Stojo trumpa tyla, visi keturi žiūrėjo į Morganą.
— Kas dėsis toliau, visiems belieka tik spėlioti,— atsikvėpęs vėl kalbėjo Morganas.— Jie gali pasiduoti, bet gali ir priešintis. Tam turime būti pasiruošę. Jeigu sargybinis ims šiauštis, Edas sužeis jam ranką. Aš taip pat susitvarkysiu su vairuotoju. Čia viskas išsispręs savaime. Tiksliai numatyti nieko negalim. Viena aišku — aš turiu žūt būt sutrukdyti vairuotojui paspausti mygtukus. Tai padaryti bus nesunku, jeigu nė vienas iš mūsų nepames galvos.— Jis pažiūrėjo į Bleką.— Tu šausi iš dvidešimties pėdų atstumo, jeigu reikės šauti. Turėsi šautuvą, bet tas tipas irgi didumo kaip namas. Jeigu kas — iškart šauk, tik žiūrėk, kad nepramautum.
— Pasistengsiu,— atsakė Blekas, bet jo akys buvo nukreiptos kažkur į šoną, kad tik nesutiktų Morgano žvilgsnio.
— Na štai,— toliau dėstė Morganas,— kai vairuotojas ir sargybinis sudoroti, aš duodu ženklą Kitsonui. Tu būsi tuo metu už kokių penkių šimtų jardų nuo mūsų,— jis pasuko galvą į Kitsoną.— Klausyk, įtempęs ausis, ir, kai tik išgirsi švilpuką, iš visų jėgų spausk pas mus.
Kitsonas linktelėjo. Jis pradėjo sunkiai alsuoti, oras šniokšdamas veržėsi pro įlaužtą nosį.
— Nuo šio momento mes privalome veikti ypatingai greitai,— pareiškė Morganas.—„Biuikas" privažiuoja ir pasisuka taip, kad priekabos galas būtų prie pat priekinių šarvuočio ratų. Aš privarau šarvuotį prie rampos ir įvažiuoju į priekabą. Tu, Džine, tuo tarpu persirengi. Edas vikriai paima dalbas, šautuvą, sudeda į priekabą ir įlipa pas mane į šarvuočio kabiną. Džine su Kitsonu sėda į „Biuiką", Kitsonas apsuka „Biuiką" su priekaba, ir visi maunam pas Džipą, kuris jau ateina priešais. Jis taip pat įlipa pas mus į kabiną. Taigi situacija tokia: Džine su Kitsonu sėdi „Biuike", šarvuotis paslėptas priekaboje, o mes trys — šarvuočio kabinoje, ir niekas mūsų nemato. Dabar turime kuo greičiausiai išvažiuoti į autostradą, bet tai nereiškia, kad Kitsonas turi lėkti kaip be galvos. Jeigu viskas klosis sėkmingai, per penkiolika minučių turėtumėm atsidurt autostradoje. Per tą laiką agentūroje bus pastebėta, kad su šarvuočiu nutrūko ryšys. Pirmiausia jie pagalvos, kad sugedo radijas, ir paskambins į raketų stotį. Taigi, mano manymu, iš viso turėsime maždaug pusvalandį laiko, kol virvutė nutrūks ir balionas pakils į orą. Kai tik įsuksime į autostradą, Kitsonas turi važiuoti ne greičiau kaip trisdešimt mylių per valandą. Tokiu metu ten didžiulis judėjimas, ir į mūsų jauną porelę priekaboje, tikriausiai važiuojančią atostogauti, niekas neatkreips dėmesio. Ar yra kokių nors klausimų?
Kitsonas, taip sugniaužęs kumštį, jog nagai sulindo į delną, paklausė:
— O kaip bus su vairuotoju ir sargybiniu? Ar juos paliksime prie „butelio kaklo"? Ką su jais padarysime? .
Morganas suirzęs persibraukė pirštais plaukus.
— Dėl jų gali nesukt sau galvos. Jais pasirūpinsim mes su Edu.
Kitsoną išpylė karštis. Dabar jam buvo aišku, kad vairuotojas ir sargybinis bus nužudyti.
— Juk jie pamatys priekabą,— nuo susijaudinimo gergždžiančiu balsu pasakė jis.— Ir paskui nurodys ir jos, ir mūsų žymes.
— Ir tegul! — Iš Morgano tono buvo matyti, kad Kitsonas jam įgriso.— Juk pasakiau, kad tau nereikės dėl jų galvos sukti. Tai bus mano ir Edo darbas.
Kitsonas dirstelėjo į Džinę. Bet ir jos medinis veidas nesuteikė jam nė truputėlio paguodos. Kažkas jo viduje ėmė įkalbinėti: „Greičiau viską mesk. Juk tai bus žmogžudystė... Ir aklam tas matyti. Jie nepaliks gyvų sargybinio ir vairuotojo."
Morganas tarė:
— Na, jeigu daugiau klausimų nėra, aš einu toliau.
— Klausyk, Frenkai, man taip nepatinka,— virpančiu balsu pertraukė jį Džipas.— Aš noriu tiksliai žinoti. Ką jūs ketina-
22. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai
*e daryti su vairuotoju ir sargybiniu? Kaip jūs užtikrinsit, kad jie nenurodytų faraonams mūsų žymių?
Morgano akys staiga pasidarė be galo rūsčios, veidas — kiaurus.
