(iv) Gondoras ir Anariono ainiai
Po Anariono, užmušto prie Barad Duro, Gondorą valdė trisdešimt vienas karalius. Nors pasienyje niekada nesiliovė karai, daugiau nei tūkstantį metų pietų dunadanai stiprėjo ir turtėjo tiek sausumoje, tiek jūroje, iki Atanataro II valdymo, kuris dar buvo vadinamas Alkarinu – Šlovinguoju. Tačiau jau tada pasirodė nuopuolio ženklų, nes kilmingieji pietiečių vyrai vesdavo vėlai ir susilaukdavo mažai vaikų. Pirmuoju bevaikiu karaliumi tapo Falasturas, antruoju – Narmakilas I, Atanataro Alkarino sūnus.
Minas Anorą atstatė Ostoheras, septintasis karalius, vėliau ten, o ne Osgiliate vasaromis gyvendavo karaliai. Tuo laiku Gondorą pirmą sykį užpuolė laukiniai žmonės iš rytų. Tačiau Tarostaras, jo sūnus, sumušęs išginė juos ir pasivadino Romandasilu, Rytų Nugalėtoju. Deja, vėliau jis buvo nukautas mūšyje su naujomis rytiečių ordomis. Jo sūnus Turambaras atkeršijo už tėvą ir užėmė daug žemių rytuose.
Taranonas, dvyliktasis karalius, pradėjo Karalių-Laivininkų liniją-jie statė laivynus ir įtvirtino Gondoro valdžią jūros pakrantėse į vakarus bei pietus nuo Anduino žiočių. Pažymėdamas savo kaip kariuomenės vado pergales, Taranonas užsidėjo karūną Falasturo, Krantų Valdovo, vardu.
Jo sūnėnas Earnilas II, tapęs jo įpėdiniu, atstatė senąjį Pelargiro uostą ir parengė didžiulį laivyną. Iš jūros bei sausumos jis apsiautė Umbarą ir paėmė jį. Umbaras tapo didžiu uostu, galinga Gondoro tvirtove[11]. Bet Earnilas neilgai gyveno po savo triumfo. Kartu su savo žmonėmis ir laivais jis žuvo didžiulėje audroje už Umbaro. Jo sūnus Kirijandilas tęsė laivų statybas, bet Harado žmonės, vedami iš Umbaro išvytų valdovų, su didelėmis pajėgomis išžygiavo prieš Umbarą. Kirijandilas krito mūšyje Harade.
Daugelį metų Umbaras buvo apsuptas, tačiau nebuvo paimtas dėl Gondoro jūrų galybės. Kirijaheras, Kirijandilo sūnus, sulaukė savo laiko ir pagaliau surinkęs armiją puolė iš šiaurės sausuma bei jūra. Persikėlusios per Harneno upę jo armijos visiškai sutriuškino Harado žmones, jų valdovai turėjo pripažinti Gondoro valdžią (1050). Tada Kirijaheras pasivadino Hijarmendasilu, „Pietų nugalėtoju".
Per ilgą jo valdymo laikotarpį Hijarmendasilo galios nedrįso išbandyti jokie priešai. Jis valdė šimtą trisdešimt ketverius metus, ilgiausiai iš visų Anariono linijos karalių, išskyrus vieną. Jo laikais Gondoras pasiekė galios viršūnę. Karalystė išsiplėtė į šiaurę iki Kelebranto ir pietinių Gūdžiosios Girios pakraščių; vakaruose – iki Pilksraučio, lytuose – iki vidinės Runo jūros, o pietuose iki Harneno upės ir palei krantą iki Umbaro pusiasalio su uostu.
Anduino slėnių žmonės pripažino jo valdžią, Harado karaliai mokėjo duoklę Gondorui, o jų sūnūs kaip įkaitai gyveno Karaliaus rūmuose. Mordoras buvo apleistas, tačiau nuolat stebimas iš galingų tvirtovių, saugančių perėjas.
Taip baigėsi Karalių-Laivininkų linija. Atanataras Alkarinas, Hijarmendasilo sūnus, gyveno didžioje prabangoje – žmonės kalbėjo, jog „Gondore brangakmeniai verti ne daugiau už akmenukus, duodamus vaikams pažaisti". Bet Atanataras buvo išlepęs, nieko nedarė, kad išlaikytų paveldėtą galią, du jo sūnūs buvo to paties charakterio. Dar jam nemirus Gondoras pradėjo smukti. Be abejo, priešai tai matė. Mordoras buo stebimas vis atsainiau. Tačiau tik Valakaro laikais Gondoras susidūrė su pirmu dideliu blogiu: kilo Giminių Nesantaikos karas, atnešęs daug netekčių ir sugriovimų, nuo kurių jau niekad nepavyko atsigauti.
Minalkaras, Kalmasilo sūnus, buvo didžiai narsus vyras. 1240 metais Narmasilas, norėdamas atsikratyti rūpesčių, paskyrė jį karalystės regentu. Nuo to laiko jis karalių vardu valdė Gondorą, kol tapo tėvo įpėdiniu. Labiausiai jis nesutarė su šiauriečiais.
