Jie išsiruošė pėsčiomis. Pirmi ėjo Frodas, Semas, Meris ir Pipinas.
Tai buvo viena liūdniausių valandų jų gyvenime. Virš galvų kilo didžiulis kaminas. Priartėjus prie senojo kaimo kitoje Upės pusėje, hobitai išvydo naujų bjaurių namų eiles abipus kelio, o už jų – niūrų, purviną, bjaurų naująjį malūną: didžiulį plytų pastatą, užtvenkusį srovę, kurią dar ir teršė savo garuojančiomis, dvokiančiomis nuobėgomis. Palei Krantinės kelią buvo iškirsti visi medžiai.
Perėję per tiltą ir pasižiūrėję į Kalvą jie neteko žado. Netgi Semo vizija Veidrodyje neparuošė jų tam, ką dabar išvydo. Senoji Sodyba vakariniame šlaite buvo nugriauta, vietoj jos driekėsi degutuotų pašiūrių eilės. Dingo visi kaštonai. Suolai ir gyvatvorės buvo išlaužyti. Plikame lauke netvarkingai riogsojo dideli vežimai. Begšoto Alėja virto žiojinčiu smėlio ir žvyro karjeru. Per susigrūdusias dideles lūšnas nesimatė Begendo.
-Jiejį nukirto! – sušuko Semas. — Jie nukirto Puotos Medį! — Jis parodė į vietą, kur stovėjo medis, po kuriuo Bilbas sakė savo Atsisveikinimo Kalbą. Nugenėtas ir negyvas medis gulėjo lauke. Tai buvo paskutinis lašas, Semas prapliupo verkti.
Tačiau ašaras nutraukė juokas. Pasirėmęs ant žemos malūno kiemo sienos stovėjo niūrus hobitas. Jis buvo suodinas, juodomis rankomis.
— Nepatinka, Semai? – sušnarkštė jis. – Bet tu visada buvai skystablauzdis. Maniau, išplaukei vienu tų laivų, apie kuriuos plakdavai liežuviu, plaukiančius, plaukiančius. Ko čia sugrįžai ieškoti? Grafystėje turime darbo ir be tavęs.
— Matau, – atsakė Semas, – nusiprausti laiko nėra, o sienoms ramstyti užtenka. Klausyk, pone Smėliau, turiu šiame kaime sumokėti kai kurias skolas, tad pasistenk daugiau nesityčioti arba gausi tokią sąskaitą, kurios tavo kapšelis nepakels.
Tedas Smėlius nusispjovė per sieną.
— Harn, – nusijuokė jis, – pabandyk mane paliesti. Aš Vado draugas. Jis tave pakratys kaip reikiant, jei dar pliaukši.
— Nešvaistyk žodžių šitam kvailiui, Semai! – pasakė Frodas. — Tikiuosi, nedaug hobitų tapo tokiais. Tai būtų blogiau nei visa plėšikų padaryta žala.
— Smėliau, purvinas, įžūlus niekše, – tarė Meris. – Tu daug ko nežinai. Kaip tik kylame į Kalvą susitvarkyti su tavo brangiuoju Vadu. Su jo vyrais jau susitvarkėme.
Tedas išsižiojo, nes tik dabar pamatė palydą, kuri, Meriui davus ženklą, peržygiavo tiltu. Nulėkęs į malūną jis grįžo su ragu, garsiai jį papūtė.
— Pataupyk kvapą! – nusijuokė Meris. – Man sekasi geriau.
Jis iškėlė savo sidabrinį ragą, papūtė, ir tyras garsas nusirito per Kalvą. Iš olų, pašiūrių ir aptriušusių Hobitono namų pasipylė hobitai, su riksmais ir valiavimais nusekė būrį keliu iki Begendo.
Ant Kalvos būrys sustojo, Frodas su draugais nuėjo vieni. Tai buvo kažkada jų numylėtos vietos. Sode buvo pilna lūšnų ir pašiūrių, kai kurios taip arti vakarinių langų, kad net užstojo šviesą. Visur riogsojo krūvos atliekų. Durys buvo apdegusios, varpelio grandinėlė kabojo laisva, pats varpelis neskambėjo. Į beldimą niekas neatsakė. Hobitai stumtelėjo duris, jos sugirgždėjo ir atsidarė. Jie įėjo vidun. Ten dvokė, buvo pilna šiukšlių, atrodė, kurį laiką čia niekas negyveno.
— Kur slepiasi tas nelaimingas Lotas? – dairėsi Meris. Jie apieškojo kiekvieną kambarį, bet iš gyvų padarų rado tik žiurkių bei pelių. — Ar pasakyti kitiems, kad apieškotų pašiūres?
— Čia dar blogiau nei Mordore! – pasibaisėjo Semas. – Daug blogiau. Kaip sakoma, namai lieka tokie, kokius prisimeni, o čia...
— Taip, Mordoras, – linktelėjo Frodas. — Jo rankų darbas. Sarumanas dirbo jam visą laiką, nors galvojo, kad dirba sau. Tas pats ir su Sarumano apgautais, tokiais, kaip Lotas.
Meris sutrikęs, bjaurėdamasis apsidairė.
— Einam iš čia! – pasakė jis. — Jei būčiau žinojęs, kiek niekšybių jis padarys, būčiau sugrūdęs tabako kapšelį Sarumanui į gerklę.
