia penktadienį, aštuoniomis iš ryto. Džine ir Kitsonas apsirengia kaip atostogaudami. Kitsonas važiuoja „Biuiku". Džine — sportiniu automobiliu. Visi kiti sėdim priekaboje, kad niekam nekristumėm į akis. Džine nuvažiuoja prie šarvuotų automobilių agentūros ir laukia pasirodant šarvuočio. Kitsonas su „Biuiku" nuveža priekabą ten, kur prasideda žvyrkelis. Čia išlipa Džipas ir pastato vieną ženklą. Pasižymėk, Džine, kad turime pasiimti du plaktukus įkalti stulpeliams su draudžiamais ženklais.— Morganas pažiūrėjo į Džipą.— Tave paliksime žvyrkelio pradžioje. Ten galima gerai pasislėpti, niekas nepastebės. Tu palauki, kol pravažiuoja šarvuotis, ir, kai tik jis pravažiuoja, pastatai draudžiamą ženklą.
Tada grįžti į tą vietą, kur tave išlaipinome, ir lauki mūsų. Aišku?
Išgąstingai išplėtęs akis, Džipas linktelėjo.
— Kitsonas atvažiuoja prie „butelio kaklo'1 ir sustoja. Čia mes su Edu išlipam ir pasislepiam krūmuose šalia kelio. Kitsonas nuvažiuoja.— Dabar jau žiūrėdamas į Kitsoną, Morganas dėstė toliau:—Tu nuvažiuoji į mišką, atkabini priekabą nuo „Biuiko" ir palieki. Tada greit nuvažiuoji iki kelio galo ir pastatai antrą draudžiamą ženklą. Pastatęs grįžti, vėl prikabini priekabą prie „Biuiko" ir atsuki „Biuiką" priekiu į „butelio kaklą". Gruntas ten abiejose kelio pusėse pakankamai kietas, tad lengvai apsisuksi ir žvyrkelio gale, ir prie „butelio kaklo", kur turėsi vėliau sugrįžti. „Butelio kakle" vėl reikės apsisukti, kad priekabos galas būtų atgręžtas į šarvuotį. Svarbiausia, ką privalai įsidėmėti: kai išgirsti signalą, varai kiek tiktai jėgos leidžia. ^Ciek tiktai jėgos leidžia, supratai?
— O koks bus tas signalas?—paklausė Kitsonas.— Iš kur aš žinosiu, kad jau laikas važiuoti?
Morganas išsiėmė iš burnos cigaretę ir susiraukęs įsispitrėjo į degantį galiuką.
— Hm... Aš manau, tu išgirsi šūvį. . Jeigu šūvio nebūtų, aš sušvilpsiu švilpuku. Lauk švilpuko. Vienas ilgas švilptelėjimas — ir mauni kiek ratai sukasi.
Kitsono veidas įsitempė.
— Vadinasi, tu manai, kad reikės šauti?
Morganas gūžtelėjo pečiais.
— Iš kur aš galiu žinoti? Gal nereikės, o gal reikės.
Jis pažiūrėjo į Bleką, paskui vėl į Kitsoną.
— Šiaip ar taip, lauk švilpuko.— Tada atsisuko į Džipą.— Tau tenka pats lengviausias darbas, bet atsimink — pabaigoje tau gali būt karščiausia.
Džipas linktelėjo, tačiau iš tiesų jautėsi lyg sugautas. Mintis, kad jam nereikės matyti paties žiaurumo, teikė šiokį tokį palengvėjimą. Jis — technikos žmogus. Jo darbas — atidaryti seifą. Jam atrodė visai teisinga ir protinga, kad jam neliepiama dalyvauti pagrobiant šarvuotį.
— Dabar tau aišku, ką turėsi daryti?—vėl kreipėsi Morganas į Kitsoną.
— Taip,— atsakė šis.
Jam irgi buvo lengviau ant širdies, kad gavo tokį darbą — bent jau nereikės šauti, jeigu įvyks susišaudymas.
