Gendalfas, palikęs visus kautynių reikalus bei vadovavimą Aragornui su kitais lordais, atsistojo ant kalvos viršūnės ir pašaukė erelį. Žemyn nusileido didysis Gvaihiras, Vėjų Valdovas.
— Du kartus mane nešei, drauge Gvaihirai, – kreipėsi į jį Gendalfas, – trečias kartas bus pats svarbiausias. Nebūsiu tau sunkesnis nei tada, kai nešei mane iš Zirak Zigilio, kur sudegė senasis mano gyvenimas.
— Nešiu tave, – atsakė Gvaihiras, – kur reikės, net jei būtum akmeninis.
— Tada pirmyn, tegu su mumis skrenda tavo brolis ir dar vienas greičiausias iš taviškių! Mums reikės skubėti, skrieti greičiau už vėją, aplenkti Nazgulų sparnus.
— Pučia vėjas iš šiaurės, bet mes jį aplenksime, – tarė Gvaihiras. Jis pakėlė Gendalfą ir nušvilpė į pietus, kartu su juo nuskrido Landrovalis bei greitasis Meneldoras. Skrisdami virš Uduno ir Gorgoroto jie matė apačioje sumaišties apimtą griūvantį kraštą, o priekyje – žėrintį, ugnimi besispjaudantį Lemties Kalną.
— Džiaugiuosi, kad tu čia, su manimi, – pasakė Frodas. – Čia, visko pabaigoje, Semai.
— Taip, aš jumis, šeimininke, – tarė Semas, švelniai prispausdamas sužeistą Frodo ranką prie krūtinės. – O jūs su manimi. Kelionė baigėsi. Bet sukorus tokį kelią, dar nesinori pasiduoti. Kažkaip nepadoru, jei suprantate.
— Gal ir ne, Semai, – atsakė Frodas, – tačiau taip yra šiame pasaulyje. Viltis miršta. Ateina pabaiga. Laukti mums liko nedaug. Mes tarp griuvėsių ir mirties, pabėgti nėra kur.
— Na, šeimininke, galėtume bent truputį paėjėti nuo šitos pavojingos vietos, šitų Lemties Žiočių, jei toks yra jų vardas. Juk galėtume? Eime, pone Frodai, leiskimės keliu.
— Ką gi, Seniai-. Jei nori eiti, aš eisiu, – sutiko Frodas. Jie atsistojo ir lėtai nuėjo žemyn vingiuojančiu keliu. Vos jie pasuko link drebančios Kalno papėdės, iš Samat Nauro išsiveržė galingas dūmų ir garo srautas, kūgio šonas atsivėrė, rytiniu kalno šlaitu tirštais griausmingais pliūpsniais nusirito ugninia'i vėmalų srautai.
Frodas su Semu nebegalėjo eiti toliau. Paskutinės jų proto ir kūno jėgos sparčiai seko. Jie pasiekė nedidelę pelenų kalvelę Kalno papėdėje, tačiau čia visi keliai baigėsi. Kalva virto varginga salele Orodruino kančių verpetuose. Aplinkui žiojosi žemė, iš gilių plyšių ir duobių veržėsi dūmai su garais. Už nugarų trūkčiojo Kalnas. Jo šone atsivėrė didžiulės žaizdos. Ilgais šlaitais link jų lėtai tekėjo ugninės upės. Netrukus jie bus apsemti. Lijo karštų pelenų lietus. Hobitai atsistojo, tebelaikydamas šeimininko ranką Semas švelniai ją glostė. Jis atsiduso.
— Į kokią istoriją mudu papuolėme, pone Frodai, ar ne? – pasakė jis. – Norėčiau išgirsti ją pasakojamą! Kaip manote, ar jie sakys: „O dabar istorija apie Frodą Devynpirštį ir Lemties Žiedą"? Tada visi nutils, kaip darėme mes, kai Rivendeile mums pasakodavo istoriją apie Bereną Vienarankį ir Didįjį Brangakmenį. O, kad galėčiau ją išgirsti! Įdomu, kas bus po mūsų.
Semas kalbėjo, stengėsi nustumti baimę, o jo akys vis nuklysdavo į šiaurę, kur tolimas dangus vėjo kelyje buvo giedras – šaltas gūsis, stiprus it vėtra, varė šalin tamsą ir griovė debesis.
Taip savo aštriomis toliaregėmis akimis juos pamatė Gvaihiras, skrisdamas su laukiniais vėjais, įveikęs didelius pavojus ore – dvi mažas, vienišas, tamsias figūrėles, susiėmusias už rankų ant nedidelės kalvos, pasauliui po jų kojomis drebant ir artėjant ugninėms upėms. Jau besileisdamas erelis išvydo, kaip du mažyčiai siluetai pargriuvo – gal iš nuovargio, gal uždusę karštais garais, gal pagaliau pakirsti nevilties ir slėpdami akis nuo mirties.
