Kitsonas įjungė pavarą ir bemat pravažiavo pro policininkų užtvarą į laisvą kelią.
— Fu,— atsiduso Kitsonas ir taip įsikirto rankomis į vairąr jog net krumpliai pabalo.— Na ir suvystei tu jį!
Džine užsitraukė ant kelių sijoną, nervingai gūžtelėjo pečiais.
— Žinok tik, ką vyrui parodyti, ir jis pasidarys kaip te-liukas,— atsakė ji. Paskui atsidarė rankinuką ir išsiėmė cigaretes.— Rūkysi?
— Duok.
Džine uždegė cigaretę ir padavė Kitsonui. Ant cigaretės liko raudonų lūpų dažų rėželis, ir jam buvo malonu, kad šią cigaretę prieš tai buvo lietusios jos lūpos.
Paskui Džine užsidegė kitą cigaretę sau.
Dešimt mylių juodu važiavo tylėdami, tada Džine tarėc
— Pirmas posūkis į dešinę. Tai kelias į Fon Leiką.
24. Naotykiniai užsienio rašytojų kūriniai
3W
Kitsonas linktelėjo. Ir staiga pamatė priešais atskrendant malūnsparnį. Jis skrido kokių trijų šimtų pėdų aukštyje virš kelio.
— Žiūrėk!
Malūnsparnis pralėkė viršum „Biuiko" su priekaba, užpakalyje palikęs šalto oro gūsį.
— Greitai sujudo,— pasakė Džine ir pažiūrėjo į laikrodį. Buvo dešimt minučių po dvyliktos. Nors nuo to momento, kai jie sustabdė šarvuotį, buvo praėjusios tik keturiasdešimt penkios minutės, jos jai atrodė kaip visas gyvenimas.
Morganas, Džipas ir Blekas taip pat girdėjo, kaip viršum jų sušvilpė malūnsparnio sukeltas vėjas, ir Džipas susigūžė iš baimės. Jis instinktyviai pajuto, kad lėktuvas ieško jų.
Kol „Biuikas" šliaužė užsikimšusiu keliu, trys vyrai priekaboje kiūtojo pusiaugulom ant grindų. Morganas laikė atkišęs revolverį, pasiruošęs iššauti, jei tik koks policininkas bandytų lįst į vidų.
Kai pajuto, kad „Biuikas" vėl didina greitį, visi lengviau atsikvėpė.
Morganas praskleidė švarką ir pažiūrėjo į tvarstį, Džinės uždėtą ant žaizdos. Jis buvo permirkęs, o žaizda vėl aiškiai kraujavo.
Norėdamas įsiteikti Morganui dar kartą, Blekas atsistojo, perlipo per Džipą ir iš vienos dėžutės nuo sienos išėmė pirmosios pagalbos paketą, kurį Morganas primygtinai buvo liepęs įsidėti.
— Duok, perrišiu, Frenkai,— pasakė jis.
Morganui darėsi silpna. Jam buvo baisu, kad neteko tiek daug kraujo. Todėl linktelėjo ir atsirėmė į sieną.
Džipas žiūrėjo į jį siaubo kupinomis akimis. „Kas bus, jeigu Frenkas numirs? Ką darysim tada? Niekas kitas nesugebės išsipainioti, jeigu iš tikrųjų pasidarys riesta. Jeigu jis mirs, mes žuvę",— baisėdamasis mąstė jis.
Blekas atsitūpė šalia Morgano ir ėmėsi darbo. Per kelias minutes pakeitė tvarstį, ir kraujas nustojo bėgęs.
— Turėtų būt geriau,— tarė jis, atgalia ranka nusišluostęs lūpas —Tai gal dabar jau galima po gurkšnį?
— Gerai, gerai, duok,—su kartėliu atsakė Morganas.—Tu tai jau tikrai nusipelnei.
Blekas pripylė tris stiklines gryno viskio ir padavė vyrams. Pradėję gerti, staiga pajuto, kad „Biuikas". išsuko iš autostrados. Du mašinos ratai dabar šokčiojo nelygiu kelkraščiu, ir priekabą vėl ėmė supti ir kratyti.
Jie skubiai išgėrė. Nuo mėtymo Morganui labai skaudėjo, sulig kiekvienu krestelėjimu jo lūpos skausmingai persikreipdavo.
Po kiek laiko „Biuikas" ėmė važiuoti lėčiau, galop sustojo. O dar po minutės priekabos galas pakilo, ir vidun įkišo galvas Džine su Kitsonu.
— Kaip laikotės?—susijaudinęs paklausė Kitsonas. Jis būva pritrenktas, pamatęs, koks baltas Morgano veidas.
Morganas dirstelėjo Kitsonui virš galvos ir suprato, kad jie pasuko iš kelio ir sustojo eglyno paunksmėje. Kelias, einantis už kokių trisdešimt pėdų, buvo tuščias. Jis vingiavo į kalną ir už šešių mylių baigėsi Fon Leike.
Viršuje jie išgirdo gaudžiant lėktuvą. Tai įspėjo Morganą, kad pasilikti čia pavojinga.