— Tu, Džine,— Morganas atsisuko į merginą, kuri klausėsi blankiu, neperregimu veidu,— sėdi savo sportiniame automobilyje priešais agentūrą ir lauki, kol pasirodo šarvuotis. Kai tik jis išvažiuoja pro vartus, leidiesi paskui jį. Važiuoji gerokai atsilikusi — vairuotojas neturi tavęs pastebėti. Su tokiu mažu automobiliu nebus sunku pasislėpti tarp kitų mašinų. Kai tik jie išsuks iš autostrados į blogesnį kelią, pradėk lipti jiems ant kulnų ir spausti signalą. Vairuotojas pasitrauks į šoną ir tave praleis. Dabar tu privalai atkreipti jų dėmesį — jie turi tave įsiminti. Todėl, kai juos lenksi, be perstojo spausk signalą ir mauk kiek turi galios. Reikia, kad jiems susidarytų įspūdis, jog tu labai skubi. Pamojuok dar lėkdama pro šalį ir išnyk kaip dūmas. Jeigu viską padarysi tiksliai pagal laiką, dar liks nuvažiuoti maždaug mylią tiesiu keliu. Automobilis, kurį tau parūpinsim, galės išspaust daugiau kaip šimtą mylių per valandą, ir tu turi lėkti tokiu greičiu, kad tie du šarvuočio kabinoje vienas kitam pasakytų: „Toji tai skuba į aną pasaulį." Už posūkio jie tavęs jau nebematys, bet tu ir toliau nemažini greičio. Priešinio transporto bijoti nereiks — Kitsonas kitame kelio gale bus pastatęs draudžiamą ženklą. Taigi galėsi lėkti kaip vėjas, tiktai, dėl dievo meilės, nesusiknežink. Mes tavęs lauksime „butelio kakle" su štangomis. Mudu su Edu įversta automobilį į griovį. Jeigu viską padarysi, kaip sakau, turėsim penkiolika minučių paruošti dekoracijai. Kad viskas atrodytų įtikinamiau, automobilį padegsime. Reikės ilgo skuduro, kad pasiektumėm uždegti benzino baką. Pasižymėk, Džine.— Jis pažiūrėjo į Kitsoną.— Ketvirtadienį vakare tu nuvažiuosi į skerdyklą prie D j ūko ir nupirksi dvi pintas kiaulės kraujo. Pasakysi, kad reikia sodui. Tu, Džine, turi pasiimti atsarginę suknelę. Tą, kurią būsi apsivilkusi, reikės apipilti krauju. Tie du draugužiai, pamatę tave gulinčią kraujo klane, turi išsigąsti ir pagalvoti, kad tu mirtinai susižeidei.— Morganas stabtelėjo, paskui pasiteiravo:—Klausimų yra?
Džine papurtė galvą.
— Kol kas viskas aišku.
— Gerai. Vadinasi, tu guli ant kelio kraujo klane. Mašina dega griovyje. Mes su Edu tupime pasislėpę. Edas turi automatinį šautuvą. Šarvuotis atvažiuoja ir sustoja.—Morganas sutrynė peleninėje cigaretę.— Nuo čia viskas klostysis savaime, ir įvykių eigą mes galime tik įsivaizduoti. Neįmanoma tiksliai numatyti, ką darys vairuotojas ir sargybinis, pamatę Džinę, gulinčią ant kelio. Tiktai dėl vieno galime būti tikri — per ją jie nevažiuos, vadinasi, turės sustoti. Gali būti, kad ir vairuotojas, ir sargybinis išlips iš kabinos, bet aš taip nemanau. Man rodos, sargybinis prieis prie Džinės, o vairuotojas liks savo vietoje. Kai sargybinis bus per kelis žingsnius nuo jos, aš išlįsiu iš už šarvuočio. Edas su šautuvu seks sargybinį. Kai tik sargybinis pasilenks prie Džinės, aš prišoksiu prie kabinos lango iš vairuotojo pusės ir atkišiu revolverį jam į veidą. O Džine atkiš revolverį į sargybinį.