Dar daugiau, senajame Numenore skeptrą paveldėdavo vyriausias karaliaus vaikas, vyras ar moteris. Tiesa, šio įstatymo nesilaikė tremtiniai, nuolat užsiėmę karo rūpesčiais, tačiau toks buvo mūsų tautos įstatymas, kuriuo ir dabar remiamės, matydami, kad Ondohero sūnūs žuvo bevaikiai"[13].
Gondoras į tai nieko neatsakė. Į karūną teises pareiškė pergalingasis kapitonas Earnilas, ir ji jam buvo suteikta. Visi Gondoro dunadanai pritarė, kadangi Earnilas buvo iš karališkos giminės. Jis buvo sūnus Sirijondilo, sūnaus Kalimasilo, sūnaus Arkirijaso, Narmasilo II brolio. Arvedujis daugiau nereiškė teisių, nes neturėjo nei galios, nei noro prieštarauti Gondoro dunadanų pasirinkimui, tačiau jo palikuonys niekuomet nepamiršo šitos teisės, net ir tada, kai išnyko jų pačių karalystė. Nes jau artėjo laikas, kai Šiaurinė Karalystė turėjo žlugti.
Arvedujis iš tiesų buvo paskutinis karalius, kaip rodo jo vardas. Sakoma, jog jį naujagimiui suteikė Pranašas Malbetas, pasakęs jo tėvui: „Pavadinsi jį Arveduju, nes jis bus paskutinysis Artedaino valdovas. Bet dunadanai turės pasirinkti. Jei jie pasirinks beviltišką išeitį, tuomet tavo sūnus pakeis vardą ir taps didžios karalystės valdovu. Jei ne, tuomet daug širdgėlos bei žmonių gyvenimų praeis, kol dunadanai pakils ir vėl susivienys".
Gondore po Earnilo buvo tik vienas karalius. Galbūt sujungus karūną ir skeptrą karalystė būtų buvusi išsaugota, daug blogio išvengta. Earnilas buvo išmintingas, neišpuikęs, nors jam, kaip daugumai gondoriečių, Artedaino karalystė ir jos valdovai atrodė menkos kilmės.
Jis nusiuntė Arvedujui žinią, pranešdamas, kas pagal Pietinės Karalystės įstatymus ir reikmes priėmė Gondoro karūną, „tačiau aš nepamiršiu Arnoro ištikimybės, neneigsiu mūsų giminystės ir nesieksiu, kad Elendilo karalystės atitoltų viena nuo kitos. Kai tau reikės, atsiųsiu pagalbą, kokią tik galėsiu surinkti".
Tačiau praėjo nemažai laiko, kol Earnilas pasijuto pakankamai saugus, kad ištesėtų pažadą. Karalius Arafantas mažėjančiomis jėgomis atmušinėjo Angmaro antpuolius, tą patį darė ir jo įpėdinis Arvedujis, tačiau galiausiai 1973 metų rudenį į Gondorą atėjo žinia, kad Artedaino padėtis beviltiška, o Karalius-Raganius rengia paskutinį smūgį. Earnilas kiek galėdamas greičiau pasiuntė savo sūnų Earnurą į šiaurę su tiek laivyno, kiek galėjo skirti.
Per vėlai. Earnurui nespėjus pasiekti Lindono uostų, Karalius-Raganius užkariavo Artedainą, o Arvedujis žuvo.
Tačiau Earnurui atvykus į Pilkuosius Uostus ir elfai, ir žmonės labai nustebo bei nudžiugo. Jo laivų buvo tiek daug, kad jiems vargiai užteko vietos uostuose, nors Harlondas ir Forlondas buvo perpildyti. Iš laivų išsilaipino galinga armija, su ginklais ir maisto atsargomis, pasirengusi karalių karams. Bent taip atrodė šiauriečiams, nors tai buvo tik menka visos Gondoro galybės dalis. Labiausiai buvo džiaugiamasi žirgais, nes daug jų buvo atplukdyta iš Anduino slėnių kartu su aukštais ir gražiais raiteliais bei išdidžiais Rovaniono princais.
Kerdanas sukvietė pas save visus, kurie galėjo atvykti, nuo Lindono iki Arnoro. Gerai pasirengusi armija persikėlė per Luną ir nužygiavo į šiaurę mesti iššūkio Karaliui-Raganiui. Jis tada, kaip pasakojama, gyveno Fornoste, kuriame įkurdino blogus žmones, užėmusius karalių rūmus. Pasipūtęs jis nelaukė priešų puolimo tvirtovėje, bet pats išžygiavo jų pasitikti, tikėdamasis nublokšti juos kaip anksčiau į Luną.
Tačiau Vakarų Armija atakavo jį netoli Prieblandos Kalvų, lygumoje tarp Nenujalo ir Siaurinių Kalvų įvyko smarkus mūšis. Angmaro pajėgos jau traukėsi Fornosto link, kai pagrindiniai raitelių būriai, apjoję kalvas iš šiaurės, smogė ir suskaldė juos vienu smūgiu. Karalius-Raganius surinkęs kariuomenės likučius spruko šiaurėn, į savo .šalį Angmarą. Nespėjusį pasiekti Karn Dūmo prieglaudos jį pavijo Goridoro kavalerija, vedama Earnuro. Tuo pačiu metu iš Rivendeilo išėjo kariuomenė, vadovaujama elfų lordo Glorfindelio. Tad Angmaras buvo taip sutriuškintas, jog į vakarus nuo kalnų neliko nė vieno tos karalystės žmogaus ar orko.
