Sakoma, kad Angmarą kuriam laikui pažabojo iš Lindono ir Rivendeilo išžygiavę elfai, nes Elrondas atėjo su pagalba per kalnus iš Lorieno. Tuo laiku tvirtapėdžiai, gyvenę kampe tarp Zilversmės ir Sėlsvandenio, pabėgo į pietus ir vakarus. Jie pavargo nuo karų ir išsigando Angmaro. Be to, žemė ir oras Eriadore darėsi vis prastesni, ypač rytuose. Kai kurie tvirtapėdžiai grįžo į Dykąsias Žemes ir gyveno šalia Džiugesio Pievų, tapę paupio žvejų tauta.
Argelebo II laikais į Eriadorą iš pietryčių atėjo maras. Mirė didžioji Kardolano žmonių dalis, ypač Minhiriate. Hobitai ir visos kitos tautos labai nukentėjo, tačiau slinkdamas šiaurėn maras silpnėjo — jis menkai tepalietę šiaurinį Artedainą. Tuo laiku išnyko Kardolano dunadanai, įžengusios į apleistus pilkapius ten apsigyveno blogio dvasios iš Angmaro ir Rudauro.
„Pasakojama, kad Tyrn Gorthado, kaip buvo vadinamos Pilkapių Kalvos, pilkapiai yra labai seni, kai kurie statyti dar edanų protėvių Pirmajame Amžiuje, prieš jiems pereinant Mėlynuosius Kalnus į Beleriandą, iš kurio liko tik Lindonas. Vėliau tas kalvas garbino sugrįžę dunadanai, ten palaidota daug jų valdovų ir karalių. [Sakoma, kad pilkapis, kuriame buvo įkalintas Žiedo Nešėjas, buvo paskutiniojo Kardolano princo, kritusio 1409 metų kare, kapas.]"
„1974 metais Angmaro galia vėl išaugo. Dar nesibaigus žiemai Karalius-Raganius puolė Artedainą. Jis paėmė Fornostą ir išvarė likusius dunadanus už Lunos, tarp jų buvo ir karaliaus sūnūs. Tačiau Karalius Arvedujis iš paskutiniųjų laikėsi Šiaurinėse Kalvose, o vėliau atsitraukė su savo apsauga jiems pavyko pasprukti nepavejamais žirgais.
Kurį laiką Arvedujis slapstėsi apleistose nykštukų kasyklose tolimajame kalnų gale, tačiau badas išvarė jį, ieškoti losotų, Forošelio Sniego žmonių[7] pagalbos. Jis surado juos stovyklose jūros pakrantėje, tačiau jie nenoriai padėjo karaliui, nes jis neturėjo ko jiems pasiūlyti, išskyrus keletą brangakmenių, neturėjusių losotams vertės. Be to, jie bijojo Karaliaus-Raganiaus, kuris, jų žodžiais, galėjo kada panorėjęs sušaldyti ar atitirpdyti žemę. Vis dėlto gailėdamies! sulysusio karaliaus ir jo vyrų, o gal išsigandę jų ginklų, losotai davė jiems maisto ir pastatė sniego trobeles. Ten Arvedujis buvo priverstas laukti, tikėdamasis pagalbos iš pietų, nes jo žirgai krito.
Kai Kerdanas iš Arvedujo sūnaus Aranarto sužinojo apie karaliaus pabėgimą į šiaurę, jis nedelsdamas išsiuntė laivą į Forošelį jo ieškoti. Laivas ten atplaukė tik po daugelio dienų, nes pūtė priešiniai vėjai — jūreiviai iš tolo pamatė mažą laužą iš jūros išmesto medžio, kurį pabėgėliai stengėsi nuolat kurstyti. Tačiau tais metais žiema neskubėjo atleisti gniaužtų, nors buvojau kovas, ledas vos pradėjo lūžinėti ir driekėsi toli nuo kranto.
Sniego žmonės, pamatę laivą, nustebo ir išsigando, nes, kiek atmindami, jie nebuvo matę tokio daikto jūroje. Dabar jie tapo draugiškesni, savo slystančiais vežimais per ledą nutempė karalių bei likusius gyvus jo būrio vyrus tiek toli, kiek išdrįso. Ten juos galėjo paimti valtelė iš laivo.
Bet Sniego žmonės nerimavo — jie sakė vėjyje užuodžia pavojų. Losotų vadas tarė Arvedujui: „Nelipk į tą jūros pabaisą! Tegu jūros žmonės atneša maisto ir kitų mums reikalingų dalykų, o tu lik čia, kol Karalius-Raganius grįš namo. Vasarą jo galybė sumažėja, bet dabar jo kvėpavimas mirtinas, šalčio rankos ilgos".
