Vietininkai
Vietininkų giminė buvo vadinama Hurino gimine, nes ji buvo kilusi iš karaliaus Minardilo (1621-34) vietininko Hurino. Jis gyveno Emyn Arnene, buvo kilmingas numenorietis. Po jo karaliai visada rinkdavosi sau vietininkus iš jo palikuonių, o Pelenduro laikais šios pareigos tapo paveldimos kaip karaliaus titulas, perduodamas tėvo sūnui arba artimiausiam giminaičiui.
Visi vietininkai užimdavo pareigas, prisiekdami „valdyti karaliaus vardu, kol jis sugrįš". Netrukus šitie žodžiai tapo ritualu, jų prasmė užsimiršo, nes vietininkai turėjo visą karalių valdžią. Tačiau daug žmonių Gondore dar tikėjo, jog kada nors karalius tikrai grįš, kai kurie prisimindavo seną šiaurinę liniją, kuri, kaip sklido gandai, vis dar gyvavo šešėliuose. Tačiau vietininkams tokios mintys buvo ne prie širdies.
Vis dėlto vietininkai niekada nesėdėjo senajame soste, nenešiojo karūnos ir nelaikė skeptro. Kaip savo tarnybos simbolį jie turėjo tik baltą lazdelę, jų vėliava buvo balta, be jokių ženklų. O ant karališkosios vėliavos juodame fone puikavosi po septyniomis žvaigždėmis žydintis baltas medis.
Po Mardilo Voronvo, laikomo pirmuoju vietininku, buvo dvidešimt keturi Gondoro vietininkai: iki dvidešimt šeštojo, paskutinio – Denetoro II. Iš pradžių jie laikėsi ramiai, nes truko Budrioji Taika, kurios metu Sauronas nedrįso stoti prieš Baltosios Tarybos galią, o Žiedo Šmėklos slėpėsi Morgulo slėnyje. Bet nuo Denetoro I laikų taikos nebebuvo, netgi tada, kai Gondoras atvirai su niekuo nekariavo, jo sienoms nuolat grėsė pavojus.
Denetoro I valdymo pabaigoje iš Mordoro pasirodė uruksai – dar nematyti labai stiprūs juosvi orkai, kurie 2475 metais nusiaubė Itilieną ir paėmė Osgiliatą. Denetoro sūnus Boromiras (kurio vardu vėliau buvo pavadintas Boromiras iš Devynių Keliautojų Draugijos) sumušė juos ir atgavo Itilieną, bet Osgiliatas buvo galutinai sugriautas, o jo galingas akmeninis tiltas sunaikintas. Ten vėliau niekas nebegyveno. Boromiras buvo didis vadas, jo bijojo net Karalius-Raganius. Jis buvo kilnus ir gražus, stipraus kūno ir tvirtos dvasios vyras, tačiau tame kare gauta Morgulo žaizda sutrumpino jo gyvenimą, jį kankino skausmai. Boromiras mirė dvylika metų po tėvo mirties.
Po jo ilgai valdė Kirionas. Jis buvo budrus ir atsargus, tačiau Gondoro rankos sutrumpėjo, jis galėjo tik ginti sienas, kol priešai (arba juos valdanti jėga) ruošė smūgius, kuriems jis negalėjo sukliudyti. Korsarai siaubė pakrantes, tačiau pagrindinis pavojus slypėjo šiaurėje. Plačiose Rovaniono žemėse tarp Gūdžiosios Girios ir Bėgančiosios Upės, Dol Gulduro šešėlyje gyveno žiaurūs žmonės. Jie dažnai puldinėdavo iš miško, tad Anduino slėnis į pietus nuo Džiugesio Pievų liko labai apleistas. Prie tų žmonių, vadinamų balkotais, nuolat prisidėdavo žmonės iš rytų, o Kalenardono gyventojų vis mažėjo. Kirionui vos sekėsi apginti Anduiną.
„Nujausdamas audrą, Kirionas pasiuntė į šiaurę pagalbos, bet per vėlai. Tais pačiais metais (2510) rytiniame Anduino krante balkotai pasistatė daug laivų bei plaustų, persikėlė per Upę ir nušlavė gynėjus. Iš pietų žygiuojanti armija buvo atkirsta, nuvaryta į šiaurę už Limlaito, o ten ją netikėtai atakavo kalnų orkų gaujos ir prispaudė prie Anduino. Beviltišku metu iš šiaurės atėjo pagalba – Gondoras pirmą sykį išgirdo rohirimų ragus. Eorlas Jaunasis su savo raiteliais išblaškė priešus ir, persekiodamas balkotus Kalenardono laukuose, iškirto juos iki vieno. Kirionas padovanojo Eorlui tas žemes, o jis davė Kirionui Eorlo Priesaiką ir pažadėjo draugystę sunkiais laikais bei pagalbą Gondoro valdovams."
