Arvena pasakė: „Tamsus yra Šešėlis, tačiau mano širdis džiaugiasi, nes tu, Esteli, būsi tarp tų didžiųjų, kurių narsa sunaikins jį".
Aragornas atsakė: „Deja, negaliu to numatyti, dar nežinia, kaip viskas baigsis. Tačiau su tava viltimi išlieka ir manoji. O Šešėlį aš atmetu nedvejodamas. Bet Prieblanda man irgi neskirta, nes esu mirtingasis. Jei man pasižadėsi, Žvaigžde Vakare, tu irgi turėsi jos atsisakyti".
Ji stovėjo tyli kaip baltas medis, žvelgė į vakarus ir pagaliau tarė: „Aš pasižadėsiu tau, dunadane, nusisuksiu nuo Prieblandos. Bet ten yra mano tautos šalis ir visos giminės namai".
Ji labai mylėjo savo tėvą.
Sužinojęs apie dukters pasirinkimą, Elrondas nepasakė nieko, nors širdį labai skaudėjo. Su lemtimi, kurios bijojo, susitaikyti buvo nelengva. Aragornui vėl atvykus į Rivendeilą, Elrondas pasišaukė jį ir tarė: „Sūnau, ateis metai, kai viltis išblės, ten neįžvelgia mano akys. Dabar mus skiria Šešėlis. Galbūt man buvo lemta prarasti dukrą tam, kad žmonės atstatytų savo karalystę. Todėl, nors ir myliu tave, sakau: Arvena Undomielė netrumpins savo gyvenimo malonės dėl menkos priežasties. Ji nebus jokio žmogaus žmona, išskyrus Gondoro ir Arnoro Karalių. Dabar net ir pergalė suteiks man vien širdgėlą bei išsiskyrimą, o tau – trumpą džiaugsmo viltį. Deja, sūnau! Man rodosi, kad galų gale Arvenai žmonių lemtis pasirodys per sunki".
Taip sutarė Elrondas su Aragornu. Daugiau apie tai jie nebekalbėjo, o Aragornas vėl išvyko į vargus ir pavojus. Kol pasaulį gaubė tamsa, Viduržemį ėmė baimė dėl augančios Saurono jėgos, kol Barad Duras iškilo kaip niekad aukštas ir stiprus, Arvena gyveno Rivendeile. Aragornui išvykus, ji iš toli stebėdavo jį mintimis ir su viltimi pasiuvo jam didžiulę karališką veliavą, kurią išskleisti galėjo tik tas, kuris buvo numenoriečių valdovas ir Elendilo įpėdinis.
Po kelerių metų Gilraena paprašė Elrondo leidimo grįžti pas savuosius į Eriadorą. Gyveno viena, retai matydama sūnų, nes jis daug laiko praleisdavo svečiose šalyse. Kartą grįžęs į Šiaurę Aragornas aplankė ją. Prieš jam išvykstant motina pasakė: „Tai paskutinis mūsų išsiskyrimas, Esteli, mano sūnau. Aš pasenau dėl rūpesčių, pasenau kaip paprasta moteris. Nedrįstu žvelgti į dabar Viduržemį gaubiančią tamsą. Aš greitai jį paliksiu".
Aragornas bandė ją paguosti sakydamas: „Už tamsos gali slypėti šviesa. Jei taip, norėčiau, kad ją išvystum ir būtum laiminga".
Bet ji atsakė tik šiuo linodu:
Aragornas išvyko sunkia širdimi. Gilraena mirė nesulaukusi kito pavasario.
Taip priartėjo Žiedo Karas, apie kurį daugiau pasakojama kitur: kaip paaiškėjo nenumatytos galimybės nuversti Sauroną ir kaip išsipildė beviltiška viltis. Atsitiko taip, kad pralaimėjimo valandą Aragornas atplaukė iš jūros ir išvyniojo Arvenos vėliavą Pelenoro laukų mūšyje. Tą dieną jis buvo pirmą kartą pavadintas karaliumi. Kai viskas pagaliau buvo baigta, jis priėmė tėvų palikimą ir gavo Gondoro karūną bei Arnoro skeptrą. Saurono Žlugimo metų vidurvasarį jis vedė Arveną Undomielę, jie susituokė Karalių Mieste.
Taip pergale ir viltimi baigėsi Trečiasis Amžius. Tačiau iš visų jo netekimų skaudžiausias buvo Elrondo ir Arvenos atsisveikinimas, nes juos išskyrė Jūra ir lemtis iki Pasaulio Pabaigos. Sunaikinus Didįjį Žiedą ir Trims Žiedams netekus savo galios, Elrondas pasijuto pavargęs. Jis paliko Viduržemį, kad niekada negrįžtų. O Arveną tapo mirtinga moterimi, tačiau jai buvo lemta mirti tik tada, kai bus prarasta viskas, ką ji turėjo.
