Dabar viskas priklausė nuo atskirų žmonių. Jeigu išlaikys Džinės nervai; jeigu Edas neprašaus pro šalį; jeigu Kitsonas susitvarkys su mašina ir priekaba; jeigu Džipas nepradės pa-nikuot ir atidarys šarvuotį... Kiek daug „jeigu", bet tas jau nebe jo valioj. Save Męrganas buvo patikrinęs ne sykį, dėl savęs jis neabejojo. Pažiūrėjo į savo ramias, nė kiek nevirpančias rankas ir liko patenkintas — jo nervai stiprūs, jis nesusvyruos.
Kitoje miesto pusėje, savo dviejų kambarių bute, Blekas dar tebebuvo lovoje. Gulėjo ant nugaros ir žiūrėjo, kaip per sieną slenka saulės spindulys. Kai spindulys atsidurs dešiniajame kampe, pačioje palubėje, bus metas keltis.
Vakar vakare Blekui buvo kilusi pagunda paskambinti Glorijai ir pasikviesti ją nakčiai, bet suprato, kad tai pavojinga. Jo lagaminai buvo jau sukrauti, o nereikalingi daiktai atiduoti į saugojimo kamerą. Glorija būtų iš karto supratusi, kad jis susiruošęs išvažiuot iš miesto, ir būtų ėmusi klausinėti. Gal net būtų iškėlusi sceną, taigi naktį prieš didįjį darbą jam teko praleisti vienam. Vienas jis jau nebuvo miegojęs daugelį metų, todėl ši naktis jam pasirodė ilga ir vieniša...
Dabar, žiūrėdamas į pamažu slenkantį saulės spindulį, jis bandė įsivaizduoti, kaip jausis po to, kai nušaus sargybinį. Tai bus paskutinis žingsnis nusikaltimo kelyje. Iki tol jis niekada nebuvo planavęs žmogžudystės ir per visus apiplėšimus, kuriuose buvo dalyvavęs, stengdavosi apsieiti be kraujo praliejimo.
Jis nejautė sąžinės priekaištų dėl to, kad turės nušauti sargybinį. Jam duota tokia užduotis, ir jis ją atliks. Tas žmogus turi mirti, kitaip visas jų planas nueis po velnių. Ir vis dėlto, priimdamas tai kaip realų faktą, Blekas negalėjo negalvoti, kaip jis jausis, kai išlįs iš savo slėptuvės, prieis prie negyvo sargybinio ir pažiūrės į jį. Kalėjime jis buvo šnekėjęs su žmogžudžiais. Jie visi gyrėsi savo darbais, bet neramiai lakstančiose jų akyse slypėjo baimė. Blekas suprato,— jie patys save laiko atskalūnais. Tokios išraiškos jis niekada nematė kitų žmonių akyse, kad ir koks bjaurus būtų buvęs jų gyvenimas. Ir todėl negalėjo negalvoti, kaip jis atrodys po to, kai nužudys sargybinį— ar taip pat kaip tie jo sutikti žmogžudžiai?
Kai paspaus šautuvo gaiduką, jis ne tik nužudys žmogų,— kaip įkaitą likimui atiduos savo paties gyvenimą. Nuo to momento, kai iš vamzdžio išlėks kulka, jis iki pat mirties nebegalės ramiai vaikščioti žeme. Jis niekuo nebepasitikės, stings iš baimės, kiekvieną kartą išgirdęs beldimą į duris, pamačius policininką, jam prakaituos rankos, o naktimis kankins košmarai. Jis taps atskalūnu.
Saulės spindulys jau buvo užsiropštęs į pačią palubę dešiniajame kambario kampe. Blekas nusimetė antklodę ir atsikėlė.
Perėjo per kambarį, paėmė pustuštį viskio butelį ir įsipylė deginančio skysčio į stiklinę. Siurbtelėjęs gerą gurkšnį, išsiviepė ir prisiversdamas nurijo.
Valandėlę stovėjo nejudėdamas, paskui, pajutęs, kad viskis pradeda veikti, nuėjo į vonią ir atsisuko dušą.
Pačiame miesto pakraštyje mažame skurdžiame kambarėlyje, viršutiniame mebliuotų kambarių namo aukšte, Džine užvožė lagaminą, kuriame sutilpo visa jos manta.
Ji pažiūrėjo į laikrodį — buvo be dvidešimt septynios.
Nusprendusi, kad pas Džipą eiti dar visu pusvalandžiu per anksti, ji priėjo prie lango ir pažiūrėjo žemyn, į siaurą purviną gatvę, iš abiejų pusių apstatytą skardinėmis atliekų dėžėmis.
Jeigu jiems pasiseks, galvojo ji, po kelių dienų ar po kelių savaičių šitas baisus niūrus gyvenimas taps praeitimi. Ji turės pinigų. Galės nuvažiuoti į Niujorką, nusipirkti drabužių, gal net išsinuomoti gerą butą ir gyventi taip, kaip svajojo jau daugelį metų.
