Rohirimai buvo sumušti, jų žemė nuniokota. Tie, kurių neužmušė ir nepaėmė vergijon, bėgo į kalnų slėnius. Su didžiuliais nuostoliais Helmas buvo nustumtas nuo Izeno Brastų. Jis įsitvirtino Hornburge bei už jo esančiame tarpeklyje (vėliau pavadintame Helmo Dauba). Ten jį apgulė. Vulfas paėmė Edorasą ir įžengęs į Meduseldą pasiskelbė karaliumi. Ten krito Helmo sūnus Haletas, paskutinysis gindamas duris.
„Netrukus prasidėjo Ilgoji Žiema. Rohanas beveik penkis mėnesius buvo po sniegu (nuo 2758 lapkričio iki 2759 kovo). Nuo šalčio ir dar ilgiau trukusio bado nukentėjo tiek rohirimai, tiek jų priešai. Po Naujųjų Metų Helmo Dauboje prasidėjo didelis badas. Praradęs viltį, nepaklausęs karaliaus patarimo, jo jaunesnysis sūnus Hama suorganizavo staigų išpuolį, tačiau žuvo snieguose. Iš alkio ir širdgėlos Helmas tapo liesas ir aršus, jo skleidžiamas siaubas atstojo daug Burgo gynėjų. Jis išeidavo pats vienas, apsirengęs baltai, kaip sniego trolis sėlindavo į priešų stovyklas ir užmušdavo daug žmonių. Buvo tikima, kad kol jis neturėjo ginklo, jo irgi neėmė joks ginklas. Dunžemiečiai pasakojo, kad jis valgė žmones, jei nerasdavo kito maisto. Šitas pasakojimas ilgai klajojo Dunžemėje.
Helmas turėjo didelį ragą. Greitai buvo pastebėta, kad prieš išeidamas jis jį papūsdavo, o aidas nusirisdavo per visą Daubą. Priešus apimdavo tokia baimė, kad, užuot susirinkę ir paėmę jį nelaisvėn ar užmušę, jie sprukdavo slėniu žemyn.
Vieną naktį žmonės išgirdo gaudžiantį ragą, tačiau Helmas negrįžo. Ryte pirmą kartą po daugelio dienų pasirodė saulė, ir jie išvydo ant griovio stovinčią vienišą baltą Figūrą. Niekas iš dunžemiečių nedrįso prieiti arčiau. Ten buvo Helmas, negyvas kaip akmuo, tačiau neparklupęs. Žmonės kalba, kad kartais Dauboje vis dar galima išgirsti ragą, o Helmo šmėkla vaikšto tarp Rohano priešų, žudydama juos savo skleidžiama baime.
Netrukus žiema baigėsi. Tada Frealafas, Helmo sesers Hildos sūnus, nusileido iš Dunharo, kur buvo susirinkę daug pabėgėlių, su mažu narsių vyrų būriu užklupo Vulfą netyčiomis, užmušė jį ir atsiėmė Edorasą. Po sniegų prasidėjo dideli potvyniai, Entvašo slėnis virto pelke. Rytiniai įsibrovėliai atsitraukė arba žuvo, o iš Gondoro rytiniais ir vakariniais kalnų keliais pagaliau atėjo pagalba. Dar nesibaigus metams (2759) dunžemiečiai buvo išvalyti netgi iš Izengardo, o Frealafas tapo karaliumi.
Helmo palaikus atnešė iš Hornburgo ir palaidojo, supylę devintąjį pilkapį. Simbelmynilės ant jo kapo visada augo tankiausiai, rodėsi, jog pilkapį nuolat dengia sniegas. Po Frealafo mirties buvo pradėta pilti nauja pilkapių eilė."
Karas ir badas išguldė daug rohirimų, jie prarado galybę galvijų bei žirgų. Visa laimė, kad daugelį metų šaliai negrėsė joks rimtesnis pavojus. Tik karaliaus Folkvino laikais jie įstengė atgauti ankstesnę galybę.
Frealafo karūnavimo šventėje pirmąkart pasirodė Sarumanas. Jis atnešė dovanų ir didžiai išgyrė rohirimų narsą. Visi jį sutiko kaip laukiamą svečią. Netrukus jis apsigyveno Izengarde. Leidimąjam davė Gondoro vietininkas Berenas, nes Izengardas buvo Gondoro, o ne Rohano karalystės tvirtovė. Berenas taip pat atidavė Sarumanui saugoti Orthanko raktus. Joks priešas negalėjo įeiti ar pakenkti tam bokštui.
Sarumanas ėmė elgtis kaip žmonių valdovas, nes iš pradžių jis valdė Izengardą kaip vietininko leitenantas bei bokšto sargas. Frealafas tuo džiaugėsi ne mažiau nei Berenas, nes manė, kad Izengardas yra stipraus draugo rankose. Sarumanas ilgai elgėsi kaip draugas, galbūt pradžioje jis iš tiesų toks buvo. Bet vėliau beveik niekas neabejojo, kad Sarumanas užėmė Izengardą tikėdamasis ten surasti Akmenį bei įgauti galios. Po paskutiniojo Baltosios Tarybos pasitarimo (2953) jis pradėjo kenkti Rohanui, nors iš pradžių slapta. Tada jis pasiėmė Izengardą, pavertė jį galinga tvirtove ir baimės slėniu, tarsi varžydamasis su Barad Durų. Draugus bei tarnus jis rinkosi iš tų, kurie nekentė Rohano ir Gondoro, nesvarbu, ar jie buvo žmonės, ar blogesni padarai.