— Gal tu nori, kad aš tau viską paveiksliukais nupieščiau?— suurzgė jis.— O ką mes su jais galėtumėm padaryti, kaip tu manai, a?.. Taigi klausykit, šventieji angelai, ką pasakysiu. Abu jūs balsavote už. Aš perspėjau visus iš anksto, kad jeigu mes kur nors pramausim, atsisėsim į elektros kėdę. Ir pasakiau, kad balsuodami visi gerai pagalvotumėt. Judu balsavote už. Tai dabar neerzinkit manęs savo pliurpalais ir daugiau neklausinėkit, kaip mes priversime juos tylėti! Jūs žinote ne "blogiau už mus, ką su jais padarysim. Bet jūsų šito daryti neprašom. Aš jau sakiau — tai mudviejų su Edu darbas. Tiktai negalvokit, kad jūs dabar galit pasitraukt 'iš žaidimo. Dabar mes jau visi surišti į daiktą. Aš neketinu sužlugdyt visos operacijos vien dėl to, kad jūs staiga pasijutot dideli teisuoliai. Supratot abu?
Džipas goktelėjo. Šalti, negailestingi žiburiukai Morgano akyse jį iškart atvėsino. Jis suprato, kad jeigu dar mėgins prieštarauti, Morganas nesvyruodamas paleis jam kulką į kaktą.
— Gerai, tegul bus taip, Frenkai,— pasakė Džipas tyliu bal-<su.— Tu vyriausias.
— Taip, aš vyriausias,— atkirto jam Morganas ir staigiai pasisuko į Kitsoną.— O tu ką pasakysi?
Morgano Kitsonas nebijojo, jis bijojo Džinės. Jeigu jai užteks drąsos pereiti tą visą baisumą, tai ir jam užteks.
— Negalima jau net paklausti?—pasakė jis, įdėmiai žiūrėdamas į Morganą.— Ir kas čia tokio?
— Galima, aišku,— jau kiek ramiau sušneko Morganas.— Tai atsakymą girdėjot. Dabar jau galiu kalbėti toliau, ar jūs dar norėsite pagaišinti laiką?
— Kalbėk,— atsakė Kitsonas, ir jo veidas nukaito.
— Kai išvažiuosime į autostradą, leidžiamės tiesiai į Fon Leiką. Ten yra didelis kempingas, ir mes ramiai pastatome savo priekabą pačiame jo viduryje tarp dviejų šimtų kitų. Fon Leiką turėtumėm pasiekti vidurdieny. Aplink visą ežerą daugybė namukų. Kitsonas išsinuomoja vieną.— Morgano balsas buvo kažkoks šaižus, jis vis dar negalėjo nusiraminti. Dabar vėl pakėlė akis į Kitsoną.— Priekabą pastatai netoli namelio ir vaidini su Džine jaunavedžius — žvejojat, plaukiojat, linksminatės. Žodžiu, elgiatės taip, kad žmonės suprastų, jog ta* jūsų medaus mėnuo ir jūs norite būti vieni. Tuo tarpu Džipasr aš ir Edas tvarkysimės su šarvuočiu.
— Motina švenčiausioji!—šūktelėjo įširdęs Blekas.— Tas kelmas iš tikrųjų nelabai sunkų darbą išsirinko!
Kitsonas pašoko sugniaužęs kumščius, visas išraudęs.
— Nusiramink, girdi!—kaip kirviu nukirto Morganas, ir tas metalinis balsas iškart sustabdė Kitsoną.— Klausyk, Edai, suprask pagaliau, kad šitą darbą dirbame visi kartu. Kitsonui tenka ši rolė todėl, kad jis geriau už bet kurį iš mūsų vairuoja mašiną. Ir todėl liaukis prie jo kabinėtis, arba mes turėsime rimtai pasišnekėti. Man jau bloga darosi nuo to jūsų: inkštimo. Vienintelė Džine visą laiką tyli. Jeigu norite, kad mums pasisektų, turime dirbti visi draugiškai. Užsirašykite šitų sau ant kaktos ir vieną kartą baikite barnius!
Blekas patraukė pečiais.
— Gerai, gerai, tyliu. Negalima jau nė žodžio pasakyti.
Morganas ilgai žiūrėjo į jį, ir tik kai Blekas nusuko akisr
vėl pradėjo kalbėti:
— Kai tik pastatome priekabą, Džipas pradeda dirbti. Darbas nelengvas. Priekaboje bus ankšta ir karšta, bet su tuo teks apsiprasti, Džipai. Mes su Edu sėdėsime kabinoje, kad tau nemaišytumėm. Jeigu reikės mūsų pagalbos, būsime šalia. Mums* trim bus bjauriausia, nes turėsime tupėti priekaboje iki tamsos. Kai sutems, nakvoti eisime į namelį, bet vos tik ims švisti, vėl grįšime į priekabą. Mes jokiu būdu negalime niekam pasirodyti. Turėsime saugotis kiekvienam žingsny. O jeigu Džipas pamatys, kad reikia daugiau laiko, gausim keltis į kitą vietą. Tokiu atveju turėsime važiuoti į kalnus, bet aš šito labai nenorėčiau. „Bankas" tokio svorio gali įkalnėn neužtempti, o jeigu kur nors kalnuose įstrigsime, mūsų dainelė sudainuota.— Jis pažiūrėjo į Džipą.— Klausimų yra? *