Čia baigiasi šis pasakojimas, atkeliavęs pas mus iš Pietų. Žvaigždei Vakarei pasitraukus, šioje senųjų laikų knygoje daugiau nebeliko ką pasakoti."
II
Eorlo giminė
„Eorlas Jaunasis buvo Eoteodo žmonių valdovas. Tas kraštas driekėsi netoli Anduino ištakų, tarp tolimiausių Ūkanotųjų Kalnų gūbrių ir šiauriausių Gūdžiosios Girios pakraščių. Į šias žemes Eoteodo tauta persikėlė karaliaus Earnilo II laikais iš Anduino slėnių tarp Uolakrančio ir Džiugesio Pievų. Šie žmonės buvo artimi beorningų ir vakarinių miško pakraščių gyventojų giminės. Eorlo protėviai kildino save iš Rovaniono karalių, kurių karalystė iki Vadelėtojų įsiveržimo buvo už Gūdžiosios Girios, todėl jie laikė save giminingais su Gondoro karaliais, kilusiais iš Eldakaro. Labiausiai jie mėgo lygumas, dievino žirgus ir buvo neprilygstami raiteliai. Tačiau tais laikais Anduino vidurupyje gyveno daug žmonių, o Dol Gulduro šešėlis vis ilgėjo, todėl, išgirdę apie nuverstą Karalių-Raganių, jie susiruošė ieškoti vietos Šiaurėje ir išvarė angmariečių likučius iš žemių į rytus nuo Kalnų. Bet Eorlo tėvo Leodo laikais jų vėl padaugėjo, o gimtinėje vėl tapo ankšta.
Du tūkstančiai penki šimtai dešimtaisiais Trečiojo Amžiaus metais Gondorui grėsė naujas pavojus. Didelė laukinių žmonių armija iš šiaurės rytų nusiaubė Rovanioną ir, atkeliavusi prie Rudųjų Žemių, plaustais persikėlė per Anduiną. Tuo pačiu metu, nežinia, atsitiktinai ar planingai, orkai (kurie prieš karą su nykštukais buvo labai stiprūs) nusileido nuo kalnų. Įsiveržėliai nuniokojo Kalenardoną. Kirionas, Gondoro vietininkas, pasiuntė į Šiaurę pagalbos, nes Gondoras visada draugavo su Anduino slėnių žmonėmis. Tačiau Upės slėnyje žmonių liko nedaug, tie patys išblaškyti — jie negalėjo greitai padėti užpultiesiems. Pagaliau žinios apie Gondoro bėdas pasiekė Eorlą. Nors vėlai, bet jis išsiruošė su didele raitelių armija.
Jis suspėjo į Kelebranto Lauko mūšį – taip vadinosi žalios žemės tarp Sidabrinukės ir Limlaito. Ten šiaurinei Gondoro armijai grėsė pavojus. Sumušta Dykvietėje ir atkirsta nuo pietų, ji traukėsi per Limlaitą, o ten staiga buvo užpulta orkų, prispaudusių gondoriečius prie Anduino. Jau nebebuvo jokios vilties, kai netikėtai iš šiaurės pasirodė raiteliai ir smogė priešų užnugariui. Mūšis pakrypo kitaip, dabar priešas bėgo per Limlaitą. Eorlas pasiuntė savo vyrus vytis – šiauriečiai raiteliai kėlė tokią baimę, kad įsiveržėliai Dykvietėje irgi pakriko. Raiteliai išmedžiojo juos visus Kalenardono lygumose."
Po maro toje žemėje gyveno nedaug žmonių, o tuos, kurie liko, išžudė žiaurūs rytiečiai. Todėl, atsilygindamas už pagalbą, Kirionas atidavė Eorlui ir jo žmonėms Kalenardoną tarp Anduino bei Izeno. Raiteliai pasiuntė į šiaurę savo moterų, vaikų, turto ir įsikūrė naujosiose žemėse. Jie pavadino tą kraštą Raitelių Marku, patys pasivadino eorlingais, tačiau Gondore jų šalį vadino Rohanu, o žmones – rohirimais (tai yra „arklių valdovais"). Eorlas tapo pirmuoju Marko karaliumi ir nusprendė gyventi ant žalios kalvos Baltųjų Kalnų papėdėje. Jais ėjo pietinė šalies siena. Rohirimai buvo laisva tauta su savo karaliais bei įstatymais, bet jie niekada nenutraukė sąjungos su Gondoru.
„Rohano dainose, kurios dar mena Šiaurę, minima daug valdovų ir karių, daug gražių narsių moterų. Sakoma, į Eoteodą savo žmones atvedė vadas Frumgaras. Apie jo sūnų Framą pasakojama, kad jis nukovė Skatą, didįjį Ered Mitrino slibiną – nuo to laiko didieji šliužai paliko kraštą ramybėje. Framas rado daug turtų, tačiau susipyko su nykštukais, kurie pareiškė teises į Skato lobį. Framas nedavė jiems nė grašio, bet nusiuntė iš drakono dantų padarytą vėrinį, sakydamas: „Tokių brangakmenių savo lobynuose nerasite, nes jie sunkiai gaunami".
Kai kas sako, kad dėl tokio įžeidimo nykštukai nužudė Framą. Tarp Eoteodo ir nykštukų didelių draugysčių niekad nebuvo.
