— Tai tu nori, kad aš krapštyčiausi su tuo užraktu priekaboje?— paklausė Džipas.— Bet ten negalėsiu naudoti autogeno, Frenkai, bus iškart matyti pro užuolaidėles, be to, tai pavojinga, visi galime supleškėti.
— O gal visai nė nereikės autogeno,— nuramino jį Morganas.— Juk užraktas bus nustatytas tam tikram laikui, gal tu atspėsi kombinaciją ir atidarysi be jokio vargo.
Džipas nušvitęs linktelėjo.
Morganas nušliaužė nuo varstoto ir išsitiesė.
— Tai štai, toks mūsų planas. Jis labai kruopščiai apgalvotas, bet, žinoma, nėra idealus. Joks planas negali būti idealus. Aš esu įsitikinęs, kad šarvuotį paslėpti mums pasiseks. Niekam neateis į galvą ieškoti jo mūsų priekaboje, kai ji stovės tarp šimtų kitų. Tai labiausiai vykusi plano dalis.— Jis pažiūrėjo į Džinę.— Liuks, mažyte. Iš tikrųjų liuks.
— Viskas bus gerai,— užtvirtino Džine,— jeigu tik kiekvienas padarys tą, kas pasakyta.
Šaltas ryžtingumas Džinės akyse nepatiko Kitsonui. Jis prisiminė Džipo žodžius, kad šitokia mergina skirta meilei. Dabar, žiūrėdamas į šaltą sukaustytą jos veidą ir nuožmias akis, jis nusprendė, kad Džipas bus prifantazavęs.
— Aš irgi taip manau,— pasakė Morganas ir pažiūrėjo į savo laikrodį.— Edai, judu su Kitsonu imkit Džipo mašiną ir važiuokit. Reikės apsukti kelias aikšteles. Automobilį Džinei reikia suorganizuoti šįvakar. Kai tik turėsite rankose, spauskite čia,— Džipas jį perdažys. Galit važiuoti.
Susiraukęs ir nepatenkintas, kad visą vakarą turės praleisti su Bleku, Kitsonas atsistojo ir nugoglino į duris.
Blekas, tyliai švilpaudamas, nusekė jam iš paskos. Eidamas pro Džinę, mirktelėjo jai. Džine pažiūrėjo į jį visai abejingai, bet Blekas ir toliau rodė dantis, o priėjęs prie durų, vėl mirktelėjo.
Po kelių minučių „Linkolnas" suburzgė ir nuvažiavo.
— O tavęs, Džine, noriu paprašyti tik vieno — parūpink maisto. Paimk dvi pintines ir pripirk konservų.— Morganas ištraukė iš kišenės pinigų ir padavė jai.— Imk tą, kas ne taip greitai genda, ir įdėk porą butelių viskio. Daugiau tau jokių užduočių. Susitinkame čia penktadienio rytą, aštuntą valandą. Sutarta?
— Sutarta.
Ji išplėšė iš bloknoto du savo prirašytuosius lapus ir padavė jam.
— Gal tave pavežti?—paklausė Morganas, iš anksto žinodamas atsakymą.— Dar tebelyja.
Ji apsivilko lietpaltį ir papurtė galvą.
— Ne, ačiū. Aš važiuosiu autobusu.— Ji pažiūrėjo į jį.— Tu tiki, kad mums pasiseks?
— Taip,— atsakė Morganas.— Tu irgi tiki, ar ne?
— Tikiu,— kiek padelsusi linktelėjo Džine.— Sudie, Džipai.— Ir skubiu žingsniu išėjo į lietų.
Džipas jautėsi kaip niekada blogai. Tik mintis apie du šimtus tūkstančių dolerių ir tyli, nuo Morgano sklindanti grasa neleido jam visai supliukšti. Dabar jis su siaubu galvojo apie būsimą žygį. O jeigu kas nors nepasiseks! Jeigu jie paklius faraonams į nagus? Švenčiausioji Marija! Ką apie jį pagalvotų motina?
Morganas paplojo jam per petį.
— Nusiramink!—pasakė jis.— Kitą savaitę tokiu metu visas pasaulis bus tavo kišenėje. Juk dėl to verta surizikuoti, tiesa? Ateisiu rytoj rytą. Tu puikiai sutvarkei priekabą, Džipai. Iki! — Ir draugiškai niuktelėjęs jam į krūtinę, Morganas išėjo.
2
Važiuodamas į didelę mašinų stovėjimo aikštelę už „Gomon" kino, Kitsonas buvo visai sutrikęs. Jis neturėjo nė menkos vilties, kad jiems pasisektų, ir dabar jau aiškiai suprato, kad bus įpainiotas į žmogžudystę. Sis dalykas būtų visai atėmęs jam drąsą, jeigu ne Morgano duota viltis — juodu su Džine vaidins jaunavedžius. Galės kartu plaukioti, šokti, vaikštinėti. Kitsonas matė, kad viską, kas Džinei pavedama, ji įvykdo labai sąžiningai, ir todėl neabejojo, kad ir šį savo vaidmenį atliks taip, tarytum jie iš tiesų būtų vyras ir žmona. Mintis, kad keletą dienų jis galės taip artimai praleisti su Džine, atsvėrė nesėkmės ir galimo arešto baimę.
