Grafystėje išliko nedaug senovinių dokumentų. Trečiojo Amžiaus pabaigoje vertingiausias šaltinis buvo Geltodė, arba Tukžemės Metraštis[33]. Šios knygos anksčiausieji įrašai, atrodo, padaryti prieš devynis šimtus metų iki Frodo laikų, daug jų yra cituojama Raudonosios Knygos metraščiuose bei genealogijose. Ten savaitės dienų vardai dar turi ankstesniąsias formas, iš kurių šios yra seniausios: 1) Pradžiadynis, 2) Sauladynis, 3) Pinigadynis, 4) Medžiadynis, 5) Dangadynis, 6) Pelkiadynis, 7) Aukstadynis. Žiedo Karo laikų kalboje pavadinimai virto Pradžiadieniu, Sekmadieniu, Pirmadieniu, Medžiadieniu, Dangadieniu (arba Vištadieniu), Pelkiadieniu ir Aukštadieniu.
Aš išverčiau šiuos vardus į mūsiškus, savaime aišku, pradėdamas sekmadieniu ir pirmadieniu, kurie yra ir Grafystės savaitėje, tik kitoje vietoje. Atitinkamai pasislinko ir kiti dienų vardai. Todėl nereikia pamiršti, jog Grafystėje dienų pavadinimų reikšmės labai skyrėsi nuo mūsiškių. Paskutinė savaitės diena – penktadienis (Aukštadienis) buvo pagrindinė diena, skirta šventėms (po vidudienio) bei puotoms. Šeštadienis atitiko mūsų pirmadienį, o ketvirtadienis – mūsų šeštadienį[34].
Galima paminėti dar keletą žodžių, kurie susiję su laiku, nors tiksliems matavimams ir netinka. Metų laikai buvo paprastai vadinami tuile (pavasaris), laire (vasara), yavie (ruduo arba derlius), hrive (žiema). Jie neturėjo tikslaus apibrėžimo, o vėliam rudeniui ir žiemos pradžiai žymėti dar buvo žodis quelle (arba lasselanta). Eldarams labai svarbi buvo „prieblanda" (šiauriniuose regionuose), kai žvaigždės gęsta ar užsidega. Tai prieblandai pavadinti jie turėjo daug vardų, iš kurių dažniausiai buvo vartojami tindome ir unodme. Pirmasis reiškė laiką prieš auštant, o antrasis – vakarėjant. Sindarai prieblandą vadino ui-al. Šis žodis turėjo dvi tikslesnes formas minuial ir aduial. Grafystėje vietoj šių žodžių dažnai buvo sakoma „rytblanda" ir „vakarblanda".
Grafystės Kalendorius ir jo datos yra labai svarbios Žiedo Karo pasakojime. Visos datos Raudonojoje Knygoje yra pateikiamos Grafystės terminais arba pastabose su jais suderintos. Todėl visame „Žiedų Valdovo" tekste mėnesiai bei dienos atitinka Grafystės Kalendorių. Yra tik keli svarbesni neatitikimai tarp Grafystės ir mūsų kalendoriaus, kurie susiję su pagrindiniais Žiedo Karo metais (nuo 3018-ųjų pabaigos iki 3019-ųjų pradžios, pagal GK 1418-1419): 1418-ųjų spalis turi tik 30 dienų, sausio 1-oji yra antroji 1419 metų diena, o vasaris turi 30 dienų. Taigi kovo 25-oji, Barad Duro žlugimo diena, atitiktų mūsų kovo 27-ąją, jei metai prasidėtų tuo pačiu metu. Tačiau pagal Karalių ir Vietininko Kalendorius ta diena irgi buvo kovo 25-oji.
Naujasis Kalendorius įvestas atstatytoje Karalystėje TA 3019 metais. Tai buvo senasis Karalių Kalendorius, pataisytas, kad atitiktų metų pradžią pavasarį, kaip eldarų loa[35].
Pagal Naująjį Kalendorių metai prasidėdavo kovo 25-ąją (senuoju stiliumi), paminint Saurono žlugimą ir Žiedo Nešėjų žygdarbius. Mėnesiai išlaikė ankstesnius pavadinimus (dabar pirmasis buvo Viresse, balandis), tačiau prasidėdavo penkiomis dienomis anksčiau, nei buvo įprasta. Visi mėnesiai turėjo po 30 dienų. Trys enderi arba Vidurinės dienos (kurių antra vadinama loende) buvo tarp yavanme (rugsėjo) ir narquelie (spalio), atitikdamos senąsias rugsėjo 23, 24 ir 25 dienas. Tačiau Frodo garbei 30-oji yavan-nie diena, kuri atitiko ankstesnę rugsėjo 22-ąją, jo gimtadienį, buvo paskelbta švente, o keliamaisiais metais šventė pailgėdavo dar viena diena, pavadinta cormare arba Žiedo Diena.
Laikoma, kad Ketvirtasis Amžius prasidėjo 3021-ųjų metų rugsėjį išvykus Elrondui, tačiau Karalystės įrašuose Ketvirtojo Amžiaus pirmųjų metų pradžia buvo skaičiuojama pagal Naująjį Kalendorių, t.y. nuo 3021 metų kovo 25 dienos senuoju stiliumi.
