Ten, priekabos viduje, nugara prisišliejęs prie sienos, kojomis įsirėmęs į užpakalinį šarvuočio ratą, sėdėjo Morganas ir galvojo: „Pagaliau aš jį turiu. Ir jau nepaleisiu iš rankų. Dėl jo nužudžiau du žmones. Ką gi, tokia buvo jų dalia. Jie buvo drąsūs. Ypač vairuotojas. Jis suprato, kad jeigu pajudės, aš jį nušausiu. Ir pajudėjo. Jis drąsesnis už mane. Aš nebūčiau pajudėjęs. Nebūčiau net galvojęs apie tuos mygtukus, matydamas prieš akis atkištą revolverį. O jis paspaudė mygtuką ir užleido štoras. Ir privirė mums košės. Vežiok dabar jo lavoną! Reikės išlaužti kabinos duris ir jį iš ten ištraukti. Gerai, jeigu jis nusibaigė. O jeigu atsipeikės ir įjungs radiją,— mes žuvę."
Jis pažiūrėjo į masyvią plieninę dėžę, žinodamas, kad ten, už tų plieninių sienų, yra milijonas dolerių. Kas tas deginantis, maudžiantis skausmas šone, palyginti su širdies virpuliu, pagalvojus, kad čia pat tiek pinigų!
Kitoje priekabos pusėje, Morganui nematomas, susirietęs tupėjo Blekas ir baimingai žvilgčiojo į šarvuotį, kuris kiekvieną akimirką galėjo čiūžtelti ir jį sutraiškyti.
Blekas jau buvo atsipeikėjęs ir šiek tiek aprimęs.
Jie paėmė šarvuotį, ir jam nereikėjo nieko nužudyti. Jis išlaviravo, išvengė to paskutinio žingsnio nusikaltimų kelyje. Dabar jis suprato, kad mintis apie tą paskutinį žingsnį jį labiausiai ir graužė. Nuo šiol jam jau nebaisūs jokie sunkumai. Kad ir kas laukia ateityje, jis nesusitepė krauju, jis ne atskalūnas. Žinoma, Morganas daugiau juo nebepasitikės. Reikės labai žiūrėt, kad per dalybas nesusiglemžtų jo dalies.
Nuvažiavęs porą mylių, Kitsonas pamatė Džipą, spėriai žengiantį keliu priešais atvažiuojantį „Biuiką".
Kitsonas staigiai sustabdė mašiną, ir Džipas atbėgo pas jį.
— Jau turit?— paklausė jis iš susijaudinimo apskritomis akimis.— {tilpo į priekabą?
— Įtilpo,— atsakė Kitsonas.— Greičiau lipk!
Kitsonas atidarė priekabos galą, nuėjo kartu su Džipu ir pažiūrėjo vidun.
— Viskas tvarkoj?—paklausė jis Morgano, kuris sėdėjo išbalęs, iš skausmo persikreipusiu veidu.
— Aha-a... tiktai varyk! —prastenėjo Morganas.— Džipai, rioglinkis greičiau!
Džipas pasižiūrėjo ir sustojo kaip įdiegtas.
— Ką judu čia veikiate? Kodėl ne kabinoje?
— Tik lipk greičiau!—suurzgė Morganas.— Nėra kada čia trypčiot!
— Šitaip aš nevažiuosiu! — kone sucypė Džipas.— Jeigu šita dėžė krustels, sutrins kaip musę!
Morganas čiupo koltą iš dėklo, kabančio ant perpetės. Nuo staigaus judesio prasiskleidė jo švarkas, ir Džipas pamatė kruviną tvarstį ant krūtinės. '
— Lipk! — dar sykį pakartojo Morganas.
Kitsonas sugriebė Džipą už pakarpos ir įstūmė vidun, paskui nubėgo į kabiną, nuspaudė svertą ir uždarė priekabą.
Po valandėlės „Biuikas" su priekaba lėkė autostrados link.
Džipas stovėjo, plačiais pečiais prisispaudęs prie siūbuojančios. priekabos sienos, ir, išgąstingai išplėtęs akis, žiūrėjo į plieninį šarvuotį, kuris buvo vos per kelis colius nuo jo atsikišusio pilvo.
Blekas buvo apėjęs šarvuotį ir dabar, stovėdamas prie jo galo, žiūrėjo į Morganą ir Džipą.
Visi trys vyrai iš paskutiniųjų stengėsi išsilaikyti nepar-griuvę, nes „Biuikas" lėkė greitai, ir priekabą supo ir mėtė į šalis.
— Šventoji Marija! — sušuko Džipas.— Tai čia, viduje, yra žmogus?!
— Aha, bet tu jo nebijok,— pasakė Morganas.— Jis negyvas. Klausyk, Džipai, kaip nors turėsi praskleisti šitą storą. Reikia patikrinti, ar jis neįjungė radijo signalo.
Įsikišo Blekas, ir tai buvo pirmas jo naudingas pasiūlymas.
— Radijas maitinamas baterijomis,— pasakė jis.— Aš manau, reikia palįsti po mašina ir nupjauti laidus.
