Ryte prieš juos stojo Treinas. Jis nepagydomai apako viena akimi ir šlubavo sužeista koja, tačiau sušuko: „Puiku! Mes laimėjome! Kazad Dūmas mūsų!"
Nykštukai jam atsakė: „Esi Diurino ainis, tad net su viena akimi turėtum matyti aiškiau. Mes kariavome keršto karą ir atkeršijome. Tačiau pergalė nesaldi. Jei tai pergalė, mūsų rankos per silpnos jai išlaikyti".
Tie, kurie nebuvo iš Diurino tautos, kalbėjo: „Kazad Dūmas nebuvo mūsų tėvų namai. Kas mums iš jo – nebent tikėtumės turtų? Jei turime keliauti be atlygio ir auksinių juostų, kurias mums esate skolingi, kuo greičiau grįšime, tuo bus geriau".
Tada Treinas pasisuko į Deiną ir paklausė: „Juk mano giminė manęs nepaliks?"
„Ne, – atsakė Deinas. – Tu esi mūsų tautos tėvas, dėl tavęs liejome kraują ir vėl liesime, jei reikės. Bet į Kazad Dūmą neįžengsime. Tu neįžengsi į Kazad Dūmą. Aš vienintelis žvelgiau pro Vartų šešėlį. Už jų tavęs vis dar laukia jis – Diurino Prakeikimas. Pasaulis turi pasikeisti, turi atsirasti kita jėga, kad Diurino tauta vėl galėtų vaikščioti Morajoje."
Tad po Azanulbizaro nykštukai vėl išsisklaidė. Tačiau iš pradžių jie kruopščiai surinko žuvusiųjų daiktus, kad grįžę orkai negautų ginklų ir šarvų. Sakoma, jog iš mūšio lauko nykštukai ėjo sulinkę po sunkiais nešuliais. Tada jie užkūrė daug laužų ir sudegino savo mirusius. Daug medžių buvo iškirsta slėnyje, kuris amžinai liko plikas, o laužų dūmai buvo matyti net Loriene[23].
Kai siaubingieji laužai virto pelenais, sąjungininkai išsiskirstė po savas šalis, o Deinas Geležinė Koja nuvedė tėvo tautą atgal į Geležies Kalvas. Atsistojęs prie mieto su Azogo galva Treinas pasakė Torinui: „Kai kas sakys, jog šita galva brangiai pirkta! Mes už ją atidavėme ištisą karalystę. Grįši su manimi prie priekalo ar prašysi duonos po turtingus kiemus?"
„Prie priekalo, – atsakė Torinas. – Kūjis neleis rankoms nusilpti, kol jos vėl nusitvers aštresnių įrankių."
Taip Treinas ir Torinas su savo palydos likučiais (tarp kurių buvo Balinas ir Gloinas) grįžo į Dunžemę, o iš ten pasitraukė ir klajojo Eriadore, kol pagaliau surado namus į rytus nuo Ered Luino už Lunos. Tomis dienomis jie daugiausia kaldino geležinius daiktus, tačiau savaip klestėjo. Tauta po truputį gausėjo[24]. Bet, kaip sakė Troras, kad gimtų auksas, Žiedui reikėjo aukso, o to brangaus metalo jie beveik neturėjo.
Apie šitą Žiedą čia galima pasakyti dar štai ką. Diurino tautos nykštukai tikėjo, kad jis buvo pirmasis iš Septynių nukaldintų žiedų. Jie sakė, kad Kazad Dūmo karaliui Diurinui III šį Žiedą įteikė patys elfų kalviai, o ne Sauronas. Tačiau Žiede, be abejo, būta blogos jėgos, nes Sauronas padėjo kaldinti visą Septynetą. Žiedo savininkai nerodė jo ir nekalbėjo apie jį, o atiduodavo kitiems tik mirties patale. Niekas tiksliai nežinojo, kur jis buvo saugomas. Vieni manė, kad Žiedas liko Kazad Dūme, slaptuose karalių kapuose, jei tik jų nesurado ir neišplėšė, o Diurino giminė tikėjo (klaidingai), kad jį mūvėjo Troras, neatsargiai grįžęs Morajon. Jie nežinojo, kas nutiko su juo. Ant Azogo kūno Žiedo nebuvo.
Gali būti, kaip dabar tiki nykštukai, kad Sauronas jo turimos galios dėka išsiaiškino, kas turi šį Žiedą – paskutinį klajojantį laisvą, – ir kad visas Diurino ainių nesėkmes lėmė Saurono pyktis. Tačiau nykštukų pažaboti nepavyko. Saurono Žiedai teveikė tiek, kad apnuodydavo nykštukų širdis aukso ir brangenybių goduliu. Visa kita atrodė nevertinga – nykštukai liepsnodavo įniršiu ir keršto aistra atėmusiems tuos daiktus. Nuo pat jų tautos atsiradimo jie it pašėlę priešinosi bet kokiam valdymui. Nykštukus buvo galima užmušti, palaužti, bet jie niekada nevirto kažkieno valios pavergtais šešėliais, todėl joks Žiedas neveikė jų gyvenimo – neilgino ir netrumpino. Sauronas nekentė nykštukų ir troško atimti iš jų Žiedą.
Todėl galbūt Žiedo veikiamas Treinas po kelerių metų tapo neramus ir priekabus. Jo mintys sukosi tik apie auksą. Pagaliau, nebegalėdamas kentėti, jis prisiminė Ereborą ir apsisprendė grįžti ten. Nepasakojo Torinui, kas dedasi jo širdyje, bet su Balinu, Dvalinu ir keliais kitais pakilo, atsisveikino ir iškeliavo.