Bereno, devynioliktojo vietininko, laikais Gondorą ištiko dar didesnis pavojus. Trys galingi ilgai ruošti laivynai atplaukė iš Umbaro ir Harado. Jie apsiautė Gondoro pakrantes. Priešas išsilaipino daugelyje vietų, šiaurėje net ties Izeno žiotimis. Tuo pačiu metu rohirimai buvo užpulti iš vakarų ir rytų, jų žemės buvo nuniokotos, o jie patys išvaryti į Baltųjų Kalnų slėnius. Tais metais (2758) su šalčiais ir didelėmis pūgomis iš šiaurės bei rytų atėjo Ilgoji Žiema, trukusi beveik penkis mėnesius. Helmas Rohanietis ir abu jo sūnūs žuvo kare, Eriadore bei Rohane viešpatavo neviltis ir mirtis. Į pietus nuo kalnų Gondore viskas buvo ne taip blogai, iki pavasario Bereno sūnus Beregondas įveikė įsiveržėlius. Jis iškart pasiuntė pagalbą Rohanui. Po Boromiro Beregondas buvo didžiausias Gondoro karo vadas. Jam tapus tėvo įpėdiniu (2763) Gondoras vėl atgavo jėgas. Tačiau Rohanas gautas žaizdas gydėsi lėčiau. Būtent todėl Berenas svetingai sutiko Sarumaną ir įteikėjam Orthanko raktus. Nuo to laiko (2759) Sarumanas apsigyveno Izengarde.
Beregondo laikais Ūkanotuosiuose Kalnuose vyko nykštukų ir orkų karas (2793-2799), apie kurį Pietus pasiekdavo tik gandai, kol iš Nanduhiriono bėgantys orkai pabandė kirsti Rohaną ir įsikurti Baltuosiuose Kalnuose. Slėniuose daugelį metų vyko kautynės, kol tas pavojus buvo panaikintas.
Mirus Belektomi II, dvidešimt pirmajam vietininkui, nudžiūvo Baltasis Medis Minas Tirite, tačiau jis buvo paliktas stovėti „iki grįš Karalius", nes naujos sėkliukės niekas nerado.
Turino II laikais vėl sujudo Gondoro priešai – Sauronas nuolat stiprėjo, artėjo jo galybės laikai. Visi, išskyrus pačius tvirčiausius žmones, paliko Itilieną ir persikėlė per Anduiną į vakarus, nes tą žemę užėmė Mordoro orkai. Turinas statė slaptas užuobėgas savo kariams Itiliene, iš kurių ilgiausiai buvo saugomas Henet Anuinas. Jis vėl įtvirtino Kair Androso[14] salą Anorieno gynybai. Tačiau pagrindinis pavojus jo tykojo pietuose, kur haradrimai užėmė Pietinį Gondorą – palei Porosą vyko daug mūšių. Didelėms priešų pajėgoms įsiveržus į Itilieną, karalius Folkvinas Rohanietis įvykdė Eorlo Priesaiką ir atsilygino už Beregondo pagalbą, pasiuntęs daug vyrų į Gondorą. Su jais Turinas iškovojo pergalę prie Poroso Brastų, bet mūšyje krito abu Folkvino sūnūs. Raiteliai palaidojo juos savo tautos papročiu ir paguldė į vieną pilkapį, nes jie buvo dvyniai. Aukštai virš upės kranto iškilo tas pilkapis, „Haudh in Givanur", o Gondoro priešai bijojo priėjo artintis.
Po Turino sekė Turgonas. Iš jo valdymo labiausiai prisimenama tai, kad, likus dviem metams iki Turgono mirties, į atvirą kovą vėl pakilo Sauronas — jis sugrįžo į seniai laukiantį Mordorą. Vėl iškilo Barad Duras, liepsnomis prapliupo Lemties Kalnas, iš Itilieno pasitraukė paskutinieji žmonės. Turgonui mirus, Sarumanas pasiėmė Izengardą sau ir ėmėsi jį tvirtinti.
„Ektelionas II, Turgono sūnus, buvo išmintingas vietininkas. Su likusiomis pajėgomis jis ėmėsi stiprinti karalystę prieš Mordoro puolimą. Jis kvietė visus garbingus žmones iš arti ar toli stoti jam tarnauti, o tiems, kurie pasirodydavo verti pasitikėjimo, jis negailėjo atlygio bei laipsnių. Geriausias jo pagalbininkas buvo žymus kapitonas, kurį vietininkas labai mylėjo. Gondore jį vadino Torongilu, Žvaigždžių Ereliu, nes jis buvo greitas, aštriaakis ir nešiojo sidabrinę žvaigždę ant apsiausto, tačiau niekas nežinojo nei tikrojo vardo, nei gimtosios šalies. Jis atėjo pas Ektelioną iš Rohano, kur tarnavo Karaliui Tengeliui, tačiau nebuvo rohirimas. Jis buvo didis vadas tiek sausumoje, liek jūroje. Deja, dar nesibaigus Ekteliono valdymui išnyko šešėliuose, iš kurių buvo atėjęs.
Torongilas dažnai kartojo Ektelionui, kad Umbaro maištininkų galia yra didelis pavojus Gondorui, grėsmė pietinėms provincijoms, kuri pasirodytų mirtina, jei Sauronas pradėtų atvirą karą. Pagaliau jis gavo vietininko leidimą, surinko nedidelį laivyną, nepastebėtas nakčia priplaukė prie Umbaro ir sudegino didžiąją dalį korsarų laivų. Jis pats nukovė Uosto Kapitoną mūšyje dėl krantinių ir, beveik nepatyręs nuostolių, atsitraukė. Tačiau parplaukęs į Pelargirą, žmonių širdgėlai ir nuostabai, jis negrįžo į Minas Tiritą, kur jo laukė didi garbė.
14
Tas vardas reiškia „Ilgosios Putos Laivas", nes sala buvo didelio laivo formos, su aukštais šiauriniais krantais, į kurių stačias uolas duždavo baltos