Daugmaž tuomet galutinai permačiau ir savo paties psichologizmą. Mane sukrėtė Maxas Scheleris[35], jo Etikos formalizmą (Formalismus in der Ethik) nešiojausi tarsi Bibliją. Buvo pats laikas sukritikuoti savo paties psichologizmą. Išmintingasis bohemietis, adlerininkas Alexanderis Neueris jau anksčiau mane buvo pasikvietęs pokalbiui į Vienos literatų kavinę Herrenhof. Iš pradžių išdėstė, kad keli mano rankraščiai, jo manymu, liudija, jog prie mano prioritetų priklauso Maxo Plancko mėginimas išspręsti valios laisvės problemą ir geštaltpsichologijos pagrindėjai. Tačiau paskui, taip pat remdamasis mano rankraščiais, jis aistringai pasmerkė mane kaip „dvasios renegatą“. Tai padarė savo. Jokie kompromisai man jau buvo nepriimtini.
Paskui vieną tų pačių 1927-ų metų vakarą Allersas ir Schwarzas coram publico pagrindė iš anksto paskelbtą pareiškimą apie jųdviejų išstojimą iš Individualiosios psichologijos draugijos. Posėdis vyko Vienos universiteto Histologijos instituto didžiojoje auditorijoje. Paskutinėse eilėse sėdėjo keletas Freudo sekėjų, piktdžiugiškai stebėjusių spektaklį: dabar Adleriui nutiko taip pat, kaip anksčiau Freudui — juk Adleris kadaise išstojo iš Vienos psichoanalitinio susivienijimo. Tad ir vėl įvyko „skilimas“. Žinoma, psichoanalitikų dalyvavimas tik padidino Adlerio jautrumą.
Allersui ir Schwarzui baigus dėstyti savo samprotavimus, ore tvyrojo didžiulė įtampa. Kaip reaguos Adleris? Veltui laukėme. Jis nepasisiūlė kalbėti kaip paprastai. Slinko slogios minutės. Kaip ir Adleris sėdėjau pirmoje eilėje, mudu skyrė viena jo mokinė, irgi priešgyniaujanti jo teorijai; Adleris puikiai žinojo apie tokias mudviejų nuostatas. Galiausiai jis pasisuko į mudu ir pasišaipė: „Na, didvyriai?“ Tuo norėdamas pasakyti, kad nereikėtų būti bailiems, turėtume drąsiai apsispręsti ir pasisakyti.
Tad man neliko nieko kito, tik pasisakyti ir visų akivaizdoje išdėstyti, kiek reikia pastangų, kad individualioji psichologija išaugtų iš psichologizmo. Negana to, padariau klaidą, išreikšdamas solidarumą su Schwarzu, priešo — psichoanalitikų — akivaizdoje pavadindamas jį net „mokytoju“. Dabar jau nieko negelbėjo tvirtinimai, kad nematau jokio pagrindo išstoti iš Individualiosios psichologijos draugijos, nes individualioji psichologija pati pajėgi išsivaduoti iš psichologizmo. Veltui mėginau tarpininkauti Allersui, Schwarzui ir Adleriui.
Nuo to laiko Adleris neištardavo man nė žodžio ir neatsakydavo sveikinamas, kai vakarais kaip ir anksčiau įžengdavau į Café Siller ir artindavausi prie nuolatinių lankytojų stalo, kur jis sėdėdavo. Negalėjo pakęsti, kad nepalaikiau jo besąlygiškai.
Keletą kartų primygtinai rekomendavo man išstoti iš draugijos, aš kaip ir anksčiau nemačiau tam jokio pagrindo. Galiausiai po poros mėnesių buvau pašalintas iš Individualiosios psichologijos draugijos pagal visas taisykles.
Ši „tremtis“ manbuvo labai reikšminga. Iki jos ištisus metus leidau individualiosios psichologijos žurnalą Žmogus kasdienybėje (Der Mensch im Alltag), kuris tokiomis aplinkybėmis anksčiau ar vėliau turėjo nustoti ėjęs. Apskritai praradau savo forumą. Tik nedaugelis individualiosios psichologijos atstovų liko man ištikimi jei ne mokslo, tai bent žmogišku požiūriu. Šiame kontekste su dėkingumu prisimenu anksti išėjusį Erwiną Wexbergą[36], Rudolfą Dreikursą[37] ir last but nat least Alfredo Adlerio dukrą Alexandrą.
Užtat dabar jau niekas neturėtų man prikaišioti, kad logoterapija tėra Adlerian psychology at its best, taigi nesą jokio pagrindo jos laikyti tyrimo kryptimi sui generis ir suteikti jai specialų pavadinimą. Į tokius priekaištus dažniausiai atsakau: kas kitas, jei ne pats Adleris, turėjo teisę spręsti, ar logoterapija iš tikrųjų tebėra individualioji psichologija, ar seniai nustojo ja buvusi? O jis primygtinai reikalavo, kad būčiau pašalintas iš Individualiosios psichologijos draugijos. Roma locuta causa finita[38].