— Be abejo, be abejo! Bet nesugrūdai, todėl aš galiu pasveikinti jus, sugrįžusius namo.
Duryse stovėjo pats Sarumanas – pasitaisęs, patenkintas; jo akys blizgėjo iš pagiežos ir piktžiugos.
Frodas staiga viską suprato.
— Šarkis! – suriko jis. Sarumanas nusijuokė.
— Vadinasi, girdėjai mano vardą, ar ne? Izengarde mane taip vadindavo visi mano pavaldiniai.[2] Bet aiškiai nesitikėjai pamatyti mane čia.
— Nesitikėjau, – tarė Frodas, – bet galėjau atspėti. Mažytė, įžūli niekšybė – Gendalfas įspėjo mane, kad tokį dalyką dar sugebi.
— Sugebu, – pasakė Sarumanas, – dar daug sugebu. Jūs mane prajuokinote, hobitų lordukai, jojantys kartu su didžiaisiais, tokie saugūs, patenkinti savimi. Manėte, kad šauniai pasidarbavote ir dabar galite ramiai grįžti, maloniai gyventi savo šalyje. Sarumano namus galima sugriauti, galimąjį išvaryti, o jūsų niekas pirštu nepalies. Kurgi ne! Jūsų reikalais pasirūpins Gendalfas. – Sarumanas vėl nusijuokė. – Tik ne jis! Kai padaro savo darbą, jis išmeta savo įrankius. O jūs turite vilktis paskui jį, slampinėti, kalbėti ir keliauti dukart toliau, nei iš tiesų reikia. „Na, – pagalvojau aš, — jeigujie tokie kvailiai, aplenksiu juos ir pamokysiu. Vienas blogas darbas vertas kito". Pamoka būtų buvusi dar skaudesnė, jei būčiau turėjęs daugiau laiko ir žmonių. Vis dėlto padariau tiek, kad per savo gyvenimą nespėsite pataisyti. Man bus malonu galvoti apie tai, gydyti savo žaizdas.
— Jeigu tau dėl to malonu, – pasakė Frodas, – tai man tavęs gaila. Manau, kad tai tebus malonus prisiminimai. Tuoj pat išeik ir niekada negrįžk!
Aplinkinių kaimų hobitai pamatė Sarumaną, išeinantį iš vienos lūšnos, todėl dabar grūdosi prie Begendo durų. Išgirdę Frodo įsakymą jie ėmė piktai murmėti:
— Nepaleiskimejo! Užmuškimjį! Jis plėšikas ir žudikas! Užmuškimjį!
Sarumanas apžvelgė priešiškus veidus, nusišypsojo.
— Užmuškimjį! – pamėgdžiojo jis. – Užmuškit, jei manote, kad jūsų pakaks, mano narsieji hobitai!
Jis išsitiesė, plykstelėjo savo juodomis akimis.
— Bet negalvokite, kad netekęs turtų aš praradau ir savo galią! Tas, kas man smogs, bus prakeiktas. Jei mano kraujas bus pralietas Grafystėje, ji išdžius ir niekas jos nebeišgelbės.
Hobitai atsitraukė. Bet Frodas pasakė:
— Netikėkite juo! Jis prarado visą galią, išskyrus balsą, kuriuo dar gali gąsdinti ir apgaudinėti jus, jei tik leisitės. Bet aš neleisiu jo užmušti. Beprasmiška už kerštą atsilyginti kerštu – tai nieko nepakeis. Eik, Sarumanai, eik tiesiausiu keliu!
— Šliuže! Šliuže! – pašaukė Sarumanas. Iš šalimais stovėjusios lūšnos lyg šuo iššliaužė Šliužburnis. – Vėl į kelią, Šliuže! – pasakė Sarumanas. – Šitie šaunūs vaikinai mus vėl išveja. Einam!
Sarumanas pasisuko eiti, Šliužburnis nukrypavo paskui. Tačiau kai Sarumanas ėjo pro Frodą, jo rankoje blykstelėjo durklas — jis klastingai smogė. Ginklas atšoko nuo paslėptų šarvų ir sulūžo. Tuzinas hobitų, vedamų Senio, surikę puolė pirmyn, pargriovė niekšą ant žemės. Semas išsitraukė kardą.
— Ne, Semai! – sušuko Frodas. – Net dabar nežudyk jo. Jis manęs nesužeidė. Nenoriu, kad nužudytum jį, kai jis toks. Kažkada Sarumanas buvo didis, iš tų kilmingųjų, prieš kuriuos nebūtume drįsę pakelti rankos. Jis žlugo, išgelbėti jo negalime, bet aš pasigailėčiau jo, vildamasis, kad tą išsigelbėjimą jis suras.
Sarumanas atsistojo, pasižiūrėjo į Frodą. Jo akyse keistai susipynė nuostaba, pagarba ir neapykanta.
— O tu išaugai, miškavaiki, – tarė jis, – taip, labai išaugai. Tapai išmintingas, žiaurus. Atėmei mano kerštui saldumą, dabar turiu išeiti pilnas kartėlio, dėkingas tavo gailestingumui. Aš nekenčiu dėkingumo, nekenčiu tavęs! Išeinu, daugiau jums nebetrukdysiu. Bet nesitikėkite, kad linkėsiu sveikatos ar ilgų gyvenimo metų. Nei to, nei kito neturėsite. Bet tai bus ne mano darbas. Aš tik pranašauju.