Numenore laikas skaičiuoti buvo pradėtas AA pirmaisiais metais. Paklaida, kurią sudarė paskutiniaisiais šimtmečio metais atimama diena, nebuvo taisoma iki paskutiniųjų tūkstantmečio metų ir sudarė „tūkstantmečio trūkumą" – 4 valandas, 46 minutes ir 40 sekundžių. Numenore jos buvo pridėtos AA 1000, 2000 ir 3000 metais. Po Žlugimo AA 3319 m. šią sistemą išlaikė tremtiniai, tačiau ją komplikavo Trečiojo Amžiaus pradžia ir nauja numeracija: AA 3342 metai tapo TA pirmaisiais metais. Keliamaisiais metais padarius TA 4 - uosius metus – vietoj TA 3 (AA 3344) – prisidėjo dar vieneri trumpi 365 dienų metai. Dėl jų atsirado 5 valandų 48 minučių 46 sekundžių paklaida. Tūkstantmečio pataisymai buvo atlikti 441 metais vėliau: TA 1000 (ŠA 4441) ir TA 2000 (ŠA 5441) metais. Siekdamas ištaisyti šitaip atsiradusias klaidas ir padidėjusį „tūkstantmečio trūkumą", Vietininkas Mardilas sukūrė patobulintą kalendorių, įsigaliojusį TA 2060 metais. 2059-tiems metams (AA 5500) buvo pridėtos dvi dienos — jomis baigėsi penki su puse tūkstantmečio nuo Numenoro laiko skaičiavimo pradžios. Tačiau vis tiek liko maždaug 8 valandų paklaida. Hadoras prie 2360 metų pridėjo vieną dieną, nors paklaida buvo mažesnė. Nuo to laiko daugiau patikslinimų nebebuvo (TA 3000 metais ėmus grėsti atviram karui, tokie reikalai buvo pamiršti). Po 660 metų pasibaigus Trečiajam Amžiui, paklaida dar nesudarė vienos dienos.
Patobulintas kalendorius, įvestas Mardilo, buvo vadinamas Vietininkų Kalendoriumi ir naudojamas visų, kalbančių bendrąja kalba, išskyrus hobitus. Visi mėnesiai turėjo po 30 dienų. Buvo dvi jokiam mėnesiui nepriklausančios dienos: viena tarp trečio bei ketvirto mėnesio (kovo, balandžio) ir viena tarp devinto bei dešimto (rugsėjo, spalio). Dar penkios mėnesiams nepriklausančios dienos buvo šventinės – yestare, tuilere, loende, yaviere ve mettare.
Hobitai buvo konservatyvūs ir toliau vartojo Karaliaus Kalendorių, pritaikę jį savo reikmėms. Visi jų mėnesiai buvo lygūs, turėjo po 30 dienų, tačiau tarp birželio bei liepos buvo trys vasaros dienos, Grafystėje vadinamos Vasarvidžiu – Priešvasario diena, Vidurmečio diena ir Povasario diena. Paskutinioji ir pirmoji metų dienos buvo vadinamos Prieššvenčiu ir Pošvenčiu. Visos šios dienos nepriklausė mėnesiams, todėl sausio pirmoji buvo antra, o ne pirma metų diena. Kas ketvirti metai, išskyrus paskutiniuosius šimtmečio metus[30], būdavo keturios Vasarvidžio dienos. Vasarvidis, Priešmetis ir Pometis buvo pagrindinės švenčių bei puotų dienos. Papildoma diena buvo pridedama po Vidurmečio dienos. Tai buvo 184-oji keliamųjų metų diena-ji vadinosi Viršdiene ir buvo skiriama ypatingoms linksmybėms. Apymetis truko šešias dienas – tris paskutiniąsias ir tris pirmąsias metų dienas.
Grafystės hobitai įsivedė dar vieną naujovę (vėliau priimtą ir Bryliuje), kurią jie vadino Grafystės Reforma. Savaitės dienos buvo kilnojamos priklausomai nuo metų — jiems tai atrodė neprotinga ir nepatogu. Todėl Izengrimo II laikais jie nutarė, jog papildoma diena, gadinusi seką, neturės savaitės dienos pavadinimo. Nuo to laiko Vidurmečio Diena (ir Viršdiene) buvo vadinama tik šiuo vardu ir nepriklausė prie savaitės. Pagal tą reformą metai visada prasidėdavo pirmąją savaitės dieną ir baigdavosi paskutinę savaitės dieną – ta pati data bet kuriais metais turėjo tą patį savaitės vardą, todėl Grafystės gyventojai nesivargindavo laiškuose bei dienoraščiuose pridurti savaitės dieną[31]. Namuose tai buvo patogu, tačiau keliaujant už Bryliaus – nelabai.
Ankstesnėse pastabose (ir pasakojime) mėnesius bei savaites vadinau šiandieniniais vardais, nors, aišku, nei eldarai, nei dunadanai, nei hobitai jų nevartojo. Bendrosios kalbos vardų vertimas atrodė būtinas, nes norėjau išvengti painiavos, o metų laikų pavadinimai yra daugiau mažiau panašūs, bent jau Grafystėje. Šiaip ar taip, atrodo, jog Vidurmečio diena turėtų gana tiksliai atitikti vasaros saulėgrįžos dieną. Tokiu atveju Grafystės kalendorius lenktų mūsiškį dešimčia dienų, o mūsų Naujieji metai apytikriai atitiktų sausio 9 dieną Grafystėje.
