Kulka pataikė sargybiniui tiesiai į kaktą ir nušovė vietoje. Jis sudribo ant Džinės ir prispaudė ją.
Morganas, iš skausmo grieždamas dantimis, sverdėdamas pasikėlė nuo žemės. Ir dar spėjo pamatyti, kaip vairuotojo ranka pasiekė prietaisų skydą ir silpstantys pirštai paspaudė mygtuką.
Plieninės štoros, čekštelėjusios tarsi atsileidusi spąstų spyruoklė, užkrito ant visų langų ir pavertė šarvuotį plienine dėže.
Keikdamas Morganas šiaip taip atsistojo ir, draskomas bejėgio pykčio, ėmė koltu daužyti plieninį šarvą, uždengusį vairuotojo langą. Bedaužydamas išgirdo, kaip viduje vairuotojas skausmingai atsiduso ir bumbtelėjo nuo sėdynės.
Rankose spausdamas šautuvą, pamėlusiu veidu iš krūmų, išbėgo Blekas.
Morganas atsisuko ir įsmeigė į jį akis. Blekas, sutikęs baisų tų akių žvilgsnį, sustojo vietoje. .
— Tu šlykšti žiurke! —suurzgė Morganas.— Aš tuoj tave nudėsiu!
Blekas metė šautuvą ir maldaudamas sumosavo rankomis.
— Aš stengiausi į jį pataikyti!—sušuko jis nesavu balsu.— Taikiklis užstrigo, todėl... pro šalį...
Morganas staiga pajuto, kad iš šono plūsta kraujas, ir, atsisagstęs švarką, ant marškinių pamatė didžiulę kraujo dėmę.
Džine linguodama į šalis priėjo prie jo. Jos veidas buvo raudonas nuo karščio, plaukai apsvilę.
— Tau labai bloga?—paklausė ji susijaudinusi.
— Nieko,— atsakė Morganas netvirtu balsu, jausdamas, kaip visą krečia šaltis ir silpsta jėgos. Jis įgrūdo Džinei į ranką švilpuką.— Sauk Kitsoną! Greitai!
Džine sušvilpė — šaižiai, pratisai. Atsikvėpė ir vėl sušvilpė.
— Kaip vairuotojas?—paklausė ji, kai Morganas, tankiai ir sunkiai alsuodamas, atsirėmė į šarvuočio šoną.
— Aš į jį pataikiau, bet vieną mygtuką jis paspaudė. Daugiau turbūt nesuspėjo, girdėjau, kaip nukrito.
Blekas priėjo arčiau ir, neišmanydamas ko griebtis, atsistojo šalia Morgano.
— Frenkai! Žiūrėk, kaip plūsta kraujas!
— Pasitrauk nuo manęs, šliuže prakeiktas!—suurzgė Morganas.— Tu sužlugdei visą planą. Dabar viskas nueis po velnių!
— Ne! —nutraukė jį Džine.— Dar ne viskas. Eikš čia, sėskis. Pamėginsiu sustabdyt kraują.
Morganas atsisėdo kelio pakraštyje, ir Džine nutraukė jam švarką ir marškinius.
Blekas stovėjo ir žiūrėjo, nežinodamas ką daryti.
Morganas riktelėjo:
— Pasitrauk man iš akių] Ar jau visai neturi ką veikti?
Džine apžiūrėjo ilgą gilų rėžį tarp Morgano šonkaulių. Šonkauliai nebuvo paliesti, bet labai mažai trūko. Ji pasikėlė sijoną ir, stipriai truktelėjusi, atplėšė ilgą juostą nuo savo apatinio. Paskui suėmė Morgano marškinius, nuplėšė gabalą, kur nebuvo sukraujuota, sulankstė ir prispaudė prie žaizdos.
— Kol kas laikys,— pasakė ji.— Kai tik pasieksim kempingą, perrišiu kaip reikiant. Ar labai bloga?
Morganas lėtai atsistojo ir, išsiviepęs iš skausmo, užsitempė švarką.
— Man nieko blogo. Ko čia dabar bruzdi!—Jis pažiūrėjo į šarvuotį.— Viskas baigta. Dabar į priekabą jo niekaip ne-įvarysim, o laikas eina. Jeigu norim išnešti sveiką kailį, tučtuojau turim iš čia išnykti.
Sulig jo žodžiais kelyje pasirodė „Biuikas" su priekaba. Jis greitai privažiavo prie jų ir sustojo. Iš „Biuiko" išlipo išbalęs, susijaudinęs Kitsonas. Tarsi norėdamas kažko klausti, jis pažiūrėjo į šarvuotį, paskui į Morganą.
Iš už krūmų, paslėpęs sargybinio lavoną, išlindo Blekas.
— Kas čia buvo?—paklausė Kitsonas.— Aš girdėjau šūvius.
— Viskas nuėjo po velnių,— atsakė jam Morganas.— Reikia kuo greičiausiai iš čia sprukti.
— Palauk!—sulaikė jį Džine.— O gal „Biuikas" įstums šarvuotį į priekabą. Tai visai įmanoma. Reikia pabandyti! Nejaugi čia jį paliksime!