Marko karaliai
Pirmoji Linija
Metai[17]
2485-2545 1. Eorlas Jaunasis. Jis buvo taip pramintas, nes jaunas tapo tėvo įpėdiniu ir iki pat savo dienų pabaigos liko gelsvaplaukis bei rausvažandis. Jo gyvenimą nutraukė atsinaujinusios rytiečių atakos. Eorlas žuvo mūšyje Dykvietėje, jam buvo supiltas pirmasis pilkapis. Ten paguldytas ir Felarofas.
2512-2570 2. Bregas. Jis išvarė priešus iš Dykvietės, ir Rohano daugelį metų niekas nepuolė. 2569 metais jis baigė statyti didžiąją Meduseldo salę. Puotos metu jo sūnus Baldoras prisiekė praeiti „Mirusiųjų Takais" ir negrįžo. Iš skausmo Bregas mirė kitais metais.
2544-2645 3. Aldoras Senasis. Antrasis Brego sūnus. Tapo žinomas kaip Senasis, nes nugyveno ilgą gyvenimą, o karaliavo 75 metus. Jo laikais rohirimų padaugėjo, jie išvarė ar privertė paklusti paskutinius dunžemiečius, gyvenusius lytuose nuo Izeno. Buvo apgyvendintas Haroudeilas bei kiti kalnų slėniai. Apie tris vėlesnius karalius pasakyta nedaug, nes jų laikais Rohanas klestėjo taikoje.
2570-2659 4. Frėjus. Vyriausias sūnus, bet ketvirtasis Aldoro vaikas. Jau buvo senas, kai tapo karaliumi.
2594-2680 5. Freavinas.
2619-2699 6. Goldvinas.
2644-2718 7. Deoras. Jo laikais dunžemiečiai dažnai rengdavo antpuolius iš už Izeno. 2710 metais jie užėmė apleistą Izengardo žiedą, jų nebepavyko išmušti.
2668-2741 8. Gramas.
2691-2759 9. Helmas Kūjarankis. Jo valdymo pabaigoje Rohanas patyrė didelių netekčių dėl įsiveržimų ir Ilgosios Žiemos. Žuvo pats Helmas bei jo sūnūs Haletas ir Hama. Karaliumi tapo Frealafas, Helmo sesers sūnus.
Antroji linija
2726-2798 10. Frealafas Hildesonas. Jo laikais į Izengardą atėjo Sarumanas. Iš ten buvo išvaryti dunžemiečiai. Bado ir silpnumo laikais rohirimams jo draugystė buvo naudinga.
2752-2842 11. Bryta. Žmonės jį vadino Leofa, nes visi jį mylėjo. Bryta buvo atlapaširdis ir stengėsi padėti visiems, kuriems reikėjo pagalbos. Jo laikais vyko karas su orkais – išvaryti iš Šiaurės, jie ieškojo prieglaudos Baltuosiuose Kalnuose. Jam mirus buvo manoma, kad visi orkai išnaikinti, tačiau iš tiesų buvo ne taip.
2780-2851 12. Valda.
Karaliavo tik devynerius metus. Pateko į orkų pasalą ir buvo užmuštas su visais bendražygiais, kai kalnų takais jojo iš Dunharo.
2804-2864 13. Folka.
Buvo geras medžiotojas. Jis prisiekė nepersekioti laukinių žvėrių tol, kol Rohane yra likę orkų. Suradęs ir sunaikinęs paskutinę orkų stovyklą, išjojo medžioti didžiojo Everholto Semo Firieno Miške. Jis nukovė Semą, tačiau ir pats mirė nuo iltimis padarytų žaizdų.
2830-2903 14. Folkvinas.
Jam tapus karaliumi, rohirimai atgavo jėgas. Jis atkariavo dunžemiečių užimtą vakarinį pasienį (tarp Adorno ir Izeno). Juodomis dienomis Rohanui labai padėjo Gondoras. Todėl, išgirdęs, kad didelės haradrimų pajėgos apgulė Gondorą, karalius pasiuntė daug vyrų į pagalbą Vietininkui. Jis norėjo armiją vesti pats, tačiau buvo atkalbėtas – vietoj jo išvyko sūnūs dvyniai Folkredas ir Fastredas (gimę 2858). Jie drauge krito Itilieno mūšyje (2885). Turinas II Gondorietis atsiuntė Folkvinui brangią auksinę juostą.
17
Datos nurodytos pagal Gondoro skaičiavimą Trečiajame Amžiuje. Paraštėse nurodomos gimimo ir mirties datos.