Morganas nieko neatsakė. Dar kartą žvilgtelėjo pro langelį. „Biuikas1' mažino greitį, nes artinosi prie kryžkelės — čia plentas kirto autostradą. Kitsonas pristabdė „Biuiką", ir Morganas priešais išvydo autostradą, kimšte prisikimšusią zujančių mašinų.
Jeigu tas tipas dabar imtų šaudyti, šūviai būtų girdėti.
Morganas nebežinojo ką daryti.
— Geriau palaukim, Frenkai,— patarė Blekas.— Šitoj magistralėj faraonų kaip utėlių... Jei pasigirs šūviai...
— Taip. Geriau palauksim.
Džipas, vis dar tirtėdamas, su palengvėjimu atsikvėpė ir atsitūpė pasienyje. Tada išsitraukė nosinę ir nusišluostė nuo skruosto ir kaklo kraują.
Morganas priėjo prie šarvuočio, prikišo ausį prie plieninės sienos ir ėmė klausytis. Nebuvo girdėti jokio garso. Pastovėjęs šitaip kelias sekundes, Morganas žvilgtelėjo į Bleką.
— Nieko. Nė krepšt. Ar tu tikrai girdėjai? Gal apsirikai?
— Ne. Jis tikrai sujudėjo.
— Džipai!—Morganas staiga pasisuko į jį.— Ko čia riog-sai kaip kelmas! Eik į galą ir imkis užrakto. Kuo greičiau pradėsi dirbti, tuo greičiau prisikasim prie pinigų.
Džipas nenoromis atsistojo ir, prasispraudęs pro Morganą, nuėjo į priekabos galą.
„Biuikas" vėl važiavo normaliu greičiu, ir Morganas pro langą matė šešiomis eilėmis skriejančias mašinas. Jos visos lenkė „Biuiką", tad jis lengviau atsiduso, supratęs, kad Kitsonas važiuoja ne daugiau kaip trisdešimt mylių per valandą. Lygiu keliu priekaba riedėjo lengvai.
Džipas atidžiai apžiūrėjo užpakalinę šarvuočio sieną, ir jam širdis atsidūrė kulnyse. Kaip jis ir tikėjosi, viskas buvo padaryta meistriškai; durys įstatytos taip, kad išlaužti nebuvo nė mažiausios vilties. Pačiame durų centre ciferblatas — paprastas, kaip kiekviename seife. Šalia ciferblato — mažutytis ne-dūžtamo stiklo langelis. Pro stiklą Džipas aiškiai matė numerį. Jis žinojo: vos tik pasuksi diską, numeris iškart pasikeis. Bet kad atidarytum duris, turi atspėti tikslią skaičių kombinaciją, o tam reikia jautrios klausos ir dar jautresnių, svarbiausia, nedrebančių pirštų.
— Na, kaip?—paklausė Morganas, atėjęs į priekabos galą ir atsistojęs šalia Džipo.
— Kietas riešutas,— atsakė Džipas.— Reikės daug laiko, kol atspėsiu kombinaciją, kaip ir maniau.
— O susprogdinti durų negalima?
— Ne. Pažiūrėk, kokio jos tvirtumo. Tokių, nesusprogdinsi. Jeigu turėčiau daugiau laiko, gal galėčiau perrėžti autogenu.
— Pabandyk, gal pataikysi skaičius,— pasakė Morganas.— Kol privažiuosim kempingą, dar truksim mažiausia keturiasdešimt minučių. Pradėk negaišdamas.
Džipas pažiūrėjo į Morganą taip, tarsi tasai būtų kuoktelėjęs.
— Dabar? Argi tai įmanoma, kai šitoks kratymas ir triukšmas?— ėmė karščiuotis Džipas.— Juk aš turiu girdėti menkiausią trakštelėjimą. O kaipgi išgirsi, kai šitaip kaukia mašinos?
Morganas nervingai mostelėjo ranka, bet susitvardė. Šoną skaudėjo vis smarkiau, ir tai jam kėlė nerimą. Jis suprato, kad Džipo skubinti dabar nevalia — tai gali būti lemtinga klaida. Jo mintys nukrypo, jis vėl ėmė galvoti apie šarvuočio vairuotoją. „Pernelyg smarkiai viskas komplikuojasi,— mąstė Morganas, tūpdamasis ant grindų.— Gali būti net sunkiau, negu atrodė iš pradžių."
Morganas padundeno kumščiu į plieninę šarvuočio sieną.
— Ten, viduje, milijonas dolerių. Tik už tos prakeiktos sienos! Visas milijonas! Ir mes paimsim jį! Nors paskutinį kvapą teks išleisti!
Skubėdamas išvažiuoti į autostradą, Kitsonas labai susirūpinęs vairavo mašiną vingiuotu keliu, todėl neturėjo kada pažiūrėti į Džinę, bet dabar, kai „Biuikas" važiavo autostrada ir po ratais bėgo platus lygus kelias, jis šiek tiek atsipalaidavo.