Jeigu jiems pasiseks...
Ji tikėjo Morganu. Juodu abu buvo vienminčiai. Kaip gerai jis sugalvojo: „Visas pasaulis kišenėje"... Apie tokį gyvenimą ji ir svajojo. O svajonės gali išsipildyti tik tada, kai turi daug pinigų.
Jeigu yra žmogus, kuris gali paimti šarvuotį ir prisikasti prie pinigų, tai Morganas. ‘
Visi kiti...
Ji susiraukė.
Daug kas priklauso nuo Džipo. O jis taip nervinasi, jog bjauru žiūrėti. Visa viltis, kad Morganas atves jį į protą.
Su Bleku gali būti nemalonumų. Ji prisiminė, kaip jis į ją žiūrėjo. Kai apsistos kempinge, reikės būti atsargiai, nepasilikti su juo dviese.
Ji susiraukė, pagalvojusi apie Kitsoną. Jis aiškiai ją įsimylėjęs. Šaltas, apskaičiuojantis jos protas ir širdis kiek sušilo, prisiminus, su kokia neviltim akyse jis žiūrėjo į ją ir kaip stengėsi palenkt savo pusėn, kai juodu važiavo į Marią.
Kai ji praturtės, aplinkui pradės suktis gaujos mergišių ir visaip stengsis išvilioti iš jos pinigus. Tada gal ir neblogai būtų susidėjus su Kitsonu. Juodu abu turėtų kone pusę milijono. Su tuo bernužėliu nesunku būtų tvarkytis, o pasikliauti juo galima. Taip būtų saugiau, juk žmonėms gali kilt įtarimas, iš kur dvidešimtmetė mergina turi tiek pinigų. Savarankiškai gyvenanti vieniša mergina visada kelia įtarimą.
Apie tai reikės pagalvoti.
2
Morganas atvažiavo pirmas.
Jis sustojo priešais Džipo dirbtuvę, kai „Biuiko" laikrodžio rodyklės rodė be dešimties minučių aštuonias.
Vakar vakare jis su Bleku ir Džipu iki išnaktų tvarkė ir tikrino „Biuiką", kol galų gale visi liko mašina patenkinti, o tada sėdo į ją ir išbandydamas parvažiavo namo.
Kai dabar įėjo į dirbtuvę, Džipą rado tikrinantį įrankius, sudėtus priekaboje į spintutę.
Jis iškart pastebėjo, kad Džipas išbalęs ir sunkiai alsuoja. Kai dėliojo įrankius spintutėje, jo rankos drebėjo.
„Praeis,— pagalvojo Morganas,— turi praeiti."
Dabar, kai išmušė valanda žengti pirmąjį žingsnį, net jis pats buvo įsitempęs, todėl galėjo suprasti ir Džipo nervinimąsi. Tačiau visai neketino su juo popintis toliau, jeigu jis tuojau pat nenusiramins.
— Sveikutis, Džipai,— pasisveikino jis.— Kaip jautiesi?
— Normaliai,— atsakė Džipas, vengdamas Morgano žvilgsnio.— Atrodo, bus karšta diena. Bet geriau kaitra, negu lietus, ar ne?
Į daržinę įėjo Džine, nešina lagaminu ir didele pintine.
Morganas tik žvilgtelėjęs suprato, kad mergina blogai išsimiegojusi. Po akimis juodi ratilai, veidas išblyškęs, nors ir pasidažiusi.
— Na, štai ir pradedam,— pasakė jis eidamas prie jos.— Jaudiniesi?
Mergina pažiūrėjo į jį; jūros žalumo akys buvo šaltos ir abejingos.
— Ne daugiau kaip tu.
Morganas šyptelėjo.
— Vadinasi, jaudiniesi,— pasakė jis.
Įėjo Kitsonas, jam iš paskos — Blekas.
Morganui iškart dingtelėjo, kad Blekas išgėręs. Veidas buvo raudonas ir judesiai pernelyg laisvi. Morganui širdį sugnybo baimė.
Kitsonas atrodė susinervinęs, bet valdėsi daug labiau negu Džipas ar Blekas, ir tai nustebino Morganą.
Dabar iki aštuonių buvo likusios dvi minutės, ir jis nusprendė, kad nėra prasmės ilgiau delsti ir dar tampyti ir taip jau įsitempusius nervus.
— Na, tai ir judam,— tarė jis.— Jūs, vyrai, išvežat priekabą. Džine sėda į automobilį ir važiuoja prie agentūros.
Morganas nuėjo kartu su ja ir, atsistojęs ant mašinos laiptelio, žiūrėjo, kaip ji sėda už vairo. „Šaunuolė, tokia rami",— žavėdamasis mergina, pagalvojo jis.
— Ką daryti, tu žinai, ir viską padarysi kaip reikia,— padrąsino jis ją.— Laimingai!