Džine vos pastebimai jam šyptelėjo ir užvedė automobilį.
Tada prie jos atskubėjo Kitsonas.
— Laimingai,— pasakė jis.—Žiūrėk, būk atsargi. Ta mašina labai greita.
Ji pažiūrėjo į jį ir linktelėjo.
— Ačiū, ir tau sėkmės,— palinkėjo ji Kitsonui ir išvažiavo iš daržinės.
Po penkių minučių iš dirbtuvės iššliaužė ir „Biuikas", tempdamas priekabą.
Morganas su Bleku sėdėjo priekaboje ant grindų. Kitsonas vairavo.
Džipas užrakino dirbtuvės duris ir ant pakabinamos spynos uždėjo lentelę su tokiais žodžiais: „Uždaryta vasaros atostogoms".
Staiga Džipą apėmė niūri nuojauta, kad jis daugiau niekada nepamatys šitos senos suklypusios pašiūrės, kurioje praleido penkiolika nerūpestingų gyvenimo metų. Nors pelno ne kažin kiek iš dirbtuvės buvo gavęs, bet pamilo ją taip, kaip tiktai sentimentalus italas moka mylėti kokį daiktą ar vietą, ir kai įsiropštė į priekabą, jo akys buvo pilnos ašarų.
— Kas atsitiko, plačiašikni?—rūsčiai paklausė Blekas. Jo kantrybė baigė išsekti.— Ko čia dabar taip susigraudinai?
— Nutilk! — amtelėjo Morganas ir pasislinko, kad būtų vietos Džipui. Blekas nusisuko, bijodamas sutikti šaltas, grėsmingas jo akis. O Morganas, lengvai niuktelėjęs Džipui į krūtinę, pasakė:—Juk greitai turėsi tiek, kad šito laužo niekada nė prisimint nebenorėsi. Nusipirksi namą, vynuogyną, o cigarus rūkysi vieną nuo kito užsidegdamas. Moterys iš paskos būriais sekios, kai sužinos, kad turi du šimtus tūkstančių dolerių.
Džipas linktelėjo, per jėgą neaiškiai nusišypsojo.
— Gal ir taip. Tu tiki, kad viskas bus gerai, Frenkai?
— Žinoma, viskas bus gerai,— atsakė Morganas.— Pasikliauk manimi. Juk iki šiol aš visada gerai išvairuodavau, ar ne?
Kol „Biuikas" privažiavo žvyrkelį, einantį link „butelio kaklo", trys vyrai priekaboje buvo perkaitę, išvargę ir suirzę.
Jie neįsivaizdavo, kad bus taip tvanku ankštoje uždaroje priekaboje, kai į jos stogą pleškina karšti saulės spinduliai. Taip pat neįsivaizdavo, kad gali būti tokios netikusios lingės.
Kitsonas važiavo gana greitai, ir trys vyrai viduje, neturėdami už ko laikytis, susikratė kaip maiše, priekabos ratams šokčiojant per kelio nelygumus.
Išlaipino Džipą su vienu draudžiamu ženklu ir plaktuku. Džipas aiškiai nenorėjo likti vienas, bet sykiu aiškiai džiaugėsi, kad jam nereikės dalyvauti tolimesnėje operacijoje.
— Plačiašiknis,— sumurmėjo Blekas, kai lfBiuikasfir traukdamas priekabą, nuvažiavo keliu tolyn.— Jeigu jis nesusidoros su šarvuočiu, aš susidorosiu su juo pačiu.
Morganas ištiesė ranką, iš laikiklių, pritvirtintų prie lubų, ištraukė automatinį šautuvą ir numetė Blekui į rankas.
— Geriau galvok apie šitą,—paliepė jis šaltu griežtu balsu.— Džipu nesirūpink. Galvok apie savo darbą ir žiūrėk, neprašauk pro šalį.
Blekas paėmė šautuvą.
— Aš būčiau nieko prieš ko nors siurbtelti, Frenkai. Šitam krepšy yra du buteliai viskio.
— Vėliau —atsakė Morganas.— Pirma atlik savo užduotį, o tada galėsime švęsti.
Priekaba ėmė riedėti lėčiau ir sustojo. Kitsonas atidarė jos galą.
Jie buvo „butelio kakle11.
Du vyrai — Blekas su šautuvu ir Morganas su 45 kalibro koltu — išlipo iš priekabos. Kelias minutes jie stovėjo ir traukė giliai į plaučius gaivų ryto orą, jausdami, kaip saulė tvilkina veidus.
Morganas pasakė Kitsonui:
— Tu žinai, ką daryti. Lauki, kol išgirsti švilpuką, tada kuo greičiausiai važiuoji pas mus.
Kitsonas linktelėjo.
— Laimingai,— pasakė jis, pirma pasisukęs į Bleką, paskui — \ Morganą.
— Cha! Angelas sargas atsirado! — nusišaipė Blekas.— Sau laimės pasilinkėk.
Kitsonas gūžtelėjo, paskui perjungė bėgį ir ėmė tolti nuo jų. Tuo momentu Morganas pastebėjo, kad štangos liko priekaboje.