Eorlo tėvo vardas buvo Leodas. Jis tramdė laukinius žirgus, nes tuo laiku šalyje jų buvo daug. Kartą jis sugavo baltą kumeliuką, kuris greitai išaugo į stiprų, gražų, išdidų žirgą. Niekas nepajėgė jo sutramdyti. Leodas išdrįso ant jo atsisėsti, bet žirgas nunešė jį į šalį, o galiausiai nusviedė žemyn. Leodas trenkėsi galva į akmenį ir mirė. Jam buvo tik keturiasdešimt dveji, o sūnui – šešiolika.
Eorlas prisiekė atkeršyti už tėvą. Jis ilgai medžiojo tą žirgą, kol galiausiai aptiko jo pėdsakus. Eorlo bendražygiai manė, kad jis bandys prijoti per šūvio atstumą ir užmušti žirgą. Tačiau priartėjęs Eorlas atsistojo pentinuošė ir garsiai suriko: „Ateik čia, Žmonių Prakeikime, tau teks naujas vardas!" Jų nuostabai, žirgas pažiūrėjo į Eorlą, priėjo ir atsistojo priešais, o Eorlas tarė: „Pavadinsiu tave Felarofu. Mylėjai savo laisvę, nekaltinu tavęs dėl to. Tačiau esi man daug skolingas – iki gyvenimo galo tavo laisvė priklauso man".
Eorlas užlipo ant jo, ir Felarofas pakluso. Be žąslų ir apynasrio Eorlas parjojo namo, o vėliau jodinėjo tik taip. Žirgas suprasdavo viską, ką kalba žmonės, tačiau leisdavosi jojamas tik Eorlo. Ant Felarofo Eorlas jojo į Kelebranto Lauką, nes žirgas gyveno ne trumpiau už žmones, kaip ir jo palikuonys. Tai buvo mearasai, iki Žvaigždikio nešę vien Marko karalius bei jų sūnus. Žmonės šneka, kad jų protėvį iš už Jūros atsigabeno pats Bema (kurį eldarai vadina Orome)."
„Iš Marko karalių nuo Eorlo iki Teodeno daugiausia istorijų pasakojama apie Helmą Kūjarankį. Tai buvo nepaprastai stiprus, niūrus vyras. Tuo metu gyveno toks Freka, kildinęs save iš karaliaus Freavino, nors, kaip kalbėjo žmonės, jis turėjo daug dunžemiško kraujo ir buvo tamsiaplaukis. Jis tapo turtingas ir galingas, jam priklausė daug žemių abiejose Adorno[16] pusėse. Netoli upės ištakų jis pasistatė tvirtovę ir menkai tepaisė karaliaus. Helmas nepasitikėjo juo, tačiau kviesdavo į pasitarimus, o šis ateidavo, kai to panorėdavo.
Į vieną pasitarimą Freka atjojo su daug vyrų. Jis paprašė Helmo dukters rankos savo sūnui Vulfui. Tačiau Helmas pasakė: „Nuo paskutinio karto smarkiai išaugai, bet matau, kad tik į plotį". Žmonės ėmė juoktis, nes Freka tikrai buvo storas.
Freka įsiuto, įžeidė karalių, o galiausiai pasakė: „Seni karaliai, kurie atsisako ištiestos lazdos, gali parkristi ant kelių". Helmas atsakė: „Tylėk! Tavo sūnaus vestuvės niekis. Helmas ir Freka dėl jų išsiaiškins vėliau. O dabar karaliaus taryba turi kitų reikalų".
Pasitarimui pasibaigus Helmas atsistojo, uždėjo didelę ranką Frekai ant peties ir tarė: „Karaliaus rūmuose neleidžiama triukšmauti, bet lauke vyrai gali jaustis laisviau". Jis išsitempė Freka iš Edoraso į lauką. Priėjusiems Frekos vyrams jis pasakė: „Pasitraukite! Mums nereikia klausytojų. Kalbėsimės apie asmeniškus dalykus vieni. Eikit, pabendrauki! su mano vyrais!" Apsidairę jie pamatė, kad karaliaus vyrų bei draugų kur kas daugiau, ir atsitraukė.
„Dabar, dunžemieti, – pasakė karalius, – prieš tave tik Helmas, vienas ir beginklis. Bet tu jau daug prišnekėjai, dabar mano eilė kalbėti. Freka, tavo kvailumas peraugo tavo pilvą. Kalbi apie lazdą! Jei Helmui nepatinka pakišta kreiva lazda, jis ją laužo. Štai taip!"
Su tais žodžiais jis taip smogė Frekai kumščiu, kad dunžemietis pargriuvo be sąmonės, o vėliau mirė.
Helmas paskelbė Frekos sūnų ir artimiausius gimines karaliaus priešais, ir jie spruko, nes Helmas tuoj pat išsiuntė daug vyrų prie vakarinių sienų."
Po ketverių metų (2758) Rohaną ištiko didelės bėdos. Gondoras negalėjo atsiųsti pagalbos, nes jį atakavo iš karto trys korsarų laivynai, visose pakrantėse vyko karas. Tuo pačiu metu į Rohaną vėl įsiveržė priešai iš rytų. Pamanę, kad atėjo jų valanda, dunžemiečiai persikėlė per Iženą ir puolė nuo Izengardo. Greitai paaiškėjo, kad juos veda Vulfas. Jų buvo daug, nes prisidėjo dar ir Gondoro priešai, išsilaipinę Lefnujaus bei Izeno žiotyse.