LOGOTERAPIJOS PRADMENYS
Tuo tarpu pirmosios Freudo biografijos autorius Fritzas Wittelsas[39], Maximilianas Silbermannas ir aš įkūrėme Akademinę medicininės psichologijos draugiją, aš buvau išrinktas jos viceprezidentu. Prezidentu iš pradžių buvo Silbermannas, vėliau — Fritzas Redlichas[40] ir Peteris Hofstatteris[41] Tačiau į draugijos tarybą įėjo Freudas, Schilderis ir visi kiti, turėję rangą ir vardą trečio dešimtmečio Vienoje, psichoterapijos Mekoje. 1926-ais metais šios draugijos būrelyje skaitydamas pranešimą, pirmą kartą akademinėje viešuomenėje kalbėjau apie logoterapiją. Alternatyvų apibūdinimą „egzistencinė analizė“ vartoju tik nuo 1933-ių metų. Tada jau daugmaž susisteminau savo idėjas.
Antai jau 1929-ais išskyriau tris vertybių grupes arba tris galimybes iki paskutinės akimirkos, iki paskutinio atodūsio išgauti iš gyvenimo prasmę. Būtent galime atlikti veiksmą, sukurti kūrinį, — arba ką nors išgyventi, patirti susitikimą ir meilę. Tačiau net ir susidūrę su nepakeičiamu likimu (nepagydoma liga, neoperuotina karcinoma), galime išgauti iš gyvenimo prasmę, paliudydami žmogiškiausiąją gebą — paversti kančią žmogišku laimėjimu.
Kaip žinia, Wolfgangas Soucekas oficialiai pavadino logoterapiją trečiąja Vienos psichoterapijos kryptimi. Galima sakyti, kad logoterapijos kūrėjas savo kailiu patvirtino pagrindinį biogenetinį Haeckelio dėsnį, teigiantį, jog ontogenezė trumpai pakartoja filogenezę: šiaip ar taip, juk aš pats asmeniškai perėjau pirmąsias dvi Vienos psichoterapijos kryptis. Perėjau netgi pagreitintai: kaip sakiau, 1924-ais metais Freudo iniciatyva jo leidinyje Internationale Zeitschrift für Psychoanalyse pasirodė mano straipsnis. Jau po metų, 1925-ais, paskelbiamas kitas straipsnis, šįsyk Adlerio iniciatyva ir jo žurnale. Taigi galiu tvirtinti prisidėjęs prie psichoterapijos raidos, antra vertus, šen bei ten esu ir užbėgęs už akių. Paminėsiu tik paradoksaliąją intenciją, kurią praktikavau jau 1929-ais ir vienoje 1939-ų metų publikacijoje aprašiau kaip tik šiuo pavadinimu. Įžymūs elgesio terapijos žinovai nuolat nurodo, kad paradoksaliąja intencija užbėgau už akių gydymo metodams, orientuotiems į mokymosi teoriją ir atsiradusiems po kelių dešimtmečių, būtent septintajame dešimtmetyje. Be to, jau 1947-ais metais knygoje Psichoterapija praktikoje (Psychotherapie in der Praxis) detaliai aprašiau potencijos sutrikimų gydymo techniką; aštuntajame dešimtmetyje Mastersas ir Johnso[42] paskelbė ją kaip „naują“ sekso terapiją.
Apie elgesio terapiją apskritai neleisiu pasakyti nieko blogo. Ji padėjo man kebliomis aplinkybėmis kovojant, taip sakant, su psichoanalize ir, žinoma, su psichologistine individualiąja psichologija. Kai šiedvi kryptys tampa priešais ir pešasi, „trečioji (Vienos kryptis) juokiasi“. Visada džiaugiuosi, kai logoterapijai neprireikia kritikuoti kitų krypčių, kad ir kokia teisinga ir pagrįsta būtų toji kritika.
35
Max Scheler (1874 Miunchenas — 1928 Frankfurtas prie Maino) — vokiečių filosofas. Pagrindė „materialiąją vertybių etiką“, sukūrė savitą kultūrinę sociologiją ir modernią filosofinę antropologiją.
36
Erwin Wexberg (1889 Viena — 1957 Vašingtonas) — psichoterapeutas ir neurologas, darbai abiejose srityse, publikacijos apie individualiąją psichologiją (
37
Rudolf Dreikurs (1897 Viena — 1972 Čikaga) — austrų pedagogas ir psichologas, žymus individualiosios psichologijos atstovas; įsteigė Adlerio institutą Čikagoje, Rio de Žaneire ir Tel Avive. Svarbiausi darbai:
39
Fritz Wittels (1880 Viena — 1950 Niujorkas) — neurologas, psichiatras ir psichoanalitikas.
40
Fritz Redlich (1866 Briunas — 1930 Viena). Redlicho fenomenas (vyzdžio fenomenas epilepsijos ir isterijos atvejais) pavadintas jo vardu. Paskelbė publikacijų visose neurologijos srityse.
41
Peter Hofstütter (1913 — 1994 Bukstehudė) — šešto dešimtmečio pradžioje grąžino į vokiečių psichologiją eksperimentinius ir empirinius metodus (pvz., Osgoodo poliariškumų profilio metodą).