— Iš tikrųjų,— pritarė Morganas.— Lįsk po apačia, Džipai, ir surask laidus. Greitai!
— Po apačia tai jau nelįsiu. Jeigu tas griozdas bent kiek pajudės, mane sutrėkš negyvai,— atsakė Džipas ištįsusiu veidu.
— Girdėjai, kas pasakyta!—viauktelėjo Morganas.— Rangykis greičiau!
Murmėdamas po nosim, Džipas atidarė spintutę, kurioje buvo susidėjęs įrankius, ir išsiėmė žirkles metalui ir atsuktuvą.
Morganas, neatitraukęs užuolaidėlės, žvilgtelėjo pro savo langelį. Dabar jie jau buvo asfaltuotame kelyje, ir Kitsonas važiavo labai greitai. Priekaba grėsmingai siūbavo. Šitaip važiuoti buvo neatsargu — jeigu pasipainiotų koks policininkas, iškart imtų sekti. Bet perspėti Kitsoną, kad tasai sumažintų greitį, buvo neįmanoma. Morganas tikėjosi, jog Kitsonas pats susipras ir, įsukęs į autostradą, važiuos lėčiau.
Džipas atsiklaupė ant grindų ir ėmė spraustis po šarvuočiu. Vietos po juo buvo tiek mažai, jog jis dar labiau išsigando. Galų gale vis dėlto šiaip taip palindo, ir Morganas padavė jam žibintuvėlį. Kai prišliaužė prie tos vietos, kur buvo šarvuočio variklis, ant lentinių grindų prieš pat save Džipas pamatė didžiulę raudoną dėmę. Suprato, kad tai kraujas, ir tą pačią akimirką pajuto, kaip keli šilti, lipnūs lašai kaptelėjo jam už apykaklės. Nusipurtęs Džipas atsitraukė atatupstas — negyvėlį nuo jo skyrė tik šarvuočio dugnas.
Visas drebėdamas, Džipas virpančiomis rankomis bandė užčiuopti laidus. Jeigu ne Morganas, kuris atsiklaupęs žiūrėjo į jį, Džipas būtų pasakęs, kad laidus jau nukirpo, bet, gręžiamas Morgano žvilgsnio, pameluoti nesiryžo.
Pagaliau laidus pamatė, tačiau pasiekti niekaip negalėjo.
— Frenkai, aš nepasiekiu,— sušvokštė jis.— Reikės lįsti per viršų.
— Kapotas uždarytas. Palauk, aš tuojau.
Morganas, pasirausė įrankių spintelėje ir greitai surado žnyples ilgomis rankenomis.
— Su šitom pasieksi,— tarė jis, kišdamas žnyples po šarvuočiu.
Kad galėtų dirbti žnyplėmis, Džipas turėjo padėti ant grindų žibintuvėlį. Pagaliau šiaip taip prisitaikė jas patogiai suimti, bet dabar, neturėdamas šviesos, pametė iš akių laidus.
— Man tamsu,— vėl sušvokštė jis.
— Lįsk ten ir pašviesk,— įsakė Morganas Blekui ir pasitraukęs jį praleido. .
Blekas lengvai palindo po šarvuočiu, paėmė žibintuvėlį ir išsiviepė, pamatęs kraują ant grindų ir ant baimės iškreipto Džipo veido.
Džipas nukirpo laidus.
— Jau,— pranešė jis.— Leisk mane iš čia!
Kai Blekas buvo bešliaužiąs atpakalias iš po šarvuočio, staiga išgirdo garsą, nuo kurio jam plaukai piestu atsistojo.
Pro lentines grindis atsklido į dejonę panašus atodūsis, po to pasigirdo krebždesys. Blekas sliuogtelėjo atgal, tarsi išsigandęs, kad kas jo nepaliestų.
— Švenčiausioji Marija! — aiktelėjo Džipas.— Išleisk mane greičiau!
Jis taip persigando, jog ėmė spardyti Bleką, stengdamasis kuo skubiau išlįsti.
Blekas įsiutęs dėjo jam į šonkaulius, Džipas net žioptelėjo.
— Baik! —suurzgė.
Paskui išlindo ir atsistojo tampydamasis švarką.
— Kas atsitiko?—paklausė Morganas, matydamas, koks Blekas išbalęs.
Pagaliau, persiplėšęs į šarvuotį marškinius, išsiruzgino ir Džipas. Kai atsistojo, jo veidas atrodė kaip vaiduoklio; per skruostą ir kaklą ėjo kruvinas dryžis.
— Jis gyvas,— dusdamas žioptelėjo Džipas.— Aš girdėjau, kaip sujudėjo.
Morganas nesutriko.
— Dabar jis negalės nei įjungti radijo, nei pakeisti užrakto laiko. Tie mygtukai tikriausiai irgi sujungti su baterija — kaipgi kitaip? Džipai, sugalvok, kaip atidaryti šitas plieno langines. Reikia kaip nors pasiekti tą tipą.
— Ne, šito tai jau ne! — atsakė Džipas, traukdamasis atatupstas.— Juk jis turi šautuvą! Kai tik atidarysiu, mane iškart nušaus.