Hobitai gulėjo vienas šalia kito, kai žemyn smigo Gvaihiras, su juo skriejo Landrovalis ir greitasis Meneldoras. Apalpę, nesuprasdami, kas atsitiko, keliautojai buvo pakelti ir nunešti toli nuo tamsos bei ugnies.
Semas pabudo minkštoje lovoje, tačiau virš jo tyliai siūbavo plačios buko šakos, o pro jaunų lapų žalumą spingsėjo auksiniai saulės spinduliai. Oras buvo kupinas saldžių kvapų. Jis pažino tuos kvapus – Itilieno aromatą.
— O, varge, – pasipiktino Semas, – kiekgi aš miegojau?
Kvapas nunešė jį atgal į tą dieną, kai saulėtame krante jis įkūrė nedidelį lauželį, akimirkai viskas, kas vyko vėliau, buvo ištrinta iš bundančios atminties. Jis pasirąžė, giliai įkvėpė.
— Na ir sapnas! – sumurmėjo Semas. – Kaip gerai, kad pabudau!
Jis atsisėdo ir tada pamatė, kad šalia taikiai miega Frodas, vieną ranką padėjęs po galva. Kita ilsėjosi ant antklodės. Tai buvo dešinioji ranka be viduriniojo piršto.
Atmintis sugrįžo, Semas garsiai šūktelėjo:
— Tai buvo ne sapnas! Kurgi mes? Jam už nugaros tyliai atsakė balsas:
— Itilieno žemėje, Karaliaus valdose. Jis jūsų laukia.
Su tais žodžiais prieš Semą atsistojo Gendalfas. Jis vilkėjo baltai, pro lapus besiskverbiančios saulės spinduliuose jo barzda spindėjo balčiau už sniegą.
— Na, pone Semiumai, kaip jaučiatės? – pasidomėjo jis. Tačiau Semas gulėjo išsižiojęs, pagautas nuostabos ir didžiulio džiaugsmo, jis neteko žado. Pagaliau išspaudė:
— Gendalfai! Aš maniau, kad tu žuvai! Aš maniau, kad pats žuvau. Ar visa, kas liūdna, bus neteisybė? Kas atsitiko pasauliui?
— Didysis Šešėlis pasitraukė, – atsakė Gendalfas ir nusijuokė. Jo juokas skambėjo tarsi muzika, tarsi vandens šniokštimas perdžiiivusioje žemėje. Besiklausančiam Semui atėjo į galvą, jog tikro linksmo juoko jis negirdėjo jau daugybę nesuskaičiuojamų dienų. Jo ausyse juokas skambėjo kaip visų kada nors patirtų džiaugsmų aidas. Semas pravirko. Tačiau kaip pavasario vėjas atvaro saldų lietų, po kurio saulė šviečia dar aiškiau, taip hobito ašaros greitai išdžiūvo, paširdžius sukuteno džiaugsmas, juokdamasis jis pašoko iš lovos.
— Kaip aš jaučiuosi? – sušuko jis. – Net nežinau, kaip pasakyti. Aš jaučiuosi, jaučiuosi... – Semas sumosavo rankomis, – kaip pavasaris po žiemos, kaip saulė ant lapų, kaip trimitai, arfos ir visos kada nors girdėtos dainos! — Jis nutilo ir pasisuko į savo šeimininką. – O kaip ponas Frodas? Argi ne žiauriai pasielgta su jo vargše ranka? Bet aš tikiuosi, kad jis sveikas. Jam teko žiaurūs išbandymai.
— Taip, aš sveikutėlis, – atsiliepė Frodas, sėsdamasis ir savo ruožtu juokdamasis. – Aš užmigau laukdamas tavęs, Semai snaudaliau. Pabudau anksti ryte, o dabar turbūt jau vidudienis.
— Vidudienis? – pasitikslino Semas, mėgindamas skaičiuoti. – Kurios dienos vidudienis?
— Naujųjų Metų keturioliktosios, – pasakė Gendalfas, – arba, jei norite, balandžio aštuntos pagal Grafystės skaičiavimą[1]. Tačiau Gondore Naujieji Metai nuo šiol prasidės kovo dvidešimt penktąją, kai žlugo Sauronas, o jūs buvote iš ugnies atnešti pas Karalių. Jis jus gydė ir dabar laukia. Valgysite ir gersite kartu su juo. Kai būsite pasirengę, nuvesiu pas jį.
— Karalius? – paklausė Semas. – Koks Karalius, kas jis toks?