— Dar gyvas,— pasakė Morganas Kitsonui, rodydamas nykščiu į šarvuočio kabiną.— Reikia greičiau jį iš ten iškrapštyti. Geresnės vietos tam nerasim. Uždaryk priekabą, mes čia patys susitvarkysim. O tu nuimk „Biuiko" ratą, sakykim, tau nuleido padangą. Jeigu pamatysi atvažiuojant mašiną, pabelsk mums į sieną. Tu, Džine, pasiimk krepšį su maistu, atsisėsk kelio pakrašty ir apsimesk ruošianti užkandą. Na, greičiau.
Rimtu veidu Blekas jam atkišo krepšį su maistu.
Kitsonas atrodė priblokštas.
— Ką jūs norit su juo daryti?— pralemeno.
Morgano lūpas iškreipė žiauri šypsena.
— O ką tu manai? Uždaryk priekabą ir greičiau sukis.
— Palauk!—šaižiai suriko Džipas.— Aš irgi einu lauk! Aš visai nenoriu čia painiotis. Tai ne mano darbas. Man buvo sakyta atidaryti seifą...
— Nutilk! — viauktelėjo Morganas ir, čiupęs koltą, grėsmingai atsuko jį į Džipą.— Tu išlauši tas prakeiktas duris ir darysi viską, kas bus pasakyta, arba aš tave tuoj nudėsiu!
Baisus Morgano veidas išgąsdino Džipą.
— Nejaugi tu taip padarysi, Frenkai!—Jis maldaujamai atkišo rankas.— Išleisk mane iš čia!
Morganas pažiūrėjo į Kitsoną.
— Daryk, kas liepta! Užtrenk priekabą ir greičiau nuimk ratą!
Išbalęs, visas virpėdamas, Kitsonas nuleido priekabos galą. Sunkiai alsuodamas, jis atidarė „Biuiko" bagažinę ir išsiėmė domkratą.
Tuo tarpu Morganas ramiai, tarsi be jokios gyvybės balse kalbėjo Džipui:
— Klausyk, Džipai. Nuo šios minutės tu pradedi dirbti už savo dalį. Iki šiol tau viskas ėjosi lengvai, bet dabar teks pasidarbuoti. Todėl susikaupk! Greičiau atidaryk tą prakeiktą kabiną!
Garsiai šniokštuodamas, Džipas priėjo prie kabinos ir įsmeigė akis į plieno lakštą, dengiantį duris.
Blekas, bėgiodamas akimis nuo Džipo prie Morgano ir vėl prie Džipo, stebėjo jį. .
Džipas pamatė, kad kabiną atidaryti nesunku. Plieninės durys nebuvo taip prigludusios kaip seifo durys užpakalinėje sienoje.
Šitą netruko pastebėti ir Morganas.
— Duok laužtuvą ir plaktuką,— įsakė jis.— Šitas duris visai lengvai išlaušim.
Džipas krūptelėjo. Jis pabandė įsivaizduoti, kas bus, kai jie atidarys kabiną.
— Jis, ten viduje, pasiruošęs,— sušvokštė Džipas.— Kai tik aš pasirodysiu, iš karto nušaus.
— Greičiau imkis darbo nesiseiliojęs,— suurzgė Morganas.
Džipas atidarė įrankių spintutę ir nuo vienos lentynėlės paėmė laužtuvą ir plaktuką. Jo rankos taip virpėjo, jog vos išlaikė įrankius.
— Ar tu gali greičiau pasijudint! — įsiutęs sušuko Morganas.— Ko čia dabar drebini savo lašinius!
Džipas metė kozirį.
— Jeigu jis mane nušaus, kas atidarys seifą?—dusdamas pasakė.
Morganas, visai netekęs kantrybės, giliai atsikvėpė.
— Duok man įrankius, tu šlykštus šliuže,— subliovė jis.— Bet aš priversiu jus atsipeikėti,—ir tave, ir tavo draugužį Edą taip pat! Tik jeigu jūs manot, kad gausit savo dalį lygiai su visais, tai gerai pamąstykit!
Tą akimirką Džipas būtų mieliausiai atsisakęs visos dalies, jeigu tik būtų galėjęs ištrūkti iš šitos pragaro mašinos ir vėl atsidurti savo sukrypusioje pašiūrėje, kurią vadino namais. Kai Morganas išplėšė jam iš rankų laužtuvą ir plaktuką, jis pasitraukė atatupstas.
Morganas pridėjo laužtuvą prie plyšelio tarp plieno langinės ir lango rėmo ir spustelėjęs įspraudė. Laužtuvas, užlindęs už plieno lakšto, truputėlį pajudino jį iš vietos. O Morganas trinkčiojo ir trinkčiojo plaktuku, kol užlindo kokie keturi coliai. Tada metė plaktuką ir atsisuko į Bleką.
— Tu irgi į krūmus, išdavike?
Blekas išsitraukė iš dėklo revolverį ir atsistojo prie pat Morgano.
— Kai tik tu baigsi savo darbą, aš irgi baigsiu savo.— Jo veidas buvo akmeninis, žvilgsnis — kupinas ryžto.