Bendrojoje kalboje kveniški mėnesių pavadinimai buvo paprastai paliekami, kaip daugelyje kalbų dabar dažnai yra vartojami lotyniški pavadinimai. Jie buvo tokie: Naruinye, Nenime, Sulime, Viresse, Lotesse, Narie, Cermie, Urime, Yavannie, Narąuelie, Hisime, Ringare. Sindariški vardai (vartoti tik dunadanų) buvo: Naruiain, Ninui, Guiaeron, Givirith, Lothron, Norui, Cerveth, Urui, Ivanneth, Narbeleth, Hithui, Girithron.
Čia Grafystės ir Bryliaus hobitai atsisakė bendrosios kalbos ir pasiliko senovinius mėnesių pavadinimus, kuriuos jie tikriausiai buvo perėmę iš Anduino slėnių žmonių, nes panašių vardų aptinkama Deile bei Rohane (žr. pastabas apie kalbas). Tų pavadinimų reikšmes hobitai pamiršo net ir ten, kur jas iš pradžių žinojo, o jų formos ilgainiui pakito: pavyzdžiui, pavadinimuose esantis dėmuo „mėnis" yra sutrumpėjęs „mėnesis".
Grafystės mėnesių pavadinimai surašyti Kalendoriuje. Galima nebent atkreipti dėmesį, kad Saulmėnis buvo dažnai tariamas (kartais ir rašomas) kaip Somėnis, Tripilis (senasis Tripienis) buvo dažnai rašomas Tripinis, o Kraumėnis buvo tariamas Kromėnis arba Kramėnis. Bryliuje pavadinimai kiek skyrėsi – Stingurys, Saulmėnis, Plūdras, Gaulmėnis, Tripilis, Aukštamėnis, Vasarvidžio dienos, Vidurmėnis, Vestmėnis, Dermėms, Ziemratis, Kraujys ir Naumėnis. Stingurį, Gaulmėnį ir Naumėnį turėjo ir Rytkiemis[32].
Hobitai savaitės dienų pavadinimus pasiskolino iš dunadanų. Jie išvertė senuosius Siaurinės Karalystės savaitės dienų pavadinimus, kurie, savo ruožtu, buvo perimti iš eldarų. Šešių dienų eldarų savaitėje dienos buvo pavadintos jiems brangių dalykų vardais – Žvaigždės, Saulė, Mėnulis, Du Medžiai, Dangus ir Valarai arba Galingieji. Tvarka buvo būtent tokia paskutinioji diena buvo svarbiausia savaitėje. Kvenų kalba šie pavadinimai skambėjo: Elenya, Anarya, Isilya, Alduya, Menelya, Valanya (arba Tarion); sindariški vardai buvo: Orgilion, Oranor, Orithil, Orgaladhad, Ormenel, Orbelain (arbaRodyn).
Numenoriečiai išlaikė šiuos pavadinimus ir jų tvarką, tik ketvirtą dieną pakeitė Aldea (Orgaladh), iš Dviejų Medžių palikdami vienintelį Baltąjį Medį, kurio palikuonis, manoma, buvo karaliaus rūmuose Numenore augęs Nimlotas. Norėdami septintos dienos ir būdami nepralenkiami jūrininkai, jie po Dangaus dienos įvedė Jūros dieną – Earenya (Oraeron).
Hobitai perėmė šiuos žodžius, tačiau išverstų vardų reikšmės greitai pasimiršo, į jas nebebuvo kreipiamas dėmesys, o formos labai sutrumpėjo, ypač kasdieninėje kalboje. Pirmą kartą numenoriečių pavadinimai buvo išversti tikriausiai daugiau nei prieš du tūkstančius metų iki Trečiojo Amžiaus pabaigos, kai dunadanų savaitę (bei jų kalendoriaus savybes) perėmė šiauriečiai. Kaip ir su mėnesių vardais, hobitai mieliau vartojo vertinius, nors kitur vakaruose buvo paplitę kveniški pavadinimai.
30
Paskutiniuosius Grafystėje, kurioje Pirmieji Metai atitiko TA 1601 metus. Bryliuje, kur Pirmieji Metai atitiko TA 1300 metus, tai buvo pirmieji šimtmečio metai.
31
Pažvelgus į Grafystės kalendorių galima pastebėti, kad nė vienas mėnuo neprasideda penktadienį. Todėl Grafystėje atsirado priežodis „mėnesio pradžioj, penktadienį". Jis buvo vartojamas kalbant apie nesamus ar neįtikimus dalykus – kai kiaulės ims skraidyti ar medžiai vaikščioti. Pilnas posakis buvo toks: „Penktadienį, pirmąją vasaršiukšlio dieną".
32
Vienas pašiepiamų Bryliaus posakių buvo „lyg Žiembridis (purvinoje) Grafystėje". Tačiau, anot Grafystės gyventojų, Bryliuje vartojamas „Ziemratis" tebuvo pakeistas senovinis pavadinimas, reiškęs metų ir darbų pabaigą prieš žiemą. Jis buvo kilęs iš tų laikų, kai dar nebuvo Karaliaus Kalendoriaus, o nauji metai prasidėdavo po derliaus.