Džine buvo palinkusi į priekį ir žiūrėjo į mašinas, švilpiančias jiems pro šalį. Ji tebebuvo balta balta, o rankas laikė suspaudusi tarp kelių, kad Kitsonas nepastebėtų, kaip jos virpa.
Kitsonas vis galvojo apie žmogų kabinoje. Jam buvo baisu, kad reikės įsigauti į šarvuotį ir tą lavoną ištraukti. Ar suspėjo jis įjungti radijo signalą? Gal jie jau lekia tiesiai į rankas policijai?
— Jeigu tasai vyrukas įjungė signalą,— pasakė jis, nebegalėdamas ilgiau apie tai galvoti tylomis,— mes galime patekt į bėdą.
Džine susigūžė.
— Dabar jau nieko negalim padaryti.
— Ne, žinoma,— atsakė Kitsonas, nė truputėlio nenuramintas.— Ką gi, aš bent laimingas, kad nesėdžiu ten, viduje. Jiems turbūt nelabai smagu.
— Paklausyk, girdi?— staiga pasakė Džine.
Kitsonui pasirodė, kad iššoks širdis — tolumoje jis neaiškiai išgirdo artėjant policijos sireną.
Mašinos, važiuojančios greitąja juosta, kaip pagal komandą pasuko į šoną, užleisdamas kelią policininkams.
Sirenos kauksmas vis artėjo. O po kelių minučių Kitsonas pamatė ir pirmąją policijos mašiną. Ją lydėjo keturi patruliuojantys motociklai, o už jų važiavo dar dvi mašinos. Jie pranėrė pro šalį kone devyniasdešimties mylių per valandą greičiu.
Džine su Kitsonu susižvelgė.
— Atrodo, pačiu laiku įsukome į autostradą,— pasakė Kitsonas kimiu balsu.
Džine linktelėjo.
Nuvažiavę dar kelias mylias, juodu pastebėjo, kad visas mašinų srautas juda žymiai lėčiau, o toli priekyje ilga eilė šliaužte šliaužia.
— Kamštis,— pasakė Kitsonas ir pajuto, kaip ėmė dunksėti širdis.— Galime įsėsti.
— Nepamesk galvos,— sudraudė Džine.
Mašinos prieš „Biuiką" vos šliaužė, paskui visai sustojo. Stovėjo ilgai, pagaliau vėl pajudėjo. „Biuikas" lėtai slinko paskui ilgą transporto virtinę. Kitsono delnai buvo drėgni nuo šalto prakaito. Priekyje kelias buvo užsikimšęs. Dvi policijos mašinos buvo jį užtverusios, pravažiavimui likęs tik siauras tarpelis. Prie mašinų stovėjo šeši policininkai. Kai tik mašina sustodavo, vienas iš jų pasilenkęs pažiūrėdavo vidun. Jis persimesdavo keliais žodžiais su vairuotoju ir mosteldavo jam važiuoti toliau.
Džine pasakė:
— Su juo šnekėsiu aš. Šitą malonumą palik man.
Kitsonas žvilgtelėjo į Džinę, žavėdamasis jos šaltumu. Jis stengėsi įsivaizduoti, ką dabar galvoja trijulė priekaboje. Kelio užtvaros iš ten jie nematė ir turbūt niekaip negalėjo suprasti, kodėl „Biuikas" vos juda. Ir vėl jis širdy pasidžiaugė, kad jam nereikia būti ten, priekaboje. Dabar kad tik Džipas kokios kvailystės nepadarytų.
Po dešimties minučių, per kurias, atrodė, Kitsono nervai5 nebeišlaikys, jie privažiavo policininkų užtvarą.
Džine pasitraukė sijonuką virš kelių, sukryžiavo kojas ir iškišo pro langą galvą.
Priėjęs karininkas pažiūrėjo Džinei į veidą, paskui jo žvilgsnis nuslinko iki merginos kelių, ir raudoname vėjo nugairintame-karininko veide sušvito geraširdiška šypsena. Į Kitsoną jis nė nežvilgtelėjo.
Iš kur važiuojate, panele?—paklausė, priglusdamas prie „Biuiko" durų ir atvirai žavėdamasis Džine.
— Iš Djuko,— atsakė ji.— Mes vykstame į povestuvinę kelionę. O dėl ko čia toks subruzdimas?
— Ar nematėte važiuodami Velingo firmos šarvuoto automobilio?— paklausė karininkas.— Jūs negalėjote jo nepastebėti, jeigu buvote sutikę. Ant jo galo yra didžiulis firmos ženklas.
— Kad nematėme,— Džine pasisuko į Kitsoną.— Man rodos, tokio automobilio tikrai nebuvome sutikę, ar ne, brangusis?
Kitsonas papurtė galvą. Jo širdis taip dunksėjo, jog jis bijojo, kad policininkas neišgirstų.
— O ką, prapuolė?— paklausė Džine ir sukikeno.
Policininkas išsišiepė, neatitraukdamas akių nuo jos kelių.
— Tiek to. Nesitrukdykit. Linkiu smagiai praleist medaus mėnesį!—Jis pažiūrėjo į Kitsoną ir mirktelėjo.— Manau, taip ir darot. Na, pirmyn, vaikine.