Gondoro galia atnešė taiką. Tuo metu šiauriečių smarkiai padaugėjo. Karaliai rodė jiems prielankumą, nes šiauriečiai buvo artimiausi žemesnės kilmės žmonės, giminingi dunadanams (dauguma jų buvo kilę iš tų pačių žmonių, iš kurių kilo ir senieji edanai). Jie gavo daug žemių už Anduino į pietus nuo Didžiojo Žaliojo Miško, gynybai nuo rytiečių. Praeityje rytiečiai dažniausiai puldavo per lygumas tarp Vidinės Jūros ir Pelenų Kalnų.
Narmasilo I laikais jų puldinėjimai vėl atsinaujino, nors iš pradžių mažomis pajėgomis. Regentas sužinojo, jog šiauriečiai ne visada buvo ištikimi Gondorui, kai kurie prisidėdavo prie rytiečių – gal pasigviešę grobio, gal dėl tarpusavio vaidų. Todėl 1248 metais Minalkaras išvedė didžiulę armiją ir tarp Rovaniono bei Vidinės Jūros sutriuškino rytiečius, sunaikino visas jų stovyklas bei gyvenvietes į rytus nuo Jūros. Tada jis pasivadino Romendasilu.
Sugrįžęs Romendasilas įtvirtino vakarinį Anduino krantą iki pat įtekančio Limlaito ir uždraudė svetimšaliams leistis Upe žemiau Emyn Mulo. Tai jis pastatė Argonato kolonas prie įplaukimo į Nen Hitoelj. Kadangi jam reikėjo žmonių stiprinti ryšiams tarp Gondoro ir šiauriečių, jis priėmė daugelį jų į savo tarnybą, kai kuriems suteikdamas aukštus karinius laipsnius.
Ypatingą palankumą Romendasilas rodė Vidugavijui, kuris padėjo jam kare. Jis pasivadino Rovaniono Karaliumi ir išties buvo galingiausias iš Šiaurės kunigaikščių, nors jo paties valdos plytėjo tarp Žaliojo Miško ir Kelduino upės[12]. 1250 metais Romendasilas nusiuntė savo sūnų Valakarą kaip pasiuntinį kurį laiką pagyventi pas Vidugaviją, išmokti kalbos, papročių ir šiauriečių politikos. Tačiau Valakaras nužengė daug toliau nei planavo tėvas. Jis pamilo šiaurines žemes bei jų žmones ir vedė Vidumaviją, Vidugavijo dukrą. Praėjo nemažai metų, kol jis grįžo. Dėl tos santuokos vėliau prasidėjo Giminių Nesantaikos karas.
„Gondoro didikai jau kuris laikas šnairom žiūrėjo į šiauriečius. Anksčiau buvo negirdėtas dalykas, kad karūnos paveldėtojas ar kitas karaliaus sūnus vestų žemesnės kilmės svetimą moterį. Karaliui Valakarui pasenus, pietinėse provincijose kilo maištas. Karalienė buvo graži ir kilni moteris, tačiau gyveno neilgai, kaip lemta žemesnės kilmės žmonėms. Dunadanai bijojo, kad jos palikuonys bus tokie patys, kad jie praras Žmonių karalių didybę. Taip pat jie nenorėjo pripažinti valdovu jos sūnaus, kuris, nors ir vadinosi Eldakaru, gimė svetimoje šalyje, o jaunystėje buvo vadinamas Vinitarijumi, motinos tautos vardu.
Todėl Eldakarui tapus tėvo įpėdiniu Gondore kilo karas. Tačiau iš Eldakaro nebuvo lengva išplėšti jo paveldą. Į Gondoro kraują jis įliejo bebaimės Šiauriečių dvasios. Jis buvo gražus, narsus ir seno ne greičiau nei tėvas. Kai karalių palikuonių vedami sąjungininkai sukilo prieš jį, Eldakaras laikėsi iš paskutiniųjų. Galiausiai jis buvo apsuptas Osgiliate ir ilgai gynėsi, kol badas bei didesnės maištininkų pajėgos išginė jį. Miestas virto plėnimis. Per apsiaustį ir gaisrą buvo sunaikintas Osgiliato Skliauto Bokštas, o palantiras pražuvo vandenyse.
Tačiau Eldakaras išvengė priešų ir pabėgo į Šiaurę, pas savo gimines Rovanione. Apie jį susibūrė daug žmonių – tiek Gondorui tarnaujančių šiauriečių, tiek dunadanų iš šiaurinių karalystės pakraščių. Daugelis jų suprato, kad jis yra garbingas valdovas, o sosto grobikas beveik visiems kėlė neapykantą. Uzurpatorius buvo Kastamiras, Kalimehtaro anūkas, jaunesnysis Romendasilo II brolis. Jis buvo ne tik pagal kraują artimiausias karūnai, tačiau turėjo daugiausiai kariaunos iš visų maištininkų, nes buvo Laivų Kapitonas, palaikomas pakrantės gyventojų bei žmonių iš didžiųjų Pelargiro ir Umbaro uostų.
11
Didysis iškyšulys ir žemės aplink Umbaro įlanką nuo seno priklausė numenoriečiams, bet tai buvo Karaliaus vyrų tvirtovė. Vėliau jie buvo vadinami Juodaisiais Numenoriečiais, sugadintais Saurono. Labiausiai jie nekentė Elendilo sekėjų. Po Saurono žlugimo ši tauta greitai sunyko ir sumišo su Viduržemio žmonėmis, tačiau jie paveldėdavo neslopstančią neapykantą Gondorui. Todėl paimti Umbarą kainavo daug aukų.