Valdant Karaliui Elesarui Naujasis Kalendorius buvo įdiegtas visose šalyse, išskyrus Grafystę, išlaikiusią senąjį Grafystės Kalendorių. Ten Ketvirtojo Amžiaus pirmieji metai buvo vadinami 1422 metais. Jei hobitams iš viso rūpėjo amžių pasikeitimas, tai naujojo pradžią jie skaičiavo nuo 1422 metų Pošvenčio dienos, o ne nuo praėjusio kovo.
Nėra įrašų, kad Grafystės gyventojai būtų šventę kovo 25-ąją arba rugsėjo 22-ąją dieną, tačiau Vakarkiemyje, ypač aplink Hobitono Kalvą, atsirado paprotys švęsti ir šokti Puotos Lauke (jei leisdavo oras) balandžio 6-ąją dieną. Vieni sakė, jog tai senojo Senio Sodininko gimtadienis, kiti — jog tai diena, kai 1420 metais pirmą kartą pražydo Auksinis Medis, treti tvirtino, kad tai elfų Naujieji metai. Žemgaloje kiekvieną lapkričio 2-ąją per saulėlydį būdavo pučiamas Marko Ragas, po to suliepsnodavo laužai ir prasidėdavo puotos[36].
PRIEDAS E
Trečiojo amžiaus tautos ir kalbos
Šioje istorijoje į mūsų kalbą yra išverstas vestronas arba „bendroji kalba", kuri Trečiajame Amžiuje buvo vartojama vakarinėse Viduržemio žemėse. Tame amžiuje ji tapo gimtąja kalba beveik visoms tautoms (išskyrus elfus), gyvenusioms senųjų Arnoro ir Gondoro karalysčių valdose, tai yra visose pakrantėse nuo Umbaro iki Forošelio įlankos, o sausumoje iki Ūkanotųjų Kalnų bei Efel Duato. Ji taip pat paplito į šiaurę nuo Anduino, žemėse į vakarus nuo Upės ir į rytus nuo kalnų iki pat Džiugesio Pievų.
Amžiaus pabaigoje Žiedo Karo metu šios ribos išliko, nors didelės Eriadoro dalys buvo apleistos, o Anduino pakrantėse tarp Džiugesio Pievų ir Rauroso gyveno nedaug žmonių.
Druadano Miške Anoriene dar buvo galima aptikti laukinių žmonių, o Dunžemės kalvose gyveno ankstesniųjų Gondoro šeimininkų palikuonys. Jie išlaikė savo kalbas, o Rohano lygumas užėmė šiauriečiai, rohirimai, prieš penkis šimtus metų atsikėlę į tas žemes. Tačiau bendrąją kalbą visos tautos (net elfai) vartojo kaip antrąją kalbą, kuria susikalbėdavo su kitais — ne tik Arnore bei Gondore, bet ir Anduino slėniuose bei rytuose, Gūdžiosios Girios tankmėje. Net tarp laukinių žmonių ir dunžemiečių, vengusių kitų tautų, atsirasdavo mokančių, kad ir darkytai, kalbėti bendrąja kalba.
Apie elfus
Senaisiais Laikais elfai pasidalijo į dvi pagrindines šakas: Vakarinius elfus (eldarus) ir Rytinius elfus. Antriesiems daugiausia priklausė Gūdžiosios Girios ir Lorieno elfai, tačiau jų kalba neminima šioje istorijoje, kurioje visi elfiški vardai ir žodžiai yra iš eldarų kalbos[37].
Tačiau Lorienas, Karas Galadonas, Ammtas, Nimrodelė tikriausiai yra silvaniškos kilmės žodžiai, pritaikyti sindarų kalbai.
Šioje knygoje minimos dvi eldarų kalbos: Aukštoji elfų kalba, arba kvenija, ir Pilkųjų elfų, arba sindarų kalba. Aukštoji elfų kalba tai senoji užjūrio eldamarų kalba, kuria pradėta rašyti. Šeimose ja nebuvo šnekama, tačiau elfams ji buvo mūsų lotynų kalbos atitikmuo: Pirmojo Amžiaus pabaigoje į Viduržemį ištremti Didieji elfai kveniją vartojo ceremonijose, legendose ir dainose.
33
Jame buvo rašoma viskas apie Tukų giminę – gimimai, vedybos, mirtys – ir daug kitų dalykų: žemių pirkimas bei pardavimas, įvairiausi įvykiai Grafystėje.
34
Todėl Bilbo dainoje vietoj ketvirtadienio ir penktadienio vartojau šeštadienį ir sekmadienį.
35
Tiesą sakant, Naujojo Kalendoriaus testare buvo anksčiau nei Imladriso Kalendoriuje, kuriame ji apytikriai atitiko Grafystės balandžio 6-ąją dieną.
37
Tais laikais Loriene buvo kalbama sindarų kalba, nors su akcentu, nes dauguma gyventojų buvo kilę iš silvanų. Tas akcentas ir ribotos sindarų kalbos žinios suklaidino Frodą (kaip „