Gandai apie Ereboro turtus pasklido plačiai. Jie pasiekė slibinų ausis, todėl Smogas Auksinis, didžiausias iš tų šliužų, pakilo, neįspėjęs užpuolė karalių Trorą ir liepsnodamas nusileido ant Kalno. Netrukus visa karalystė buvo sunaikinta, o šalimais stovėjęs Deilo miestas sugriautas ir apleistas. Smogas įžengė į Didžiąją Salę ir atsigulė auksinėje lovoje.
Troro giminė spruko nuo plėšimų ir gaisrų, paskutinysis iš rūmų pro slaptas duris išėjo pats Troras su sūnumi Treinu II. Su šeima[20] jie patraukė į pietus ilgam, bevilčiam klajojimui. Kartu su jais iškeliavo nedidelis giminaičių bei ištikimųjų būrys.
Po daugelio metų Troras, pasenęs, beturtis ir praradęs viltį, atidavė sūnui Treinui vienintelį didžiulį lobį, kurį dar turėjo – paskutinį iš Septynių Žiedų, o tada iškeliavo su vienu senu draugu, vardu Naras. Išsiskirdamas jis pasakė Treinui apie Žiedą štai ką: „Jis gali tapti naujos sėkmės pamatu, nors dabar tai atrodo neįtikėtina. Bet auksą gimdo tik auksas".
„Tu juk negalvoji grįžti į Ereborą?" – paklausė Treinas.
„Tai ne mano metams, – tarė Troras. – Kerštą Smogui palieku tau ir tavo sūnums. Aš pavargau nuo neturto ir žmonių paniekos. Einu pažiūrėti, ką galiu rasti." Bet jis nepasakė kur.
Galbūt dėl amžiaus, nesėkmių ar nuolatinio svaičiojimo apie Morajos šlovę protėvių laikais jam pasimaišė protas, o gal Žiedas, jo šeimininkui prabudus, ėmė skleisti blogį, versdamas nykštuką kvailioti ir naikinti. Iš Dunžemės, kur jis gyveno, Troras su Naru patraukė šiaurėn, perėjo Raudonojo Rago tarpeklį ir atkeliavo į Azanulbizarą.
Trorui priėjus prie Morajos, Vartai buvo atviri. Naras maldavo jo pasisaugoti, tačiau jis nekreipė dėmesio ir išdidžiai įėjo vidun kaip grįžtantis įpėdinis. Troras iš ten nebeišėjo. Naras slapstydamasis laukė daug dienų. Vieną dieną jis išgirdo riksmus, rago bliovimą, o tada ant laiptų nusirito kūnas. Bijodamas, kad tai Troras, jis ėmė sėlinti arčiau. Staiga nuo vartų pasigirdo balsas: „Ateik, barzdočiau! Mes tave matome. Šiandien tau neverta bijoti. Mums tu reikalingas kaip pasiuntinys".
Naras priėjo arčiau. Kūnas iš tikrųjų Troro, tačiau galva nukirsta ir padėta veidu žemyn. Priklaupęs jis išgirdo orkų juoką šešėliuose. Balsas tarė: „Jei elgetos' nelaukia prie durų, bet bando įsėlinti ir ką nors pavogti, štai kas jiems nutinka. Jei tavo nykštukai vėl kiš savo šlykščias barzdas, jiems bus tas pats. Eik ir pasakyk! Jeigu jo šeima norėtų sužinoti, kas čia karalius, vardas parašytas jam ant veido. Aš jį išraižiau! Aš jį užmušiau! Aš esu šeimininkas!"
Naras pasuko karaliaus galvą – ant kaktos buvo išdegintos nykštukų runos, jis perskaitė: AZOGAS. Tas vardas žarijomis įsirėžė į jo ir visų nykštukų širdis. Naras pasilenkė pakelti galvos, bet Azogo[21] balsas pasakė: „Mesk ją! Nešdinkis! Štai tavo išmalda, nupeštbarzdi".
Į Narą kažkas metė mažą kapšelį su keliomis bevertėmis monetomis.
Verkdamas Naras pasileido palei Sidabrinukę, o atsisukęs pamatė, kaip nuo vartų atėję orkai kapoja kūną ir svaido gabalus juodoms varnoms.
Tokias naujienas Naras parnešė Treinui. Kai Treinas liovėsi verkęs ir rovę-sis barzdą, jis nutilo. Septynias dienas jis sėdėjo netardamas nė žodžio. Tada atsistojo ir tarė: „To negalima pakęsti!" Taip prasidėjo nykštukų karas su orkais – ilgas ir mirtinas, dažniausiai vykęs giliai po žeme.
Treinas tuoj pat išsiuntė pasiuntinius į rytus, vakarus ir šiaurę, tačiau praėjo treji metai, kol nykštukai sukaupė jėgas. Diurino tauta surinko visus karius, prie jų prisidėjo dideli būriai iš kitų Tėvų giminių, nes tokia nepagarba Vyriausiojo ainiui įsiutino juos. Jie vieną po kitos apguldavo ir sunaikindavo orkų tvirtoves nuo Gundabado iki Džiugesio Pievų. Abi pusės buvo negailestingos, žudynės ir žiaurumai vyko dieną naktį. Nykštukams laimėti padėdavo nepaprasta jų jėga, neprilygstami ginklai ir pykčio ugnis. Kiekviename urve po kalnais jie medžiojo Azogą.