Bet pasakojama, kad, viską praradęs, staiga pasirodė pats Karalius-Raganius - juodais drabužiais, su juoda kauke, ant juodo žirgo. Baimė apėmė visus, jį pamačiusius, tačiau jis savo neapykantą skyrė tik Gondoro Kapitonui ir su siaubingu riksmu puolė jį. Earnuras būtų stojęs prieš jį, tačiau žirgas neišlaikė ir nunešė raitelį toli į šalį, kol buvo suvaldytas.
Karalius-Raganius nusikvatojo – niekas, iš girdėjusių juoką, niekada nepamiršo to siaubo. Bet ant balto žirgo išjojo Glorfindelis – nustojęs juoktis Karalius-Raganius apsisuko ir dingo šešėliuose. Ant mūšio lauko nusileido naktis, niekas nematė, kur jis pradingo.
Earnuras sugrįžo, bet Glorfindelis, žvelgdamas į besirenkančią tamsą, pasakė: „Nesivyk jo! Jis nebegrįš į šią šalį. Dar toli jo lemtis, ir ne nuo kario rankos jis kris". Tuos žodžius daug kas įsiminė, bet Earnuras buvo piktas, jis troško atkeršyti už pažeminimą.
Taip žuvo Angmaro blogio karalystė, o Earnuras, Gondoro Kapitonas, pelnė didžiausią Karaliaus-Raganiaus neapykantą. Bet praėjo daug metų, kol ji buvo parodyta."
Būtent Karaliaus Earnilo laikais, kaip paaiškėjo vėliau, iš Siaurės pabėgęs Karalius-Raganius atvyko į Mordorą, ten susirinko ir kitos Žiedo Šmėklos, kurioms jis vadovavo. 2000 metais jie išsiveržė iš Mordoro pro Kirit Ungolo tarpeklį ir apgulė Minas Itilį. Miestą jie paėmė 2002 metais kartu su bokšto palantiru. Iki Trečiojo Amžiaus pabaigos jų nepavyko iš ten išmušti, Minas Itilis virto baimės žeme, dabar jį vadino Minas Morgulu. Dauguma žmonių, gyvenusių Itiliene, paliko tas vietas.
„Earnuras buvo lygus tėvui narsa, bet ne išmintimi. Jis buvo stiprus ir karštas vyras, bet nevedė, nes vienintelis malonumas jam buvo kautis bei miklinti ranką. Jis buvo toks stiprus, kad turnyruose, kuriuos labai mėgo, niekas Gondore jam neprilygo. Earnuras buvo panašesnis į herojų, o ne į karo vadą ar karalių. Jis ilgiau nei įprasta išliko energingas ir vikrus."
2043 metais Earnurui užsidėjus karūną, Minas Morgulo valdovas iškvietė jį į dvikovą, tyčiodamasis, kad šis nedrįso stoti į kovą kautynėse Šiaurėje. Tąkart vietininkas Mardilas sulaikė karaliaus įtūžį. Minas Anoras, kuris nuo karaliaus Telemnaro laikų virto šalies sostine ir karalių rezidencija, buvo pervadintas Minas Tiritu – miestu, amžinai saugančiu nuo Morgulo blogio.
Earnuras valdė vos septynerius metus, kai Morgulo Lordas pakartojo iššūkį, tyčiodamasis, jog prie bailios karaliaus širdies jaunystėje dar prisidėjo ir senatvės silpnumas. Mardilas nebegalėjo jo sulaikyti – su maža riterių palyda Earnuras prijojo prie Minas Morgulo vartų. Apie juos daugiau niekas nieko negirdėjo. Gondore buvo manoma, kad klastūnas priešas paėmė karalių į nelaisvę ir nukankino Minas Morgule. Bet jo mirties liudininkų nebuvo, tad vietininkas Mardilas Gerasis daugelį metų valdė Gondorą karaliaus vardu.
Dabar karališko kraujo palikuonių liko vos keletas. Jų skaičius dar labiau sumažėjo Giminių Nesantaikos metu. Nuo to laiko karaliai tapo pavydūs ir atidžiai stebėdavo savo gimines. Tie, ant kurių krisdavo įtarimas, dažnai bėgdavo į Umbarą ir prisidėdavo prie maištininkų, o kiti atsisakydavo savo kilmės, į žmonas imdami moteris, neturinčias Numenoro kraujo.
Atsitiko taip, kad neliko gryno kraujo pretendentų į karūną arba tokių, su kurių teisėmis visi sutiktų. Visi gerai prisiminė Giminių Nesantaiką ir suprato, jog dar sykį įsiplieskus tokiems vaidams Gondoras žlugtų. Todėl, nors metai bėgo, Gondorui vadovavo vietininkai, o Elendilo karūna gulėjo ant karaliaus Earnilo krūtinės Mirusiųjų Namuose, kur ją paliko Earnuras.
13
Numenore šis įstatymas buvo priimtas (kaip mes sužinojome iš Karaliaus), kai Tar Aldarionas, šeštasis karalius, paliko tik vieną vaiką – dukrą. Ji tapo pirmąja Valdančiąja Karaliene, Tar Ankalime. Tačiau iki jos įstatymas buvo kitoks. Ketvirtasis karalius Tar Elendilas sostą atidavė sūnui Tar Meneldurui, nors dukra Silmanena buvo vyresnė. Būtent iš Silmarienos giminės kilo Elendilas.