Jis ištraukė iš kišenės ilgą skudurą ir susuko kaip virvę.
Paskui iš kitos kišenės išsiėmė skardinę benzino ir išėjo į kelią.
Jis išgirdo, kaip Džine ties posūkiu sulėtino greitį, o po kelių sekundžių automobilis jau buvo „butelio kakle". Morganas pamojavo jai, rodydamas, kur sustoti. Džine pasuko į kelio kraštą ir staigiai sustojo. *
Jos veidas buvo išblyškęs, akys degė iš pykčio ir susijaudinimo. Ji iššoko iš automobilio.
— Velniai, niekaip neleido aplenkti! Vos į griovį neįsiver-čiau! Greičiau!—Džinės balsas buvo įsitempęs, veidas baltas.— Jie tučtuojau pasirodys!
Ji čiupo revolverį, iš durų kišenės ištraukė buteli su kiaulės krauju.
— Kur?
Morganas parodė vietą ant kelio.
Ji ištraukė kamštį ir pradėjo lieti ten kraują, o Morganas su Bleku pakišo po automobiliu štangas ir lengvai jį pakėlė. Akimirką jis pastovėjo stačias, paskui nuvirto į griovį.
— Čiupk štangas ir slėpkis,— įsakė Morganas Blekui, atsukdamas benzino baką.
Nešinas štangomis, Blekas grįžo į savo slėptuvę. Džine su pasišlykštėjimu apsiliejo krauju kairiąją ranką ir sijoną.
Morganas ant skuduro užpylė benzino, vieną jo galą įkišo į automobilio benzino baką ir ištiesė jį visu šešių pėdų ilgumu ant kelio.
— Atvažiuoja! Jau matau! — sušuko Blekas.— Greičiau!
Morganas žvilgtelėjo į Džinę.
Ji gulėjo kniūpsčia kraujo klane. Kai akimirką kilstelėjo galvą, Morganas spėjo pamatyti, kokia ji susijaudinusi ir išbalusi.
— Revolverį turi?
— Turiu.
— Nesijaudink. Aš būsiu šalia, mažyte.
Uždegęs degtuką, Morganas staiga pagalvojo, ar apverstas automobilis ne per arti Džinės. Kai sprogs, liepsna ją gali apdeginti. Bet dabar ką nors pakeisti jau buvo vėlu.
— Greičiau! — kaip paklaikęs sušuko Blekas.
Morganas prikišo prie skuduro galo degantį degtuką, pralėkė pro Džinę ir nėrė į savo slėptuvę.
Liepsna nubėgo skuduru į benzino baką. Tą pačią akimirką pasigirdo sprogimas. Deginantis oro gūsis kone uždusino Morganą.
Juodi dūmai ir milžiniška oranžinė liepsna prarijo kelią.
— Jinai gyva iškeps!—suriko Blekas, dengdamasis rankomis veidą nuo karščio.
Morganas žinojo, kad Džinei dabar niekuo negali padėti, todėl stengėsi apie ją negalvoti ir ėmė akylai žiūrėti į kelią. Ties posūkiu pasirodė šarvuotis.
— Atvažiuoja!
Blekas čiupo šautuvą ir įsirėmė į petį. Taikiklis šokinėjo jam prieš akis, ir jis beviltiškai bandė sulaikyti šautuvą, kad nejudėtų. 7
Liepsna kiek sumažėjo, dūmai ėmė po truputį sklaidytis. Bet automobilis vis dar pašėlusiai liepsnojo, karštis buvo pragariškas.
Džine nekrusteldama* gulėjo kelio viduryje.
Iš tos vietos, kur lindėjo Blekas, visa scena atrodė kraupiai realistiška. Be jokių gyvybės žymių guli mergina, rankos ir sijonas kruvini, ilgos kojos pražergtos kaip pjuvenų prikimštos lėlės, šalia dega automobilis — įtikinantis pražūtingos katastrofos reginys.
Morganas mintyse keikė save, kam nenustūmė automobilio toliau nuo Džinės. .
Net ten, kur gulėjo jis, karštis buvo nepakeliamas. O ji buvo dar bent dvidešimčia pėdų arčiau liepsnos ir tikrai gyva degė. Bet Džine nė nekrustelėjo ir neišsidavė, kad šitaip kenčia.
Šarvuotis įvažiavo į „butelio kaklą1'.
Morgano pirštai tvirčiau suspaudė koltą. Jis aiškiai matė vairuotoją ir sargybinį ir stebėjo, kaip pasikeis jų veidai, išvydus liepsnojantį automobilį ir ant kelio gulinčią merginą. Vairuotojas staiga paspaudė stabdžius ir sustabdė šarvuotį maždaug per penkiolika pėdų nuo Džinės.
„Kas bus toliau?—galvojo Morganas.— Ką jie dabar darys?"
Viskas priklausė nuo šio momento. Visos jų viltys, visi planai kabėjo ant plauko.
Sargybinis pasilenkė į priekį, jo akys buvo įsmeigtos į kelią. Vairuotojas perjungė greičių rankeną į neutralią padėtį.
Morganas matė, kad abu kabinos šoniniai langeliai atidaryti. Bent jau tai buvo pagal jų planą.