Galiausiai visi sprunkantys orkai susirinko Morajoje. Juos vejanti nykštukų kariuomenė atkeliavo į Azanulbizarą. Tai buvo didžiulis slėnis kalnuose prie Keled Zaramo ežero – kadaise jis buvo Kazad Dūmo karalystės dalis. Pamatę savo senųjų namų vartus kalno šlaite, nykštukai suriko taip, kad, rodėsi, slėnyje nugriaudėjo griaustinis. Tačiau ant šlaitų viršuje išsirikiavo didžiulė priešų armija, o pro vartus išsiveržė galybė orkų, Azogo saugotų paskutinei akimirkai.
Iš pradžių sėkmė nusigręžė nuo nykštukų, nes buvo tamsi žiemos diena be saulės, orkai niršo, jų buvo daugiau nei nykštukų ir jie stovėjo aukščiau.
Taip prasidėjo Azanulbizaro (arba elfiškai Nanduhiriono) Mūšis, kurį prisimindami orkai vis dar virpa, o nykštukai verkia. Pirmasis avangardo, vedamo Treino, puolimas buvo atmuštas. Patyręs didelių nuostolių, Treinas buvo įvarytas į didžiulių medžių mišką, kuris tada augo netoliese Keled Zaramo. Ten krito jo sūnus Frerinas, giminaitis Fandinas ir daug kitų, o Treinas su Torinu buvo sužeisti[22]. Permaininga mūšio sėkmė lydėjo tai vienus, tai kitus, daug buvo išžudyta, kol pagaliau viską nulėmė Geležies Kalvų nykštukai. Vėliau atskubėję į kovą nepavargę Neino, Groro sūnaus, kariai nustūmė orkus iki pat Morajos slenksčio. Saukdami: „Azogai! Azogai!" jie kirtikliais kapojo visus, pasitaikiusius kelyje.
Neinąs atsistojo prieš Vartus ir galingu balsu suriko: „Azogai! Jei esi viduje, išeik! Ar žaidimas slėnyje tau per šiurkštus?"
Azogas išėjo – milžiniškas orkas didžiule geležimi apkaustyta galva, tačiau vikrus ir stiprus. Su juo išėjo daug panašių orkų, apsaugos karių. Kai jie susikibo su Neino būriu, Azogas pasisuko į Neiną ir tarė: „Ką? Dar vienas elgeta prie mano durų? Ar ir tau ką nors išdeginti?"
Su tais žodžiais jis puolė Neiną, prasidėjo dvikova. Neinąs buvo pusiau apakintas įniršio ir labai išvargintas mūšio, o Azogas – nepavargęs ir klastingas. Neinąs kirto iš visų likusių jėgų, bet Azogas nėrė šalin ir spyrė Neinui į koją. Kirtiklis suskaldė akmenį, ant kurio stovėjo Azogas, Neinąs kluptelėjo priekin. Tada Azogas staigiai kirto jam per kaklą. Šarvų apykaklė atlaikė, bet smūgis buvo toks stiprus, kad Neino kaklas lūžo, ir nykštukas parkrito.
Azogas nusijuokė, iškėlęs galvą garsiai triumfuodamas sugargė, bet riksmas įstrigo gerklėje. Jis pamatė, kad jo armija slėnyje bėga, o nykštukai visus žudydami veržiasi jo link. Sumuštų pulkų likučiai klykdami spruko į pietus. Beveik visi apsaugos kariai gulėjo negyvi. Azogas apsisuko ir nubėgo prie vartų.
Laiptais paskui jį šuoliais bėgo nykštukas su kruvinu kirviu. Tai buvo Deinas Geležinė Koja, Neino sūnus. Prie pat durų jis pasivijo Azogą, užmušė jį ir nukirto galvą. Tai buvo didis žygdarbis, nes, nykštukų skaičiavimu, Deinas buvo dar tik paauglys. Jo laukė ilgas gyvenimas ir daug mūšių, kol galiausiai, pasenęs, bet nepalūžęs, jis žuvo Žiedo Kare. Nors Deinas buvo įsiutęs, sakoma, kad nuo Vartų jis grįžo išbalęs, lyg būtų pajutęs nenugalimą siaubą.
Pagaliau laimėję mūšį, nykštukai susirinko Azanulbizare. Jie paėmė Azogo galvą, įkišo į burną kapšelį su monetomis ir pamovė ją ant kuolo. Tą naktį nebuvo nei puotos, nei dainų, nes mirusiųjų skaičius viršijo skausmo ribas. Sakoma, kad liko mažiau nei pusė karių, kurie dar stovėjo ant kojų ar tikėjosi pagyti.
20
Tarp jų buvo Treino II vaikai: Torinas (Ąžuolskydis), Frerinas ir Disė. Torinas, nykštukų skaičiavimu, tada dar buvo jaunuolis. Vėliau sužinota, kad pabėgo daugiau Kalno Tautos žmonių, nei tikėtasi iš pradžių, tačiau dauguma pasitraukė į Geležies Kalvas.
22
Sakoma, kad Torino skydas suskilo, jis numetė jį šalin, tada kirviu nusikirto ąžuolo šaką ir laikė kairėje rankoje, atmušdamas priešų smūgius arba darbuodamasis kaip vė/cdu. Taip jis gavo antrą vardą.