Blekas, atsilošęs šalimais, pakreipęs akis, vogčia sekė Kitsoną.
— Klausyk, berneli,— staiga netikėtai prašneko jis,— kaip matau, pats metas tave įspėti, kad neprisigalvotum ko nors dėl Džinės. Mes su ja jau esame susitarę. Kai tik užbaigiam šitą reikalą, abu išvažiuojam. Aš prižadėjau jai parodyt Paryžių ir Londoną. Sakau, geriau perspėsiu tave, kad ko nors neprasimanytum.
Kitsonas vos neatsitrenkė į sunkvežimį, kuris sulėtino greitį prieš sustodamas, nes šviesofore užsidegė raudona šviesa.
Jis pasijuto taip, tarsi kas būtų iš visų jėgų trenkęs jam 4 paširdžius. Paskutinę akimirką sustabdė mašiną ir kupinas įtūžio atsisuko į Bleką.
— Meluoji!—sušvokštė jis.— Niekur jinai nevažiuos su to-Iriu pašlemėku kaip tu. Tu tiktai nori apdumt man akis!
Blekas buvo patenkintas, kad Kitsonas iškart čiupo jauką ir dabar atrodė lyg įsiutintas bulius.
— Ką-ą?—nusijuokė Blekas.— Atsipeikėk, vaikeli. Juk aš -daug labiau jai tinku negu tu. Pirmiausia — aš išsilavinęs žmogus. O tu... tu juk pasirodysi kaip paskutinis kvailys, kai Paryžiuje reikės užsakyti pietus. O kaip tu su savo suplotu snukiu nusivesi ją į kokią padorią vietą? Juk tikriausiai nemoki nė skaityti, a?
— Nutilk,— suriko Kitsonas,— arba tuojau išmalsiu dantis.
— Nepatariu! — pasakė Blekas staigiai pasikeitusiu, šaižiu balsu.— Praėjusį kartą mane užklupai netikėtai kaip avinėlį, daugiau nebandyk — taip sudirbsiu, kad šlapia vieta liks.
Kitsonas buvo jau besisukąs smogti Blekui, bet tuo momentu užpakaly sutūtavusi mašina grąžino jam protą.
Jis pakėlė akis ir pamatė, kad jau dega žalia šviesa, o jis gerokai atsilikęs nuo priešais važiuojančių mašinų.
Sunkiai alsuodamas ir tylomis keikdamasis jis nuvažiavo pirmyn.
— Taigi,— Blekas su pasigardžiavimu toliau erzino Kitsoną,— mudu jau kalbėjomės vieną dieną ir susitarėm važiuot į Paryžių. Prieš porą metų aš esu ten buvęs, neblogai pažįstu miestą. Džine sakė jau seniai nori...
— Užsičiaupk, pasakiau!—suriko Kitsonas.— Arba aš tuojau ■sustabdysiu mašiną ir užčiaupsiu tau žabtus!
— Na, na, nusiramink,— pasakė Blekas globėjišku tonu.— Aš tik norėjau tave perspėti: kai ten vaidinsi įsimylėjusį jaunikį, neužmiršk, kad pirmojo teisė — man. Jeigu užmirši, galim abu turėt nemalonumų.
Tinkamo atsakymo Kitsonas nespėjo sugalvoti — jie privažiavo automobilių stovėjimo aikštelę. Kitsonas staiga pasijuto prislėgtas. Tokiai merginai kaip Džine tikrai galėjo patikti šitoks susilaižęs frantas — išsilavinęs, mokantis gražiai elgtis.
Velniai jį žino, gal ir Paryžiuje jis yra buvęs. Šitas faktas visai priveikė Kitsoną.
Nebuvo Kitsonas garantuotas ir dėl tor. ar galėtų nurungti? Bleką tikroje kovoje. Juk Blekas keturiolika svarų už jį sunkesnis ir geros formos. Kitsonas kartą matė, kaip jis vienoj užeigoj mušėsi — galingi buvo jo smūgiai, žiaurūs. Blekas kirto be jokio gailesčio, nevengdamas niekingiausių triukų, kad tik nugalėtų.
Atvažiavę į automobilių stovėjimo aikštelę, jie pastebėjo,, kad dvi ilgos mašinų eilės visai nesaugomos.
Kai abu išlipo iš mašinos, Blekas pasakė:
— Tu peržiūri aną viršutinę eilę, aš — šitą. Rasi ką nors-tinkamo — švilptelk.
Juodu išsiskyrė, ir Kitsonas greitu žingsniu nuėjo palei ilgą-automobilių virtinę. Viduje jis tiesiog kunkuliavo. Bandė save* įtikinti, kad Blekas apie savo susitarimą su Džine melavo, ir vis dėlto negalėjo nesijaudinti. Jis guodėsi tiktai mintimi, kad, šiaip ar taip, dvi dienas — o jei pasiseks, net ir tris — praleis su ja visai vienas ir pasistengs išnaudoti tą vienintelę progą laimėti Džinę. Tik jis abejojo, ar tai iš viso įmanoma. Džine* tarpais būdavo tokia nuožmi ir bejausmė, jog Kitsonui rodės, joks vyras nebūtų sugebėjęs įkvėpti jai meilės.