Bet Arvedujis nepaklausė patarimo. Padėkojęs karalius atidavė losotui žiedą, sakydamas: „Vien dėl savo senumo šitas daiktas turi jums nesuvokiamą vertę. Jis neturi galios, nebent tik tiems, kurie myli mano giminę. Tau jis nepadės, bet jei kada reikės, mano giminė išpirks jį tuo, ko jums reikės"[8].
Atsitiktinai ar dėl įžvalgumo losoto patarimas buvo teisingas, nes laivui dar neišplaukus į atvirą jūrą, pakilo didžiulis vėjas, iš šiaurės užgriuvo sniegas, jis nuginė laivą atgal ir įkalino lede. Netgi Kerdano laivininkai negalėjo nieko padaryti – naktį ledas sutraiškė korpusą, laivas paskendo. Taip žuvo Arvedujis, paskutinysis karalius, kartu su juo jūroje buvo palaidoti palantirai[9]. Tik daug vėliau apie Forošelyje sudužusį laivą buvo sužinota iš Sniego žmonių."
Grafystės tauta išliko, nors pro juos prašniokštė karas ir daugelis išsislapstė. Į pagalbą karaliui jie pasiuntė lankininkų, kurie nesugrįžo, o kiti dalyvavo mūšyje, kuriame krito Angmaras (apie tai plačiau pasakojama Pietiniuose metraščiuose). Vėliau stojo taika, Grafystės tauta tvarkėsi pati ir klestėjo. Karaliaus vietai užimti jie rinko Taną ir buvo patenkinti, nors daugelis dar ilgai laukė Karaliaus sugrįžimo. Bet ilgainiui tos viltys buvo pamirštos, liko tik patarlė: „Kai Karalius sugrįš", kai kalbama apie gerus dalykus, kurių negalima pasiekti, arba apie blogus, kurių negalima ištaisyti. Pirmasis Grafystės Tanas buvo toks Baka iš Merišo, iš kurio save kildina Sentukiai. Jis tapo Tanu 379 metais mūsų skaičiavimu (1979).
Po Arvedujo išnyko Šiaurinė karalystė, nes dunadanų liko nedaug, o žmonių Eriadore irgi sumažėjo. Tačiau karalių liniją tęsė dunadanų Vadai, iš kurių pirmasis buvo Aranartas, Arvedujo sūnus. Jo sūnus Arahelis augo Rivendeile, kaip ir visi Vadų sūnūs vėliau. Ten taip pat buvo saugomos jų namų relikvijos: Barahiro žiedas, Narsilo nuolaužos, Elendilo žvaigždė ir Anuminaso skeptras[10].
„Karalystei išnykus dunadanai pasitraukė į šešėlį, virto slaptais klajūnais, jų darbai ir žygdarbiai retai buvo aprašomi ar apdainuojami. Elrondui išvykus, beveik niekas jų nebeprisimena. Dar nesibaigus Neramiajai Taikai blogis vėl ėmė puldinėti ar slapta skverbtis į Eriadorą, didžioji dalis Vadų nenugyvendavo ilgo gyvenimo. Aragorną I, sakoma, sudraskė vilkai jie buvo vienas didžiausių Eriadoro pavojų, neišnykęs iki šiol. Arahado I laikais orkai, kurie, kaip paaiškėjo vėliau, buvo slapta užėmę Ūkanotųjų Kalnų tvirtoves ir atkirtę perėjas į Eriadorą, staiga puolė atvirai. 2509 metais į Lorieną keliaujanti Elrondo žmona Kelebriana buvo sulaikyta Raudonojo Rago perėjoje, jos apsaugą išsklaidė staigiai puolę orkai, o ją pačią pagrobė. Ją vijosi ir išgelbėjo Eladanas su Elrohiru, tačiau priešai Kelebriana kankino ir sužeidė nuodingu ginklu. Ji grįžo į Imladrisą – nors kūną Elrondas išgydė, bet Kelebriana prarado gyvenimo džiaugsmą Viduržemyje ir kitais metais nuvykusi į Uostus perplaukė Jūrą. Dar vėliau, Arasuilo laikais, Ūkanotuosiuose Kalnuose vėl prisiveisė orkų, ėmusių plėšti žemes. Su jais kovojo dunadanai ir Elrondo sūnūs. Tuo laiku didelis orkų būrys užklydo taip toli į vakarus, kad atsidūrė Grafystėje. Juos išvarė Bandobrasas Tukas."