Stojo pauzė, kuri Morganui atrodė begalinė. Sargybinis ir vairuotojas pro priekinį stiklą žiūrėjo į Džinę. Paskui sargybinis kažką pasakė vairuotojui, ir tasai linktelėjo.
Tai uždavė Morganui didžiausią rūpestį. Vyrai atrodė visai ramūs ir šalti, matyt, jų nesutrikdė net toks reginys.
Tada jis pamatė, kaip sargybinis ištiesė ranką ir paėmė mikrofoną.
^Viešpatie šventas,— pagalvojo Morganas.— Dabar jis paklaus per radiją, ką jam daryti!"
Valandėlę Morganas svarstė, ar nepuolus jam iš slėptuvės ir nepabandžius susidoroti su jais abiem? Jeigu anksčiau būtų atėjusi mintis, kad jie šitaip padarys, būtų patupdęs Bleką kitame kelio šone ir tada būtų galėję pulti iš abiejų pusių. O dabar visai vienas pulti prieš du Morganas nesiryžo.
Jis pagalvojo apie Džinę: kaip ji ten jaučiasi, iš lėto svilinama ugnies, nežinodama, kas dedasi, ir tik suvokdama, kad šarvuotis sustojo per kelias pėdas nuo jos.
Net šiuo kritišku momentu Morganas negalėjo nesižavėti merginos tvirtumu. Gulėti ir laukti svilinančiame karštyje, nežinant, kas šalia tavęs dedasi,— tai sunkus išbandymas net patiems stipriausiems nervams.
Jis žiūrėjo, kaip sargybinis kalba į mikrofoną, net girdėjo jo balsą, bet negalėjo suprasti žodžių.
Morganas suvokė, kad jų laikas pabėgimui dar sutrumpėja. Kai tik radijo ryšys su šarvuočiu nutrūks, agentūra supras, kad kažkas atsitiko, ir pakels aliarmą. .
Sargybinis nustojo kalbėti ir pakabino mikrofoną į vietą. Jis kažką pasakė vairuotojui, paskui atidarė kabinos duris ir išlipo.
Vairuotojas kaip ir pirmiau sėdėjo savo vietoje ir įdėmiai žiūrėjo pro priekinį stiklą.
Morganas susirūpinęs pagalvojo, ką daro Blekas. Iš tos vietos, kur jis gulėjo, Bleko nebuvo matyti.
Tuo tarpu sargybinis jau ėjo greitu žingsniu prie Džinės, o Blekas, keikdamas save ir stingdamas iš siaubo, kad visiškai neklauso rankos ir nenulaiko šautuvo, karštligiškai bandė į jį nusitaikyti.
Sargybinis jau buvo per dešimt pėdų nuo Džinės, ir Blekas žinojo, kad kiekvienu momentu Morganas gali išlįsti iš savo slėptuvės.
O jo šautuvo taikiklis šokčiojo kaip šokčiojęs: vieną sekundę taikė į sargybinį, kitą — pro šalį.
Blekas išgirdo, kaip sušnarėjo krūmai: Morganas išėjo į kelią. Ir tą akimirką pasielgė taip, kaip neturėjo teisės pasielgti. Jis paleido iš akių sargybinį ir žvilgtelėjo dešinėn.
Morganas greitai ir tyliai slinko prie šoninio kabinos lango su koltu rankoje.
Sargybinis tuo momentu pasilenkė prie Džinės, bet liesti nelietė.
Nežinia, ar jam kilo koks įtarimas, ar pajuto, kad yra sekamas, bet staiga pasuko galvą ir pažiūrėjo per petį atgal.
Morganas jau stovėjo prie kabinos lango, atkišęs į veidą revolverį sustingusiam iš baimės vairuotojui.
Staiga Džine atsisėdo.
Sargybinis akies mirksniu apsisuko ir smarkiai trenkė jai per ranką, kai ji pakėlė revolverį. Tada kaire ranka taip kirto per veidą, jog Džine išsitiesė ant žemės, o dešiniąja išsitraukė iš dėklo revolverį. Visi sargybinio judesiai buvo tokie žaibiški, jog Blekas nieko nespėjo suvokti. Sušvokštęs galugerklyje, jis truktelėjo šautuvo gaiduką, užuot ramiai jį paspaudęs. Vamzdis pašoko į viršų, ir kulka pralėkė viršum sargybinio galvos.
Kai Blekas iššovė, vairuotojas, kuris iki tol sėdėjo it sustingęs kabinoje ir žiūrėjo į Morganą, staiga bloškėsi į šoną, ranka bandydamas pasiekti mygtukus prietaisų skyde.
Morganas šovė jam į veidą.
Tą akimirką sargybinis nusitaikė į Morganą. Džine, vis dar apsvaigusi nuo smūgio, kirto sargybiniui per ranką, tačiau silpnai, ir jis vis vien spėjo iššauti.
Morganas pajuto baisų smūgį į šoną, o po sekundės — deginantį skausmą. Jis parpuolė ant vieno kelio, bet tučtuojau atsipeikėjo ir šovė į sargybinį, kurį dabar už dešinės rankos laikė nutvėrusi Džine.