Morganas prisimerkęs įdėmiai pažiūrėjo į Džinę.
— Hm... iš tikrųjų. Ką aš čia dabar... Žinoma, reikia pabandyti.— Jis pasisuko į Kitsoną.— Greit atkabink priekabą!
Pajutęs aiškią nerimastį Morgano balse, suglumęs ir nieko nesuprasdamas, kas atsitiko, Kitsonas pribėgo prie priekabos ir ištraukė jungiamąjį kaištį.
Morganas suspiegė Blekui:
— Padėk jam! Greičiau! Ar negali pasijudint! O tu, Džine, pastatyk „Biuiką" už šarvuočio!
Kai Kitsonas su Bleku atstūmė nuo „Biuiko" priekabą, Džine sėdo į „Biuiką", apvažiavo šąrvuotį ir pastatė „Biuiką" taip, kad jo užpakalinis buferis liestųsi su užpakaliniu šarvuočio buferiu.
Kitsonas ir Blekas pristūmė priekabą prie pat šarvuočio priešakio.
— Padėkit ką nors po ratais, kad nepajudėtų iš vietos,— toliau komandavo Morganas.— Edai, ištrauk štangas! Pakišk po priekiniais ratais, kad priekis nenusėstų.
Karštligiškai skubėdamas, Kitsonas stvėrė kelis didžiulius akmenis ir padėjo po priekabos ratais, o Blekas parėmė štangomis priekabos šasi, kad nesvirtų į priekį.
— Gerai,— pasakė Morganas, modamas Džinei.
Kitsonas priėjo prie šarvuočio, Morganas atidarė priekabos galą.
— Atsargiai! — šūktelėjo Morganas.
Džine pradėjo „Biuiku" stumti šarvuotį. Nors šarvuotyje bu-36# vo užtrauktas rankinis stabdys, „Biuikas" šiaip taip pajudirid jį iš vietos.
Kitsonas su Bleku, spardydami priekinius šarvuočio ratus, kreipė juos taip, kad riedėtų tiesiai į rampą. Šarvuotis po truputį judėjo pirmyn. Pagaliau „Biuikas" priekiniais ratais užvažiavo ant rampos ir visiškai įstūmė tą plieninį seifą į priekabą.
— Stop!—suriko Morganas.— Viskas! Edai, paimk štangas ir šautuvą. Kitsonai, prikabink priekabą! Vikriai! Negalima gaišt nė minutės!
Džine privažiavo iš priekio, pristūmė „Biuiką" atbulą prie priekabos buksyro ąsos, ir Kitsonas įkišo kaištį. Tada greitai sėdo vietoj Džinės už vairo ir atsuko „Biuiką" su priekaba | tą pusę, kur turės važiuoti.
Morganas su Bleku įlipo į priekabą.
Juodu abu aiktelėjo, pamatę, kiek daug vietos užėmė šarvuotis. Čia tebuvo likę maždaug po aštuoniolika colių erdvės iš šonų ir kokios dvi pėdos užpakalyje.
Jie buvo manę, kad galęs susėsti į šarvuočio kabiną, o dabar turėjo spraustis tokioje ankštybėje. Jeigu Kitsonas kiek staigiau suktels ties posūkiu, šita metalinė dėžė gali pajudėti iš vietos ir juos sutraiškyti.
— Žiūrėk,— perspėjo Morganas Kitsoną.— Jeigu šita prakeikta dėžė pajudės...
Kitsonas linktelėjo:
— Žiūrėsiu.
— Ar nereikėtų ko pakišti po ratais?—paklausė Blekas, trypčiodamas prie durų.
— Greičiau lįsk, velniai rautų! — suurzgė Morganas.— Nėra kada terliotis! Važiuojam, Kitsonai!
Kitsonas uždarė priekabos galą, nubėgo prie „Biuiko" ir šmurkštelėjo už vairo.
Džine tuo tarpu jau buvo nusivilkusi sukruvintą sijoną ir bliuzelę ir dabar spraudėsi į kitą, pilką, sijoną.
Kitsonas žvilgtelėjo į ją ir pastebėjo, kad ji mirtinai išbalusi. Įjungęs bėgį, jis greitai nuriedėjo keliu, jausdamas, koks nepaslankus pasidarė „Biuikas", gavęs tempti tokį didžiulį svorį.
Kai Džine užsitraukė sijono užtrauktuką, jis paklausė:
— Kaip čia viskas buvo?
Netvirtu balsu keliais žodžiais Džine jam papasakojo.
— Vadinasi, šarvuotyje yra lavonas?—pasibaisėjo Kitsonas.
— Jeigu jis gyvas,— pareiškė Džine,— tai paprašys per radiją pagalbos ir mes atsidursim didelėje bėdoje. Bet Morganas sakė, kad jį nušovė!
— Vadinasi, mes vežamės jį į kempingą?
— O, baik šitą šneką,— su ašarom balse pasakė Džine ir užsidengė rankomis veidą.