Staiga jis sustojo — tarp „Kadilako" ir „Jaguaro" stovėjo* dvivietis MG markės sportinis automobilis. Šitas tiks, tarė sau Kitsonas, greitai žvilgtelėjo kairėn, dešinėn ir, įsitikinęs, kad šalimais nieko nėra, priėjo prie automobilio. Pasišviesdamas mažu žibintuvėliu, apžiūrėjo jį, kiek paieškojęs rado ir raktuką.
Jis švilptelėjo Blekui, kuris ėjo palei kitą mašinų eilę.
Blekas atėjo pas jį.
*— Šitas, atrodo, tinka,— pasakė Kitsonas.— Ir raktukas yra..
Blekas apžiūrėjo automobilį ir linktelėjo.
— Bus gerai. Tu pradedi teikti vilčių, sodžiaus bernužėli,— pasakė jis, pašaipiai nužvelgdamas Kitsoną.— Dabar varyk jį pas Džipą. Kadangi esi išrinktas neprilygstamu vairuotoju ir darbas tau teko ne per daug sunkus, tai gal nepakenks ir truputis rizikos, prieš pradedant žaisti su Džine.
Šito Kitsonas negalėjo nukęsti. Nesvarstydamas jis užsimojo kumščiu Blekui į galvą. Tačiau Blekas kaip tik tokio Kitsono atsako ir tikėjosi ir buvo tam pasiruošęs. Jis pakreipė galvą kairėn, ir Kitsono kumštis pralėkė jam virš peties, o kai Kitsonas, netekęs pusiausvyros, pasviro į priekį, Blekas, sutelkęs visą savo svorį ir jėgą, iš kelių colių atstumo smogė jam į paširdžius.
Kitsonas jau kiek mėnesių buvo nesitreniravęs, jo raumenys buvo apsilpę, ir smūgis jį kirste nukirto. Gaudydamas orą, jis parkrito ant kelių, akyse iš skausmo plykstelėjo balta liepsna.
Blekas žengė žingsnį atgal, žiaurus šypsnys iškreipė jo veidą.
— Dabar mes atsiskaitę, veikėjau,— pasakė jis.— Daugiau nedrįsk pakelt prieš mane rankos — teks dar labiau gailėtis. Ir greičiau varyk mašiną pas Džipą. Supratai?
Jis nuėjo prie Džipo „Linkolno", o Kitsonas tebeklūpėjo, nuleidęs galvą, stengdamasis įkvėpti bent gurkšnį oro į dūstančius plaučius.
Tik po kelių minučių jis pagaliau šiaip taip atsipeikėjo. Sukaupęs jėgas atsistojo, degdamas iš gėdos, kad buvo taip pažemintas, nusvirduliavo prie automobilio, įlipo, užvedė jį ir išvažiavo iš aikštelės.
„Pats kaltas,— be jokios užuojautos pasakė sau Kitsonas, šalutinėmis gatvelėmis važiuodamas Džipo dirbtuvės link.— Bet daugiau šitaip nebus."
Jis buvo įsitikinęs, kad dar išmuš valanda juodviem su Ble-ku galutinai suvesti sąskaitas. Jau keli mėnesiai Blekas vis kimba prie jo, bet jeigu sumanė paveržti nuo jo Džinę, tai tegul gerai apsigalvoja. Sį sykį Blekas tikėjosi jo smūgio, buvo tam pasiruošęs. Blekas — pavojingas varžovas, reikia būti budriam ir saugotis triuškinančios jo dešiniosios. Po vieną kartą juodu abu vienas kitą užklupo netikėtai. Nuo šiol abu akylai seks vienas kitą.
Tuo metu, kai Kitsonas skubėjo pas Džipą, Morganas važiavo į savo nuomojamą butą, esantį nuošaliau nuo centrinės gatvės.
Morgano mintys sukosi tik apie būsimą žygį. Jau keletą kartų jis pergalvojo visą veikimo planą ir apskritai į šį darbą žiūrėjo kur kas rimčiau negu kiti trys bendrai. „Paskutinis kartas",— kalbėjo jis sau dabar, laviruodamas begaliniame mašinų sraute.
Lietus jau buvo apstojęs, bet kelias buvo slidus, blizgėjo po žibintų šviesomis, ir Morganas važiavo atsargiai.
Kai tik pinigus turėsime rankose, mąstė jis, reikės nedelsiant visiems išsiskirstyt. Sau jis jau buvo viską pasiruošęs. Piniginėje turėjo lėktuvo bilietą į mažą miestelį prie Meksikos—Kalifornijos sienos, specialų bilietą, be datos, duodantį teisę išskristi bet kuriuo metu bet kuriuo lėktuvu. Tame miestelyje buvo numatęs padėti saugoti savąją grobio dalį ir iš anksto turėjo užsisakęs banko seifą-automatą. Padėjęs pinigus, pereis Meksikos sieną ir palauks, kol nutils triukšmas. Kai viskas aprims, pradės supirkinėti vertybinius popierius ir kai šitaip sutvarkys visus du šimtus tūkstančių dolerių, tada visas pasaulis bus ne tik jo kišenėje, bet ir po jo kojomis.