Iki gimstant šešioliktajam, paskutiniam Vadui – Aragornui II, kuris vėl tapo Gondoro ir Arnoro Karaliumi, – dar buvo penkiolika Vadų. „Mes jį vadiname „mūsų Karaliumi". Kai jis atvyksta į šiaurę kurį laiką praleisti prie Prieblandos Ežero, atstatytuose savo rūmuose Anuminase, visa Grafystė džiaugiasi. Bet jis neįžengia į mūsų žemę, laikydamasis savo paties įstatymo, kad niekas iš Didžiųjų negali peržengti Grafystės sienų. Su savo gražia svita jis dažnai atjoja prie Didžiojo Tilto, ten pasveikina savo draugus ir visus, norinčius jį pamatyti, tada draugai iškeliauja kartu su Karaliumi ir vieši jo rūmuose tiek, kiek nori. Tanas Peregrinas buvo ten daug kartų, kaip ir ponas meras Semiumas. Jo dukra Elanora Gražioji yra viena iš Karalienės Žvaigždės Vakarės kambarinių."
Siaurinė Linija didžiavosi ir stebėjosi tuo, kad, smunkant galiai bei nykstant tautai, nė vienoje kartoje paveldas nenutrūko ir buvo perduodamas iš tėvo sūnui. Be to, nors dunadanų gyvenimai Viduržemyje žymiai sutrumpėjo, nors be karalių sparčiai nyko Gondoras, dauguma Siaurės Vadų gyveno dvigubai ilgiau už paprastus žmones ir daug ilgiau už pačius seniausius iš mūsų. Aragornas iš tiesų sulaukė šimto devyniasdešimties metų – daugiau už bet kurį valdovą iš jo giminės nuo karaliaus Arvegilo. Su Aragornu Elesaru atsinaujino senųjų karalių didybė.
7
Tai keista, nedraugiška tauta, forodvaitų palikuonys. Forodvaitai buvo labai sena tauta, prisitaikiusi prie nepakeliamų Morgoto karalystės šalčių. Šiame krašte ir šiandien labai šalta, nors nuo ten iki Grafystės ne daugiau kaip trys šimtai mylių. Losotai gyvena sniege, sakoma, kad jie gali lėkti sniegu, prisitvirtinę prie kojų kaulus, ir turi vežimus be ratų. Dauguma jų gyvena priešams neprieinamame Forošelio iškyšulyje, kuris šiaurės vakaruose baigiasi to paties vardo įlanka. Losotai dažnai stato stovyklas pietiniuose įlankos krantuose Kalnų papėdėje.
8
Taip buvo išgelbėtas Izilduro giminės žiedas, nes vėliau jį išpirko dunadanai. Sakoma, jog tai buvo tas pats žiedas, kurį Nargotrondo Felagundas dovanojo Beregondui, o Berenas per didžiulius pavojus susigrąžino.
9
Tai buvo Anuminaso ir Amon Šulo Akmenys. Vienintelis Akmuo šiaurėje liko Emyn Beraido bokšte, žiūrinčiame į Lunos įlanką. Jį saugojo elfai ir jis liko ten, nors mes to nežinojome, kol Kerdanas įdėjo Akmenį į laivą išplaukiančiam Elrondui. Mums kai kas pasakojo, jogjis buvo ne toks kaip kiti, nederėjo su jais, nes žiūrėjo tik į Jūrą. Taip padaręs Elendilas, kad galėtų žvelgti atgal į Eresėją dingusiuose Vakaruose, bet ištvinę vandenys amžinai paskandino Numenorą.
10
Skeptras buvo pagrindinis karaliaus ženklas Numenore, pasakojo mums Karalius, taip pat ir Arnore, kurio karaliai nenešiojo karūnos, tik vieną baltą brangakmenį – Elendilmirą, Elendilo žvaigždę, įsegtą į sidabro lanką, juosusį jų kaktas. Kalbėdamas apie karūną, Bilbas, be abejo, turėjo omenyje Gondorą. Jis, matyt, buvo gerai susipažinęs su Aragorno giminės istorija. Pasakojama, kad Numenoro skeptras dingęs kartu su Ar Farazonu. Anuminaso skeptras buvo sidabrinė Andunijos valdovų lazdelė – tikriausiai pats seniausias žmonių rankų darbas, išlikęs Viduržemyje. Jam buvojau daugiau nei penki tūkstančiai metų, kai Elrondas perdavė jį Aragornui. Gondoro karūna buvo nukaldinta pagal Numenoro karinį šalmą. Iš pradžių tai iš tiesų buvo šalmas, kurį, kaip sakoma, Dagorlado Mūšyje turėjo Izilduras (nes Anariono šalmą suskaldė iš Barad Duro sviestas jį užmušęs akmuo). Tačiau Atanataro Alkarino dienomis jį pakeitė brangakmeniais padabintas šalmas, kuriuo buvo karūnuotas Aragornas.