— Ei, ei,— sustaugė jis.— Sustok!
Kitsonas sustojo ir iškišo pro langą galvą.
— Po velnių! — Morganas piktai pažiūrėjo į Bleką.— Ar aš vienas turiu apie viską galvoti? Juk štangas palikom!
Kitsonas atidarė priekabos galą, Blekas išėmė štangas, ir Morganas žaižaruojančiomis iš pykčio akimis mostelėjo Kitsonui važiuoti. Kai „Biuikas" su priekaba pajudėjo, Morganas paėmė vieną štangą ir nunešė į kelio kraštą.
Tada ir Blekas paėmė ir nunešė kitą.
Morganas buvo tiek kartų iš vaikštinėjęs visą „butelio kaklą", kad kiekvieną krūmą žinojo beveik atmintinai. Jis parodė, kur pasislėpti Blekui, o pats nuėjo kokius šešis jardus
priekį.
Abu atsigulė ir įsmeigė akis į kelią.
Vieta išrinkta gera, nutarė Blekas. Jis prisidėjo prie peties šautuvą, prisimerkė ir nusitaikė. Pro tankius krūmus jis buvo visiškai nematomas, o pats puikiausiai matė, kur reikės šauti. Dabar jis pasijuto daug drąsesnis, tiktai gailėjosi, kad išlipant iš priekabos nepasisekė truktelti viskio. Tie trys gurkšniai, kuriuos išmetė namuose, buvo jau beveik išgaravę. Nors buvo dar ankstyvas metas, saulė kaitino labai smarkiai, jis suprakaitavo, burna visai išdžiūvo.
— Na kaip?—šūktelėjo Morganas.
— Puikiai,— atsiliepė Blekas, dar kartą prisitaikė, paskui pasidėjo šautuvą šalia savęs, išsitraukė nosinę ir nusitrynė rankas.
Morganas nusiėmė kaklaraištį, atsisegė marškinius ir pažiūrėjo į laikrodį. Buvo be penkių minučių vienuolika. Jeigu šarvuotis važiuos įprastiniu greičiu, „butelio kakle" turėtų būti pusę dvylikos. Džine turėtų pasirodyti anksčiau — maždaug po penkiolikos minučių.
Panorėjo rūkyti, išsiėmė cigaretę ir užsidegė.
Pamatęs, kad Morganas rūko, Blekas irgi užsidegė cigaretę. Jis padėjo ranką ant šautuvo ir, pastebėjęs, kad ji vis dar dreba, kreivai šyptelėjo. Jo nervai buvo įsitempę, širdis daužėsi. Toks laukimas — užvis bjauriausia.
Patylėjęs kokias penkias minutes, Morganas staiga pakėlė galvą ir įsiklausė.
— Atrodo, kažkas važiuoja,— pasakė jis.
Blekas pasiremdamas rankomis atsistojo.
— Tūpk, žioply!—sušnypštė Morganas.— Čia ne ji! Slėpkis greičiau!
Blekas nirte paniro po krūmais.
Už pusmylio dulkių debesyje pasirodė kažkokia mašina. Kai ji privažiavo arčiau, vyrai pamatė, kad tai karinis sunkvežimis. Kabinoje sėdėjo trys kareiviai. Sunkvežimis greitai pravažiavo pro šalį.
— Paštas,— pasakė Morganas.— Vėluoja.
Jo laikrodžio rpdyklės, atrodė, šliaužte šliaužė. Dvidešimt mi-
353
23. Nuotykiniai užsienio rašytoji) ktrinial
nučių po vienuoliktos jis pradėjo nervintis. O jeigu Džine su-siknežino? Arba neišlaikė nervai ir dėjo į kojas?
— Po šimts velnių! Kur ji taip ilgai?—tarė Blekas.
— Gal negalėjo iš miesto išvažiuoti... per mašinų spūstį,— sumurmėjo Morganas visai paniuręs/
— O jeigu jie neleido jai lenkti?—paklausė Blekas ir atsisėdo.— Ką mes darysim, jeigu šarvuotis atvažiuos pirmas?
_ — Nieko nedarysim. Rytoj vėl bandysim iš naujo.
— Bet tada jie tikrai įtars ką negero, kai vėl pamatys ją ant kelio,— suabejojo Blekas.— Gali sužlugt visas planas.
— Liaukis kvarksėjęs,— burbtelėjo Morganas.— Dar yra laiko. ..
Jis nutilo, tolumoje išgirdęs duslų motoro riaumojimą. Mašina lėkė dideliu greičiu. •
— Ji!
Po kelių sekundžių už kokios mylios jie išvydo sportinį automobilį, dumiantį „butelio kaklo" link.
— Lekia kaip be galvos! — šūktelėjo Blekas pašokdamas.— Tu tik pažiūrėk!
Morganas irgi atsistojo, neišleisdamas iš akių automobilio.
— Gal šarvuotis važiuoja iš paskos? Greičiau! Imk štangas!