Beveik nežinia, kas jam nutiko vėliau. Veikiausiai, iškeliavusį su saujele bendražygių, jį medžiojo Saurono tarnai. Persekiojo vilkai, kliudė orkai, kelią stebėjo blogi paukščiai – kuo labiau jis veržėsi į šiaurę, tuo labiau jam nesisekė. Tamsią naktį Treinas su bendražygiais klaidžiojo žemėse už Anduino. Prapliupo juodas lietus, jie pasislėpė po Gūdžiosios Girios medžiais. Ryte Treinas dingo iš stovyklos – bendražygiai veltui šaukė jį. Jie daug dienų jo ieškojo, kol praradę viltį pagaliau grįžo pas Toriną. Tik daug vėliau buvo sužinota, jog Treinas buvo pagrobtas gyvas ir nugabentas į Dol Gulduro duobes. Iš jo atėmė Žiedą, kankino, kol galiausiai nykštukas ten mirė.
Taip Torinas Ąžuolskydis tapo bevilčiu Diurino įpėdiniu. Treinui dingus, Torinui suėjo devyniasdešimt penkeri, jis buvo išdidus stambus nykštukas, patenkintas gyvenimu Eriadore. Daug dirbo, keliavo ir įgijo nemažai turto. Priėjo žmonių prisidėjo daug klajojančių Diurino tautos nykštukų, išgirdusių apie jo gyvenvietę vakaruose. Dabar kalnuose jie turėjo gražias sales, nemažai gėrybių ir gyvenimas nebeatrodė toks sunkus, nors dainose jie nuolat prisimindavo tolimą Vienišąjį Kalną.
Ėjo metai. Torino širdies žarijos vėl įkaito, jis galvodavo apie savo giminės nelaimes ir apie paveldėtą kerštą slibinui. Svajojo apie ginklus, armijas ir sąjungas, o jo didžiulis kūjis skambėjo kalvėje. Bet armijos buvo išsisklaidžiusios, sąjungos nutrauktos, o karingų kirvių – vos keletas. Nykštukas daužė raudoną geležį ant priekalo ir liepsnojo beviltišku pykčiu.
Pagaliau visai atsitiktinai su Torinu susitiko Gendalfas. Tai nulėmė Diurino giminės likimą ir daug ką pakeitė. Tuo laiku[25] Torinas, po kelionės grįždamas į vakarus, apsistojo Bryliuje. Ten nakvojo ir Gendalfas. Jis keliavo į Grafystę, kurioje nebuvo lankęsis jau dvidešimt metų. Buvo pavargęs ir ketino ten kurį laiką pailsėti.
Be daugelio kitų rūpesčių, jis jaudinosi dėl pavojingos padėties šiaurėje. Jis jau tada žinojo, jog Sauronas rengiasi karui ir, kai pakankamai sustiprės, ketina pulti Rivendeilą. Bandymui iš rytų atsiimti Angmarą bei šiaurines kalnų perėjas pasipriešinti galėjo tik Geležies Kalvų nykštukai. Bet už jų driekėsi Smogo nusiaubtos žemės. Sauronas galėjo puikiai pasinaudoti siaubinga slibino jėga. Kaip pražudyti Smogą?
Gendalfui sėdint ir mąstant, prieš jį stojo Torinas. Jis tarė: „Pone Gendalfai, pažįstu tave tik iš išvaizdos, bet džiaugiuosi, galėdamas su tavimi pasikalbėti. Pastaruoju metu dažnai apie tave mąstydavau, tarsi likimas man liepė ieškoti tavęs. Tikrai taip ir būčiau padaręs, jei tik būčiau žinojęs, kur ieškoti".
Gendalfas su nuostaba pažvelgė į jį.
„Keista, Torinai Ąžuolskydi, – pasakė jis, – aš irgi apie tave galvojau. Nors dabar keliauju į Grafystę, nepamiršau, jog šis kelias veda ir į tavo menes.
„Jei nori, gali jas taip vadinti, – atsakė Torinas, – bet tai tėra vargani tremtinių būstai. Jei atvyktum, būtum mielai sutiktas. Sakoma, kad esi išmintingas ir žinai, kas vyksta pasaulyje, geriau nei kuris kitas. Aš turiu nemažai sumanymų, tavo patarimai man labai praverstų."
„Aš atvyksiu, – pažadėjo Gendalfas, – nes spėju, jog turime vieną bendrą rūpestį. Aš galvoju apie Ereboro slibiną. Nemanau, kad Troro anūkas būtų jį pamiršęs."
Kas atsitiko po šio susitikimo, pasakojama kitur: apie keistą planą, Gendalfo sugalvotą padėti Torinui, apie tai, kaip Torinas su bendražygiais iškeliavo iš Grafystės į Vienišąjį Kalną ir kaip nenumatytai viskas baigėsi. Čia primenami tik įvykiai, tiesiogiai susiję su Diurino tauta.
23
Skaudančia širdimi nykštukai degino žuvusiuosius, nes tai prieštaravo jų papročiams. Tačiau pastatyti įprastus kapus mirusiems (o jie buvo guldomi tik į akmenį, ne į žemę) būtų užtrukę daug metų. Todėl jie pasirinko ugnį, kad nepaliktų mirusių giminaičių žvėrims, paukščiams ar maitėdoms orkams. Kritusieji Azanulbi/.are buvo pagerbti prisiminimuose – iki šių dienų nykštukai išdidžiai sako apie kokį savo protėvį: „Jis buvo sudegintas nykštukas".
24
Nykštukai turėjo labai nedaug moterų. Su jais buvo Treino dukra Disė. Ji buvo Ered Luine gimusių Filio ir Kilio motina. Torinas žmonos neturėjo.