Jis neapgaudinėjo savęs, kad pinigai atsieis lengvai. Tikimybės, jog viskas baigsis sėkmingai,— ne daugiau kaip penkiasdešimt procentų. Gaudynės bus žiaurios: policija ir armija mes visas pajėgas, griebsis visų įmanomų gudrybių, kad kaip nors susigrąžintų pinigus. Morganas nepasitikėjo nei Bleku, nei Kitsonu, nei Džipu. Kol tempia visus už ausų — gerai, bet jeigu tik paleis vairą iš rankų, jeigu jiems patiems teks parodyti iniciatyvą, iškart viskam galas. Jam darėsi apmaudu, pagalvojus, kad rizikuoja dėl milijono, o gaus tiktai penktadalį. Morganas instinktyviai jautė, kad likusieji pinigai tučtuojau atiteks policijai. Nebent Džine išsaugotų savąją dalį.
Džine jam patiko, bet sykiu kėlė rūpestį.
Jos planas paimti šarvuotį buvo gerai apmąstytas, puikus. Bet jis netikėjo, kad būtų galėjusi jį sugalvoti pati. Kas tada stovi už jos nugaros? O gal ji ką nors apgavo?
Sakykim taip. Bet tai ne jo reikalas. Ji patikėjo savo planą jam, ir jis padarys viską, kad iš to pasipelnytų. O sunkiausio ir pavojingiausio darbo ji ėmėsi pati.
Morganas truktelėjo pečiais, susiraukė. Paskui, išmetęs Džinę iš galvos, ėmė vėl įtemptai svarstyti užpuolimo planą.
Penktadienio rytą, apie šeštą valandą, Džipas po bemiegės nakties pakilo nuo savo gulto ir priėjo prie atviro lango pažiūrėti, kaip iš už kalnų kyla saulė.
Po dviejų valandų prasidės tai, dėl ko buvo tiek tartasi, tiek kalbėta, kad jam net galva sukosi. Tai bus didysis išbandymas jo patirčiai, sumanumui ir išradingumui — juk reikės atidaryti vieną sudėtingiausių pasaulyje užraktų. Dėl to Džipas buvo kaip nesavas. O jeigu nepasiseks? Jis krūptelėjo, pagalvojęs apie Morgano rūstybę.
Stengdamasis kaip nors nusiraminti, prisipylė į skardinį dubenį šalto vandens ir nusiprausė. Paskui pradėjo skustis, įsipjovė keliose vietose ir išsigando, pastebėjęs, kaip virpa rankos. O kad galėtum pajusti, kaip krinta spynos verstuvai, užfiksuoti juos reikiamu momentu, turi vis šūktelti diską vos per plauką,— dėl to ranka privalo būti tvirta.
Žiūrėdamas į virpančias rankas, Džipas giliai atsikvėpė. Reikia susiimti, negalima šitaip ištižti, tarė jis sau. Juk visada didžiavaisi pirštų jautrumu ir rankų tvirtumu. O jeigu šitaip panikuosi, tada, žinoma, seifo neatidarysi.
Jis pažiūrėjo į kitą kambario sieną, kur kabojo motinos duotas medinis nukryžiuotasis. Gal pasimelsti,— tiek metų nebuvo meldęsis. Bet kai atsiklaupė priešais kryžių ir persižegnojo, kaip kadaise buvo išmokytas, susigriebė, kad nė vienos maldos nebeatmena. Jis suprato, kad negali prašyti dievo pagalbos, jeigu ruošiasi piktam darbui, todėl, murmėdamas kažką be jokio sąryšio, kartojo ir kartojo tuos pačius žodžius: „Atleisk man..."
Mažame kambarėlyje kitame miesto gale Kitsonas, ką tik išlipęs iš lovos, virėsi kavą. Jis jautė, kaip jį laiko apglėbusi šalta baimės ranka.
Naktis buvo bjauri, iki pat ryto jis nervindamasis prasivartė nuo šono ant šono. Dabar jau viskas paruošta, aštuntą valandą prasidės, ir kelio atgal nebėra. Bet jeigu ne tos dvi dienos, kurias galės praleisti su Džine, jis tučtuojau susimestų į krepšį savo daiktelius, sėstų į traukinį ir dumtų kuo toliau-šiai nuo Morgano ir šito miesto. Visa savo esybe jis jautė, kad šitas sumanymas pasmerktas pražūčiai, bet jį laikė nenumaldoma bepražystanti meilė Džinei.
Kava išvirė, bet jis negalėjo gerti. Jį pykino net kavos kvapas, todėl skubiai išpylė puoduką į kriauklę.
Kitame kambaryje, kitoje gatvėje, nelabai toli nuo Kitsono, žiūrėdamas pro langą, kaip virš stogų kyla saulė, sėdėjo Morganas. Plonomis lūpomis suspaudęs cigaretę, jis paskutinį kartą svarstė visas smulkmenas, kurias dar prisiminė prabėgusią naktį. Tarsi generolas prieš mūšį jis mintyse tikrino kiekvieną plano detalę, patenkintas savo nuveiktu darbu. Jis buvo pasiruošęs ir pergalei, ir pralaimėjimui, tvirtai žinodamas, kad savo plano jau nebegali nei pakeisti, nei pataisyti: