2870-2953 15. Fengelis.
Jis buvo Folkvino trečiasis sūnus ir ketvirtasis vaikas. Neminimas geru žodžiu. Buvo apsirijėlis, godus aukso, persipyko su karo vadais ir savo vaikais. Jo trečiasis vaikas bei vienintelis sūnus Tengelis suaugęs paliko Rohaną, ilgai gyveno Gondore ir sulaukė šlovės tarnaudamas Turgonui.
2905-2980 16. Tengelis.
Ilgai nevedė, tačiau 2943 metais Gondore į žmonas paėmė Morveną iš Losarnacho. Ji buvo septyniolika metųjaunesnė. Gondore ji pagimdė jam tris vaikus, iš kurių Teodenas, antrasis vaikas, buvo vienintelis sūnus. Fengeliui mirus, rohirimai pakvietė Tengelį. Jis grįžo nenoromis, tačiau pasirodė esąs geras ir išmintingas karalius. Jo namuose buvo kalbama gondorietiškai, ne visi tam pritarė. Rohane Morveną pagimdė jam dar dvi dukras. Jauniausioji, Teodvyna, gimė vėlai (2963), bet buvo gražiausia to amžiaus mergina. Brolis labai ją mylėjo.
Kaip tik grįžus Tengeliui Sarumanas pasiskelbė Izengardo valdovu ir ėmė kenkti Rohanui. Jis puldinėjo pasienio žemes bei rėmė priešus.
2948-3019 17. Teodenas.
Rohano metraščiuose dar vadinamas Teodenu Užmigusiuoju, nes buvo užburtas Sarumano. Jį išgydė Gendalfas. Paskutiniais gyvenimo metais karaliaus dvasia pakilo, jis pergalingai vedė savo karius į Hornburgą, o vėliau – į Pelenoro Laukus, į didžiausią amžiaus mūšį. Jis krito prieš Mundburgo vartus. Kurį laiką Teodenas ilsėjosi savo gimtinėje tarp mirusių Gondoro karalių, bet buvo parvežtas atgal ir paguldytas aštuntajame jo giminės pilkapyje Edorase. Tada prasidėjo nauja karalių linija.
Trečioji Linija
2989 metais Teodvyna ištekėjo už Eomundo iš Rytinio Foldo, didžiojo Marko maršalo. Sūnus Eomeras gimė 2991, o dukra Eovyna – 2995 metais. Tuo laiku vėl pakilo Sauronas, Mordoro Šešėlis pasiekė Rohaną. Orkai pradėjo siautėti rytinėse žemėse, žudyti ir vogti arklius. Kiti nusileido iš Ūkanotųjų Kalnų, dauguma jų buvo didžiuliai uruksai, tarnaujantys Sarumanui, nors to dar ilgai niekas neįtarė. Eomundui buvo pavesta saugoti rytinį pasienį. Jis labai mylėjo žirgus ir nekentė orkų. Sužinojęs apie priešų išpuolį, jis užsidegdavo pykčiu ir nesisaugodamas su keliais vyrais puldavo vytis. Taip jis buvo užmuštas 3002 metais, persekiodamas mažą būrį palei Emyn Mulo pakraščius ir netikėtai patekęs į didesnių orkų pajėgų pasalą.
Netrukus po to Teodvyna susirgo ir, didelei karaliaus širdgėlai, mirė. Karalius pasiėmė jos vaikus į savo rūmus, vadindamas juos sūnumi ir dukra. Pats jis turėjo vienintelį sūnų Teodredą, kuriam tada buvo dvidešimt ketveri, nes karalienė Elfhilda mirė gimdydama, o Teodenas dar sykį nevedė. Eomeras su Eovyna užaugo Edorase ir matė, kaip šešėliai užgulė Teodeno sales. Eomeras buvo iš akies trauktas tėvas, Eovyna – liekna ir aukšta, grožį ir išdidumą paveldėjusi iš pietų, iš Losarnacho Morvenos, kurią rohirimai vadino Plieno Karaliene.
2991-KA 63 (3084) Eomeras Eadigas. Dar jaunas jis tapo Marko Maršalu (3017). Kaip ir jo tėvas, saugojo žemes Rohano rytuose. Žiedo Kare Teodredas krito mūšyje su Sarumanu prie Izeno Brastų. Todėl prieš mirtį Pelenoro Laukuose Teodenas paskyrė Eomerą savo įpėdiniu ir paskelbė jį karaliumi. Tą dieną šlovę iškovojo ir Eovyna, nes persirengusi ji irgi dalyvavo mūšyje. Vėliau Marke ji buvo vadinama Skydo Mergele[18].
Eomeras tapo didžiu karaliumi. Jaunas pakeitęs Teodeną, jis valdė šešiasdešimt penkerius metus – ilgiau už visus karalius, išskyrus Aldorą Senąjį. Žiedo Kare jis susidraugavo su karaliumi Elesaru ir Imrahiliu iš Dol Amroto, todėl dažnai jodavo į Gondorą. Paskutiniais Trečiojo Amžiaus metais vedė Lotirielę, Imrahilio dukterį. Po jo valdė sūnus Elfvinas Gražusis.
Eomero laikais Marko tauta sulaukė išsiilgtos taikos. Slėniuose ir lygumose padaugėjo žmonių, buvo daug žirgų. Gondore bei Arnore valdė karalius Elesaras. Jis buvo pripažintas karaliumi visose senųjų karalysčių žemėse, išskyrus Rohaną, nes jis atnaujino Eomerui Kiriono dovaną, o Eomeras iš naujo priėmė Eorlo Priesaiką. Dažnai jam teko ją tesėti. Nors Sauronas krito, jo sukurta neapykanta ir blogis nemirė – Vakarų Karalius turėjo įveikti daug priešų, kol Baltasis Medis galėjo augti taikoje. Kur keliavo karalius Elesaras, ten jį lydėjo ir karalius Eomeras – už Runo Jūros ir tolimuose pietų laukuose kaip griaustinis dundėjo Marko kavalerija. Kol Eomeras paseno, daugelis vėjų plaikstė Baltojo Žirgo vėliavą.
III
Diurino tauta
Apie nykštukų kilmę keistas istorijas pasakoja eldarai ir patys nykštukai, bet visa tai — jau gūdi praeitis, todėl apie ją čia nekalbėsime. Vyriausią iš septynių savo tautos Tėvų, karalių Ilgabarzdžių protėvį, nykštukai vadino Diurinu. Jis miegojo vienišas, nejusdamas laiko, kol prabudo jo tauta. Diurinas atkeliavo į Azanulbizarą ir apsigyveno olose virš Keled Zaramo į rytus nuo Ūkanotųjų Kalnų. Ten vėliau atsirado dainų išaukštintos Morajos Kasyklos.
Jis gyveno taip ilgai, kad plačiai buvo žinomas kaip Diurinas Nemirtingasis. Tačiau į Senųjų Laikų pabaigą jis mirė — jo kapas dunkso Kazad Dūme. Nykštukų karaliaus linija niekada nenutrūko, o penkis kartus jų šeimoje gimė įpėdiniai tokie panašūs į savo protėvį, kad gaudavo Diurino vardą. Nykštukai jį laikė sugrįžtančiu Nemirtinguoju, jie turėjo daug keistų istorijų ir įsitikinimų dėl savo lemties pasaulyje.
Pasibaigus Pirmajam Amžiui, Kazad Dūmo turtai ir galia labai išaugo. Jį praturtino daug įgudusių ir išmintingų žmonių, atėjusių iš senųjų Nogrodo bei Belegosto miestų Mėlynuosiuose Kalnuose, kurie krito Tangorodrimo laikais. Morajos galia atsilaikė Tamsiaisiais Metais, kai valdė Sauronas. Nors Eregionas buvo sugriautas, o Morajos vartai užtrenkti, Kazad Dūmo salės buvo per gilios ir pernelyg gerai įtvirtintos, o žmonės pernelyg gausūs ir narsūs, kad Sauronas juos užkariautų. Taip Morajos turtai ilgai liko nepaliesti, nors gyventojų ėmė mažėti.
Atsitiko taip, kad Trečiojo Amžiaus viduryje karaliumi vėl buvo Diurinas, jau šeštasis, pavadintas tuo vardu. Pasaulyje vėl augo Saurono, Morgoto tarno, galia. Tuo metu dar niekas nežinojo, ko siekia Miško Šešėlis, artėjantis prie Morajos. Sukruto visi blogio padarai. Nykštukai kasėsi vis giliau, po Barazinbaru ieškodami mitrilo – neįkainojamo metalo, – kurio surasti kasmet darėsi vis sunkiau. Taip jie pažadino[19] siaubingą padarą, kuris, bėgdamas iš Tangorodrimo nuo artėjančios Vakarų kariuomenės, pasislėpė žemės gelmėse – Morgoto Balrogą. Jis užmušė Diuriną, o po metų – jo sūnų Neiną I. Morajos šlovė išnyko, jos žmonės buvo išžudyti ar pabėgo į tolimas šalis.
Dauguma pabėgėlių patraukė į šiaurę. Treinas I, Neino sūnus, atvyko prie Ereboro, Vienišojo Kalno, netoli rytinių Gūdžiosios Girios pakraščių, ten pradėjo naujas kasyklas ir tapo Kalno Karaliumi. Erebore jis rado didžiulį brangakmenį – Arkenstouną, Kalno Širdį. Jo sūnus Torinas I nukeliavo dar toliau į šiaurę, iki Pilkųjų Kalnų, kur susirinko didžioji Diurino tautos dalis, nes kalnai buvo turtingi ir menkai tyrinėti. Bet dykvietėse už kalnų veisėsi slibinai – po daugelio metų jie sustiprėjo, jų padaugėjo, ir tie šliužai pradėjo karą su nykštukais, plėsdami jų gyvenvietes. Deinas I kartu su antruoju sūnumi From buvo užmuštas didelio šaltojo slibino prie savo salės durų.
Neilgai trukus Diurino tauta paliko Pilkuosius Kalnus. Groras, Deino sūnus, su daugeliu pavaldinių patraukė į Geležies Kalvas, o Troras, Deino įpėdinis, su tėvo broliu Borinu bei likusiais nykštukais grįžo į Ereborą.
Troras grąžino Arkenstouną į Didžiąją Treino Salę, jis ir jo žmonės klestėjo, tapo turtingi, susidraugavo su šalia gyvenusiais žmonėmis. Nykštukai gamino ne tik nuostabius papuošalus bei brangenybes, bet ir puikius ginklus bei šarvus. Tarp jų ir giminaičių Geležies Kalvose nuolat vyko gyva prekyba rūda. Taip šiauriečiai, gyvenę tarp Kelduino (Bėgančiosios Upės) ir Karneno (Raudonosios Upės) sustiprėjo ir išvarė visus priešus iš rytų. Nykštukai gyveno puikiai, Ereboro Salėse vyko puotos ir skambėjo dainos.
18
Jos skydą ir ranką sulaužė Karalius-Raganius, smogęs buože. Tačiau jis pats buvo nukautas – išsipildė Glorfindelio žodžiai, ištarti dar karaliaus Earnuro laikais, kad Karalius-Raganius kris ne nuo kario rankos. Marko dainose sakoma, kad šiame žygdarbyje Eovynai padėjo Teodeno ginklanešys, kuris irgi buvo ne žmogus, o miškavaikis iš tolimos šalies. Eomeras Marke jam suteikė garbingą laipsnį ir Holdvino vardą. [Tas Holdvinas buvo ne kas kitas, o Meriadokas Puikusis, Zemgalos Šeimininkas.]