Kaip žmonių ir elfų karalienė ji šlovingai ir laimingai gyveno su Aragornu šimtą dvidešimt metų. Bet pagaliau jis pajuto artėjančią senatvę ir suprato, kad jo dienos baigiasi. Aragornas pasakė Arvenai: „Žvaigžde Vakare, gražiausioji, labiausiai numylėta šios žemės moterie, mano pasaulis nyksta. Mums daug buvo duota, mes atidavėme dar daugiau, dabar artėja laikas mokėti".
Arveną gerai žinojo, ką jis ketina padaryti, seniai tai numatė, tačiau vis tiek pajuto nepakeliamą skausmą.
„Valdove, ar tu ruošiesi be laiko palikti savo žmones, gyvenančius pagal tavo žodį?" – paklausė ji.
„Ne be laiko, – atsakė jis. — Jei neisiu dabar, vėliau būsiu priverstas. O mūsų sūnus Eldarionas yra pasirengęs karaliauti."
Tada Aragornas nuėjo į Karalių Namus Tyliojoje Gatvėje ir atsigulė ant jam paruoštos ilgos lovos. Ten jis atsisveikino su Eldarionu – perdavėjam sparnuotą Gondoro karūną bei Arnoro skeptrą. Visi išėjo, tik Arveną liko viena stovėti prie lovos. Nors buvo išmintinga ir kilminga, ji negalėjo nemaldauti, kad jis dar kurį laiką liktų. Ji dar nebuvo pavargusi nuo savųjų dienų ir pajuto, koks kartus yra jos prisiimtas mirtingumas.
„Karaliene Undomiele, – pasakė Aragornas. – Valanda išties sunki, bet ją atperka ta diena, kai mes susitikome po baltais beržais Elrondo sode, kur niekas nebevaikšto. Ant Kerin Amroto kalvos, atmetę Šešėlį ir Prieblandą, mes pasirinkome šį likimą. Pasvarstyk, mylimoji, ir paklausk širdies, ar tikrai norėtum, kad aš laukčiau, kol sūdžiusiu, kol suvaikėjęs išvirsiu iš savo aukštojo sosto. Ne, karaliene, aš esu paskutinysis numenorietis, paskutinis Senųjų Laikų Karalius, man buvo dovanotas ne tik trigubas Viduržemio žmonių gyvenimas, bet ir galimybė pasitraukti savo noru, grąžinti dovaną. Todėl dabar man laikas užmigti.
Tavęs neguosiu, nes tokio skausmo šiame pasaulyje nenumalšins jokia paguoda. Privalai paskutinį kartą rinktis – gailėtis ir išplaukti iš Uostų į Vakarus, išsinešdama amžinai žydinčius prisiminimus apie drauge praleistas dienas – tačiau tik prisiminimus! – arba paklusti Žmonių Lemčiai."
„Ne, mylimasis – pasirinkimo seniai nėra. Nėra laivo, kuris mane ten nuplukdytų, aš turiu paklusti Žmonių Lemčiai, noriu to ar nenoriu. Praradimas ir tyla. Bet sakau tau, numenoriečių Karaliau, iki šiol negalėjau suvokti tavo tautos istorijos, jos nuopuolio. Kaip klastingus kvailius niekinau juos, o dabar jų gailiuosi. Jei tai išties yra, kaip sako eldarai, Vienintelio dovana žmonėms, ji labai karti."
„Taip tik atrodo, – tarė jis. — Tačiau nepasiduokime paskutiniam išbandymui, mes, sugebėję atsilaikyti prieš Šešėlį ir Žiedą. Eikime liūdesyje, bet nesineškime nevilties. Mes nesame amžinai pasmerkti šiam pasauliui, anapus yra ne vien prisiminimai. Lik sveika!"
„Esteli, Esteli!" – suriko ji, o jis paėmė Arvenos ranką, pabučiavo ją ir užmigo. Jo veidą užliejo nuostabus grožis, visi, kurie vėliau žiūrėjo į jį, labai stebėjosi, nes jo jaunystės grakštumas, vyriškas šaunumas ir daugybės metų išmintis susiliejo į darnią vienumą. Jis ilgai ten gulėjo – neblėstančios šlovės Žmonių Karalius. Iki Pasaulio Pabaigos.
O Arvena išėjo iš Namų. Šviesa jos akyse užgeso, žmonėms atrodė, kad ji atšalo, papilkėjo kaip žiemos naktis, nusileidžianti be žvaigždžių. Ji atsisveikino su Eldarionu, dukterimis ir visais, kuriuos mylėjo, iškeliavo iš Minas Tirito ir pasitraukė į Lorieną. Po vystančiais medžiais ji gyveno ten iki žiemos. Galadrielė buvo išvykusi, Kelebornas irgi pasitraukė, kraštas buvo tylus.
Pagaliau, kai nukrito malornų lapai, bet pavasaris dar neatėjo, ji atsigulė pailsėti ant Kerin Amroto. Ta kalva tapo Arvenos kapu, kuris stovėjo ten iki Pasaulio Pabaigos. Gimė nauja žmonių karta, jie visiškai pamiršo Arveną. O į rytus nuo Jūros daugiau nebežydėjo elanoros ir nifredilės.